Trylika metų policijoje dirbanti mergina tikina, kad pareigūnės darbas – ne tik įstatymų priežiūra, bet ir nuoširdus ryšys su bendruomene. Ypač didelį dėmesį jį skiria jaunimui ir vaikams – veda žygius, užsiėmimus, vyksta į mokyklas, o jau šešerius metus vasaromis savanoriauja stovykloje“, rašoma pranešime žiniasklaidai.
– Modesta, trylika metų policijoje – nemažas laiko tarpas. Ką reiškia būti bendruomenės pareigūne ir kaip atrodo tavo kasdienybė?
– Dešimt metų dirbau Kelių policijos tarnyboje, ekipaže, kur reaguodavau į įvykius, vykdavau į iškvietimus. Prieš trejus metus pakeičiau sritį ir tapau bendruomenės pareigūne. Šiandien mane galima sutikti renginiuose, šventėse, prevencinėse veiklose – bendrauju su suaugusiais, jaunimu, vaikais ir senjorais. Mano užduotis – edukuoti žmones elektroninių nusikaltimų, vagysčių, prekybos žmonėmis temomis, organizuoti edukacines iniciatyvas mokyklose, užimtumo centruose, bendruomenėse.
Planuoju ir vedu renginius, paskaitas, kartu su kolege organizuojame vaikų stovyklas bei žygius. Tikiu, kad jei jaunimas yra užimtas, į jį bus investuojama, vaikai ir paaugliai bus mažiau linkę į nusikaltimus.
Taip pat kuruoju jaunųjų policijos rėmėjų veiklą – įtraukiu jaunuolius į įvairias akcijas ir programas. Tenka reaguoti ir į „karštas“ situacijas mokyklose, susijusias su jaunimo elgesiu internete ir klasėje, spręsti nesutarimus tarp vaikų ir mokytojų bei ieškoti sprendimo būdų, kad visos pusės būtų patenkintos kompromisu. Taip pati prisidedu prie saugumo klausimų, susijusių su vairuotojais, dviratininkais ir visa bendruomene.
– Apie policijos pareigūnės darbą galvojai visuomet?
– Kai buvau dvyliktokė, svarsčiau apie administratorės darbą ar karjerą komunikacijos srityje. Tačiau vieną dieną per pamoką klasiokė prasitarė, kad ketina stoti į policiją. Nebuvau iš tų, kurie tiksliai žino, kuo nori tapti, o apie tokį sudėtingą darbą juk niekas nesvajoja. Nusprendėme pabandyti kartu, tačiau, galiausiai, įstojau tik aš. Liūdėjome abi – draugė, kad nepateko, o aš – kad kelią teks nueiti vienai.
– Šiandien didelę dalį tavo darbo ir laisvalaikio dalį sudaro bendravimas su vaikais ir jaunimu. Kas paskatino pasirinkti šią veiklą?
– Darbas ekipaže man labai patiko, džiaugiausi, kad galėjau suteikti pagalbą, išspręsti sudėtingas situacijas. Visgi ne paslaptis, kad tekdavo susidurti ir su kritinėmis situacijomis, konfliktais, smurtu ir bendravimo spragomis. Norėjau pasisemti gėrio, pamatyti ir kitokią aplinką.
Noras išbandyti save dirbant su vaikais atsirado viename iš skaudžiausių mano gyvenimo momentų. Esu žmogus, kuris, susidūręs su sunkumais, pirmiausia išgyvena emocijas, o tada imasi veiksmų.
Prisimenu, daug verkiau, o vieną rytą atsikėlusi savęs paklausiau: „Modesta, ar čia jau viskas? Ar tikrai išpildei visas savo svajones?“ Supratau, kad noriu padaryti kažką naujo. Išstūmiau save iš komforto zonos – pradėjau ieškoti vaikų stovyklų.
Atsitiktinai internete sužinojau apie vaikų ir jaunimo stovyklą „Lietuvos atgaja“. Užpildžiau anketą, išvykau į atranką. Buvau vyresnė nei dauguma kandidatų, nebe studentė, todėl bijojau, kad manęs nepriims. Tačiau mane išgirdo ir įvertino. Vasaromis vadove dirbu jau šešerius metus.
– Galbūt tai pastūmėjo tapti bendruomenes pareigūne?
– Stovykla man suteikė galimybę išbandyti dalykus, kuriems anksčiau neturėjau erdvės. Policija – tai sritis, kurioje daug aiškumo ir mažai vietos interpretacijoms, todėl kartais darbas neleidžia visiškai atsiskleisti. Kai dalyvavau konkurse dėl bendruomenės pareigūnės darbo, atvirai pasakiau, kad ketverius metus savanoriauju su vaikais. Tai komisijai paliko įspūdį – jau turėjau patirties bendraujant su žmonėmis, galėjau stovėti prieš auditoriją ir kalbėti scenoje. Patirtis, sukaupta stovyklose, buvo didelis pliusas.
Šiandien dirbdama bendruomenės pareigūne, pati kurdama stovyklas, su vaikais ir jaunimu naudoju įvairius ryšio kūrimo metodus, komandinius ir susipažinimo žaidimus. Vedame žygius, įvairius užsiėmimus, į kuriuos kviečiame jaunuolius iš atvirų centrų. Viską vykdau pagal darbe numatytą planą, tačiau medžiagą stengiuosi perteikti žaismingiau, paprasčiau, įtraukiau. Džiaugiuosi, kad vesdama žygius ir užsiėmimus daug palaikymo sulaukiu iš savo kolegės, kuri skatina išbandyti naujus metodus ir ryšio kūrimo būdus.
– Kas tave labiausiai džiugina, įkvepia?
– Nepapratai džiaugiuosi, kai gaunu teigiamą atgalinį ryšį. Prisimenu, kaip po vienos užduoties mergaitė iš socialiai jautrios šeimos pasakė, kad užsiėmimo metu pirmą kartą gyvenime išdrįso kalbėti, pasidalinti savo mintimis. Sėdėjau ir galvojau, kad tai ir yra priežastis dėl ko šiuos dalykus darau. Jei neperduosiu vertybių, nesukursiu saugios aplinkos, galbūt kai kurie iš šių vaikų to niekada ir nepatirs?
– Kaip vaikai, jaunimas reaguoja į pareigūnus – jiems smalsu, įdomu ar kiek nedrąsu
– Dalyvaujant įvairiose šventėse, mūsų pozicija – pareigūnės draugės. Mes nebaudžiame, o bendraujame, einame į ryšį ir sprendžiame problemas. Kai vedame užsiėmimus ar paskaitas, stengiuosi būti prieinama. Vaikai į pareigūnus žiūri įvairiai – jaunesniame amžiuje policininko darbas atrodo įdomus, tačiau vyresniame amžiuje tai priklauso nuo to, kiek su policija jie yra susidūrę įvairiose situacijose.
Sudominti šiuolaikinius vaikus tikrai nelengva, kartais tenka verstis per galvą. Manau, kad daug kas priklauso nuo šeimos, bendravimo ir užimtumo. Dažnai pastebiu, kad vaikai nesijaučia išklausyti. Galbūt, jei namuose gautų daugiau dėmesio, būtų ir mažiau noro reikštis mokykloje, sumažėtų patyčių ir muštynių.
– Ko darbas su vaikais, jaunimu, bendruomene, tave pačią išmokė, ką leido suprasti?
– Tai daugiau jutiminis dalykas, kurio rezultatus apčiuopti sunku. Bendravimas su jaunimu leidžia atsiskleisti man pačiai, o jei dar vaikams patinka tai, ką darau... Suaugusieji – dar kita grupė. Galiu parodyti bendravimo ir ryšio kūrimo būdus, kurių tam tikros kartos žmonės nematė. Jaučiu, kad investuoju į Pasvalį, prisidedu prie gerų žmonių kūrimo. Galbūt to pasiekti niekada nepavyks, bet svarbiausia – bandymas ir tikėjimas. Noriu aplink save kurti gerumo burbulą – man gera tai daryti.
