15min GYVENIMAS tęsia straipsnių ciklą „Gyvenu, kaip noriu“ – apie žmones, vieną dieną nutarusius iš esmės keisti savo gyvenimą. Vienus paskatino asmeninės ambicijos ir siekiai, kitus – seniai kirbėjusios svajonės, meilė kitam arba tiesiog pačiam sau. Trečius – supratimas, kad galima gyventi taip, kaip visi, bet galima gyventi ir taip, kaip kiti niekada negyvens. Tiesiog klausant savo vidinio balso.
Justina išties paklausė savojo. Sakartvele lankytis ji pradėjo dar mokydamasi dvyliktoje klasėje, kai atvykdavo čia aplankyti tuo metu Tbilisyje su vyru diplomatu gyvenusios sesers. Dar po kelerių metų ją čia atvedė mokslai – Vilniuje studijavo tarptautinius santykius, tad pusmečiui, o paskui dar ir kitam išvyko pastudijuoti Sakartvele.
„Per tuos mėnesius ėmiau vis daugiau keliauti – ne tik po patį Sakartvelą, bet ir po regioną, pamilau tą kraštą, – sako Justina. – Aš ten taip gerai jaučiausi.“
Po bakalauro studijų mergina ketino likti Lietuvoje, įstojo į magistrantūrą, tačiau širdies neapleido jausmas, kurį patyrė būdama kelyje. Ir, kaip pati sako, vieną dieną tiesiog šovė mintis grįžti į Sakartvelą ir ne šiaip sau, o įkurti ten turizmo agentūrą!
„Ta mintis mums šovė su drauge pramogaujant Varšuvoje, net nusipirkome bilietus į vieną pusę! Paskui draugė susimąstė, kad negali visko taip mesti, o aš nutariau rizikuoti – tik ne agentūrą įkurti, bet bent jau susirasti darbą turizmo srityje“, – pasakoja pašnekovė ir priduria, kad visa gyvenimo Sakartvele pradžia buvo paženklinta nuotykių ir rizikų.
– Papasakokite, kaip viskas klostėsi, kaip sekėsi rasti darbą svetimoje šalyje?
– Išvykau turėdama santaupų tik porai mėnesių. Rasti darbą sekėsi gana sunkiai, kartvelų turizmo agentūroms mano paslaugų nereikėjo. Pinigai baiginėjosi, jau ėmiau ieškoti bilietų namo. Ir staiga sulaukiau latvių turizmo agentūros skambučio, kitą dieną buvau priimta.
Darbas tuo metu buvo daugiau biure, turėjau išmokti daug dalykų, vėliau pradėjau gidauti, dažniausi mano turistai buvo indai ir filipiniečiai. Tas darbas man beprotiškai patiko. Latvių įmonėje, kuri puikiai dirbo penkerius metus, susipažinau su lietuve Maja, mus čia priėmė, nes norėjo patraukti Lietuvos rinką.
Paaiškėjo, kad mūsų viršininkas susirinko visus pinigus, įmonė bankrutavo ir paliko mus dvi su didelėmis skolomis ir be atlyginimo.
Tik štai nutiko įdomus dalykas. Sezonui pasibaigus įmonės žmonės išvyko į Latviją, palikę mus su Maja dirbti savo darbų. Sėkmingai pardavinėjome turus lietuviams, bet vieną dieną pas mus ėmė lankytis įvairūs žmonės – viešbučių, transporto įmonių direktoriai, ir aiškinti, kad jiems yra nesumokėta.
Trumpai tariant, paaiškėjo, kad mūsų viršininkas susirinko visus pinigus, įmonė bankrutavo ir paliko mus dvi su didelėmis skolomis ir be atlyginimo. Net vietiniai mums sakė: bėkit iš čia, nes jus prirašys prie visos šios bankroto istorijos. Žmonės už keliones jau buvo sumokėję pinigus, tad ta suma buvo tikrai nemaža. O lietuviai nuolat skambino, matė, kad Latvijoje vyksta skandalas, teiravosi, kaip bus su jų kelione.
Svarstėme su Maja, ko imtis, galbūt eiti dirbti į kartvelų agentūrą? Bet atlyginimas sieks vos 200–300 eurų. Ir tada nusprendėme įkurti savo įmonę – tai padaryti Sakartvele labai lengva, nes nereikia jokio kapitalo, tik adreso ir 60 eurų. Nutarėme, kad geriau kurį laiką prasčiau pagyvensime, bet dirbsime pačios sau. Taip atsirado mūsų „Magical Caucasus Travel“.
– Ir kaip sekėsi? Kaip baigėsi istorija su lietuvių turistais, kurie laukė nežinioje dėl savo turų?
– Gerai, kad jau turėjome žmonių, kurie mus žinojo, per juos atvykdavo ir kiti turistai, pas mane ir toliau atvažiuodavo indai. Tačiau buvo ir tie lietuviai, apie kuriuos klausiate. Su latvių agentūra viskas buvo baigta, kur nukeliavo žmonių pinigai, neaišku, taigi daugelis jų tiesiog prarado savo atostogas.
Nežinau, kaip elgčiausi dabar, bet tada su Maja nutarėme paimti paskolą – kelių tūkstančių eurų – ir surengti lietuviams turus, kurie jiems buvo žadėti ir už kuriuos latvių įmonei jie jau buvo sumokėję. Paskolą ėmėme Sakartvele, mums tai padėjo padaryti vienas pažįstamas žmogus. Papasakojome apie tai ir turistams lietuviams, dabar juokiuosi, kad iš dalies tai suveikė ir kaip geras verslo planas.
Negaliu atskleisti detalių, nes tai daryti trukdo pasirašyta konfidencialumo sutartis, tik galiu pasakyti, kad mums su Maja beprotiškai pasisekė: iš vienos didžiulės įmonės sulaukėme kvietimo dalyvauti kooperatyviniame projekte, turėjome padėti jiems suorganizuoti konferencijas, veiklas, pasirūpinti viešbučiais, transportu, gidais ir pan. Atkakliai su jais bendradarbiavome, dieną naktį atsakinėdavome į laiškus, kad tik neprarastume klientų. Įmonė mus pasirinko dėl itin geros komunikacijos, o jos turo pelnas padengė mūsų paskolą.
– Geras darbas nelieka nepastebėtas, kad ir kas iš aukščiau viską dėlioja į lentynas, veikiausiai taip reikėtų vertinti jūsų sėkmę.
– Aš tai vadinu karma, nes kai nutarėme paimti paskolą, nežinojome, kada ir kaip mums pavyks ją grąžinti. Kam esu pasakojusi šią istoriją, iš visų girdėjau tą patį, kad tai buvo durnystė – pasiimti paskolą ne už savo skolas. Kadangi abi su Maja esame keliautojos, žinome tą jausmą, kuris apima, kai nusiperki bilietus ir žinai, kad kažkur vyksi – planavimas ir visa ko įsivaizdavimas yra pusė malonumo. Norėjosi, kad žmonės, kuriems tiek visko žadėjome, turėtų tą patirtį.
Kam esu pasakojusi šią istoriją, iš visų girdėjau tą patį, kad tai buvo durnystė – pasiimti paskolą ne už savo skolas.
Beje, kai lietuviams, kuriems rengėme tuos turus, papasakojome apie paskolą, kad jie neprarastų savo kelionių, šie, sugrįžę namo, apie tai pasakojo kitiems. Istorija iš lūpų į lūpas apie dvi Sakartvelą įsimylėjusias lietuvaites netruko pasklisti ir tarp didžiųjų Lietuvos turizmo agentūrų, su kuriomis ėmėme bendradarbiauti. Taip pat organizuojame ir savus, privačius turus, žygius į kalnus, praėjusiais metais pradėjau pažintį su Armėnija, ketinu ten rengti ir grupių turus, taip pat norisi išplėsti turizmą Turkijoje.
Turus vedu pati, nes Sakartvele lietuvių gidų beveik nėra arba yra tokių, kurie iš Lietuvos atvyksta tik sezonui. Mano įsitikinimu, geriausiai kitą šalį, kultūrą gali pristatyti tas žmogus, kuris ten ir gyvena. Išmokti datas iš knygų gali visi, bet kad žinotum vingrybes, gyvenimo peripetijas, juokus, mitus, legendas, istorijas, reikia būti tos šalies dalimi.
– Na, tai papasakokite, kuo tas Kaukazas magiškas? Kas jus ten taip pakerėjo?
– Sakartvelą pažįstu jau aštuonerius metus. Man čia teko būti kaip keliautojai, autostopininkei, miegančiai Boržomio miškuose ar Batumio parkuose, teko studijuoti, būti su labai sudaužyta širdimi, o paskui teko dirbti, bandyti sukurti verslą ir stabilų gyvenimą. Visais šiais gyvenimo tarpsniais būdama ten jaučiausi gerai.
Čia aš nejaučiu rutinos, ir ne tik todėl, kad mano darbo pobūdis toks. Gali atsikelti ryte, eiti nusipirkti daržovių į už kampo esančią parduotuvėlę, visada gali įvykti koks nors kuriozas: pradės pardavėjas „bajerius mėtyti“ ar sutiksi kokį žmogų ir pradėsi su juo kalbėtis, nes ten žmonės tikrai labai šilti, bendraujantys. Atvykau čia mokėdama tik anglų kalbą, išmokau rusų, o dabar mokausi ir kartvelų. Visada sakau, kad kiekvienas daiktas, žmogus, vieta skleidžia tam tikras bangas, taigi maniškės ir Sakartvelo labai sutampa.
Kas kartą atsidūstu su palengvėjimu, kai leisdamasi Kutaisio oro uoste matau Svanetijos kalnus, Mtkvari upę.
Ir kas kartą atsidūstu su palengvėjimu, kai leisdamasi Kutaisio oro uoste matau Svanetijos kalnus, Mtkvari upę. Stebiu, kaip šalis kasmet keičiasi, kaip gerėja padėtis, tai mane labai džiugina. Tbilisis apskritai yra nuostabus miestas, ten taip gražu ir gera! Sakartvelas tikrai yra unikali šalis. Šiemet į savo apkeliautų šalių sąrašą įsirašiau 46-ąją, ir galiu pasakyti, kad Sakartvelas man vis tiek pati nuostabiausia, nors esu išmaišiusi Europą, Kaukazą, buvau Šiaurės Amerikoje, Maroke, šiemet aplankiau Meksiką.
– Kada randate laiko savo kelionėms ir ar keliaujate viena?
– Deja, turiu jo tik, kai baigiasi vasaros turai – maždaug nuo spalio iki sausio. Ir taip, aš labai mėgstu keliauti viena, ypač po vasaros turų su grupėmis gera tiesiog pabūti su savimi. Kitas dalykas, kai keliauji vienas, esi atviresnis pažindintis su aplinka, su kitais žmonėmis.
– Kokių smagių, netikėtų, gal net kurioziškų situacijų esate patyrusi per savo keliones?
– Oi, jų būta tikrai daug. Pirma dabar į galvą šovusi – apie Suomiją. Beje, dažniausiai visi kuriozai vyksta dėl kultūrinių skirtumų. Nuvykau savaitgaliui į Suomiją, o ten reikia priprasti, kad visi butuose turi saunas ir nuėjusi į svečius gali rasti žmones pusnuogius. Tada nelabai supratau, kas čia vyksta, o ten, pasirodo, rengiami vadinamieji pirčių vakarėliai.
Visada labai mėgau keliauti autostopu, nakvoti dažniau pas žmones, ir jei keliaudavau į keletą šalių, būdavo, kad vienoje miegodavau neaiškiame hostelyje, kitoje – vos ne rūmuose ir dar kas nors su ferariu pavežėdavo.
– Ar nebaisu po pasaulį keliauti vienai?
– Aš linkusi pasitikėti situacijomis, kurios man duodamos, ir žmonėmis, bet, žinoma, ne visiškai aklai – to gyvenimas irgi išmokė. Taip pat manau, kad nesvarbu, kokį darbą žmogus dirba, kiek jis gali ar negali sau leisti, visus mus supa daug galimybių.
Dabar turiu stabilų darbą ir pajamas, bet intensyviai keliauti pradėjau nuo 19-os ir tada naudodavausi tomis galimybėmis, kad galėčiau tai daryti: įvairiomis programomis, stipendijomis, pasitelkdavau ir keliavimą autostopu, nakvodavau pas vietinius žmones ir pan. Tiesiog reikia nebijoti pabandyti. Sekti kiškius, kaip aš sakau.
Kartais reikia nebijoti ir pasekti tuos kiškius, imti ir šokti į tą tunelį, ir pažiūrėti, kas bus.
– Čia jūsų gyvenimo kredo?
– Taip. Žinote istoriją apie Alisą, pasekusią baltą kiškį, ir kur ji pateko? Į Stebuklų šalį. Tačiau prieš šokdama į tą tunelį ji tikrai nežinojo, kas jos laukia. Todėl kartais reikia nebijoti ir pasekti tuos kiškius, imti ir šokti į tą tunelį, ir pažiūrėti, kas bus. Blogiausiu atveju, jei ir trenksitės į tunelio dugną – vis įdomiau (šypsosi). Svarbiausia, kiekvienus metus nugyventi vis kitaip, užsiimti tuo, kas jūsų gyvenimą darytų įdomesnį.
Esu iš Širvintų, tikrai labai paprastos šeimos, bet ir kai dar nekeliavau, sugebėdavau savo gyvenimą padaryti įdomesnį: užsiimdavau įvairiausiomis veiklomis, savanoriaudavau ir t. t. Mėgstu anglišką posakį: „If you want to have an extraordinary life, you have to put extra“ (liet. „Jei norite nepaprasto gyvenimo, turite įdėti daugiau pastangų“).
– Jūsų dabartiniai ir ateities planai siejami su Sakartvelu. Galbūt čia įsipynę ir meilės kerai?
– Visi atvykę bando spėti, ar esu meilės imigrantė (juokiasi), taigi ir esmė, kad ne. Jei sugrįžtume atgal, kai nutariau po studijų vykti į Sakartvelą, sprendimas iš dalies buvo susijęs su asmeniniais dalykais – mano širdis buvo sudaužyta, todėl labai norėjau vykti ir gyventi ten, kur jausčiausi gerai. O atvykus į Sakartvelą mano tikslas ir buvo išmokti gyventi vienai, pačiai su savimi, augti, pažinti ir pamilti save, nes anksčiau labai blaškiausi po pasaulį ir sau suteikti vertę mėgindavau per mylimąjį.
Studijų laikais į akį buvo kritęs vienas kartvelas, bet nieko gero neišėjo, tada sau pasakiau, kad daugiau jokių santykių su vietiniais. Sėkmingai to pažado ir laikausi (juokiasi).
– Kartvelai moka užkalbėti dantį, o daugeliui moterų patinka gražūs žodžiai. Kaip jūs vertinate vietinius vyrus?
– Kai darau septynių dienų turus, žmonės labai dažnai klausia apie moterų ir vyrų santykius. Visada jiems sakau, kad tai trečiadienio vakaro tema, tad ir mums teks palaukti trečiadienio (juokiasi).
Jei rimtai, pastaruosius trejus metus, kai gyvenu Sakartvele, ėmiau labai domėtis moterų teisėmis, apie kartvelus vyrus žinau labai daug, todėl mano nuomonė apie juos, žinoma, ne absoliučią visumą, bet apie daugumą, yra labai neigiama ir nesinori dabar jos transliuoti.
– Ką patartumėte keliautojams, turistams, kurie dar nėra buvę Sakartvele ir ketina jį aplankyti?
– Pats svarbiausias dalykas – negalima atvykti į Sakartvelą ir nenuvažiuoti į kalnus. Visi daug girdėję apie vyną, bet jo galėsite visur nusipirkti ir vyno regionas taip smarkiai kaip kalnai tikrai nesužavės. Taigi atvykus savaitei bet kuriuo metų laiku yra du variantai – Kazbegis arba Svanetija. Sakartvele dar daug to vadinamojo sovietmečio, tik Tbilisis ir Batumis atrodo kitaip, o štai kalnuose rasite ne sovietmetį, o Kaukazą.
Taip pat būtina paragauti chinkalių. Ir, nors kartais tai kainuoja daugiau, būtina nueiti į kartvelų folklorinius šokius – manau, kad jie yra vieni įspūdingiausių folklorinių šokių pasaulyje.
Daugelis atvykę nori paragauti „tradicinio“ kartveliško avienos šašlyko. Tenka paaiškinti, kad tai nėra tradicinis kartvelų patiekalas, šašlykų tėvynė yra Armėnija, jie gaminami ir Azerbaidžane, o Sakartvele šašlykus kepa tiesiog paprastai su šiek tiek druskos, jų net nemarinuoja. Be to, kartvelai dažnai avienos nevalgo, daug jos eksportuojama į Azerbaidžaną, kur negalima valgyti kiaulienos.
– Kokios vietos jums pačiai artimiausios Sakartvele?
– Dėl vaizdo pati nuostabiausia, gražiausia – baltomis viršūnėmis pasipuošusi Svanetija, dėl jausmo – Tušetija, nes ten – kitas pasaulis: tas žvyrkelis į kalnus, galiojančios taisyklės ir įsitikinimai, pavyzdžiui, kaimelyje teka upelis, moterys gali vaikščioti tik viena jo puse, jei pereis į kitą, tikima, kad prasidės blogas oras.
Atmosfera Tušetijoje prilygsta mitologinei, ten išlikusi pagonybė. Ten nevalgoma kiaulienos, sakoma, kad ši musulmoniška tradicija perimta per prekybinius kelius, šalia – Dagestanas – musulmonų kraštas.
Žiemą man labai patinka Tbilisis, sumažėja turistų, prasideda įvairūs festivaliai, geras oras – penkios saulėtos dienos per savaitę, temperatūra svyruoja apie 10 laipsnių. Tbilisyje, jei ir sninga, iškart ištirpsta, taigi jei pasiilgstu sniego, pusantros valandos ir esu Gudauryje, galiu sau slidinėti.
– Sakoma, kad sunku perteikti jausmą apie Sakartvelą žmogui, kuris ten nėra buvęs, nes reikia viską pačiam pajusti. Kaip ten viešėjusi ilgesnį laiką, labai gerai suprantu viską, kuo gyvenate, ta šalis išties įtraukianti. Jūsų klausantis atrodo, kad tiesiog trykštate džiaugsmu ir gera nuotaika. Tad pabaigai klausimas – kas jums yra laimė?
– Man laimė yra atsikelti ryte ir jausti susijaudinimą, kad laukia dar viena nauja diena, kuri atneš ir ką nors gera. Išmokau laimę rasti ne tik dideliuose, bet ir mažuose dalykuose. Kartais išgirstu klausimą, kada pagaliau suaugsiu ir nustosiu spygauti ką nors nuostabaus pamačiusi? (šypsosi) Be abejonės, laimė yra būti sveikai, priimtai ir suprastai kitų, matyti laimingus, besišypsančius žmones. Laimė yra kas rytą atsikelti ir jaustis puikiai dėl to, kad gyveni.
