– Ar egzistuoja universalūs būdai, kaip efektyviai planuoti laiką?
– Taip, ir neabejoju, kad visi juos žinome: prioritetų susidėliojimas, Pomodoro technika (skirta atidėliojantiems darbus), „time boxing’as“, „to do list’as“, kur rašomės ką turime padaryti, ir kt. Tačiau paradoksas, kad dabar mokslininkai, psichologai, holistinės medicinos specialistai, verslo kūrėjai kalba apie tai, jog šios technikos ne visai tinkamos, nes mes tampame jų vergais.
Įsivaizduojame, kad naudojant kurį nors metodą, staiga nušvisime, viskas ims sektis, viską suspėsime, deja, pamirštame vieną esminį dalyką – niekas nesikeis ir jokia technika neveiks, jei patys sąmoningai neįdėsime pastangų, meilės bei atsakomybės.
– Kodėl dažniausiai laiko valdymo technikos neveikia taip, kaip norime?
– Dažnai žmonės įsivaizduoja, kad darbų sąrašas savaime bus efektyvus, tačiau taip nebūna, nes jame surašome milijoną užduočių. Dienos pabaigoje patiriame frustraciją, įtampą, nerimą, kad kažko nesuspėjome padaryti. Dėl to dabar daug kas atsigręžia daugiau į filosofinį laiko sąvokos kontekstą ir apskritai pradeda giliau bei plačiau į jį žiūrėti.
Pirmiausia turime suprasti ir įsisąmoninti, kad laikas yra ribotas, visko maksimaliai padaryti neįmanoma. Turime labiau atsigręžti į savo vertybes ir jomis vadovautis, pagal jas susidėlioti prioritetus bei išsigryninti, kas mums šiandien yra svarbiausia ir daryti, kiek pajėgiame, o ne trūks plyš per dieną po tūkstantį darbų.
Turime prislopinti savo maksimalizmą bei perfekcionizmą ir suvokti, kad nebūna taip, jog dienos pabaigoje neliktų jokių darbų, reikalų ar įsipareigojimų.
– Paskaitoje kalbate ir apie tai, kad reikia keisti santykį su laiku. Papasakokite daugiau apie tai.
– Pirmiausia turime suvokti, kad laikas yra ribotas ir daugiau jo gauti yra neįmanoma. Tai suvokdami, turime ieškoti sau labiausiai priimtinų būdų kaip veikti, gyventi, būti sveikiems, laimingiems, patenkintiems, produktyviems ir nejausti nuolatinio streso, kad nespėjame visko padaryti.
Žmogus pats kontroliuoja savo laiką, tik labai svarbu suvokti ir atrasti, kas mūsų vertybių sistemoje yra svarbiausia, ką dabar norime padaryti.
– Ar turėtume pakeisti santykį ir su sąvoka „laiko švaistymas“?
– „Laiko švaistymas“ yra socialinio konteksto nubrėžta sąvoka ir po ja slypi labai daug dalykų, tačiau viskas priklauso nuo požiūrio. Vieni žmonės ją vartoja norėdami pasakyti, kad kitas yra tinginys, nes šiuo metu nieko nedaro.
Tačiau, žiūrint iš kitos pusės, laiko švaistymas gali būti susijęs su tuo, kad darome mums neprasmingus dalykus, veikiame ne pagal savo tikrąją vertybinę sistemą, bet pagal tai, ką mums primeta visuomenė, tėvų auklėjimas, socialiniai tinklai. Lyg ir priimta, kad turime eiti į darbą, uždirbti pinigų, nusipirkti automobilį, kažkur nukeliauti.
Jei šie dalykai žmogui yra vertybė, kalbėdamas su tuo, kuris taip nesielgia, jis manys, kad šis švaisto savo laiką. Kita vertus, kitam žmogui gali atrodyti, kad koncentravimasis į materialinius dalykus yra laiko švaistymas. Pavyzdžiui, man didžiausia prasmė gali būti laiko skyrimas savanorystei, bendruomeninėms veikloms, knygų skaitymui, vaikščiojimui gamtoje, sportui, maisto gaminimui namuose. Į karjerą orientuotam žmogui tai gali atrodyti laiko švaistymas.
Kiekvienas turime žiūrėti per savo vertybinę prizmę ir pagal tai valdyti savo laiką. Jei jaučiame, kad valanda socialiniuose tinkluose niekaip mūsų nepraturtino, nieko naujo nesužinojome, galime priimti sąmoningą sprendimą jiems laiko nešvaistyti. Bet jeigu jaučiame, kad tai padėjo pailsėti, nurimti – mums tai nebuvo laiko švaistymas.
– Kieno sąskaita laiko taupyti negalima?
– Fizinės ir psichinės sveikatos sąskaita tikrai negalima taupyti, ir tu netaupysi, jei tau sveikata yra prioritetinis dalykas. Sveikata, mano santykis su pačiu savimi yra labai svarbus. Kai aš esu sveikas, darau man prasmingus dalykus – jaučiuosi gerai ir noriu padėti kitam, kad ir jis gerai jaustųsi, aplink save kuriu pozityvią meilės atmosferą, gražius santykius.
Tada ir mano produktyvumas, įsitraukimas bei motyvacija yra didesni, nes viską darau iš savo vidinių paskatų, vidinės energijos, kurie neįmanomi be geros fizinės ir psichinės savijautos.
– Kokie ženklai rodo, kad nesusitvarkome su savo laiku?
– Pirmiausia krenta produktyvumas: pastebiu, kad nepadarau, kiek anksčiau padarydavau. Dienos pabaigoje jaučiu didelę frustraciją, įtampą arba pabundu paryčiais nuo minčių srauto „kiek daug reikia padaryti!“. Galiu jausti psichosomatinius simptomus (įtampą ar skausmus kūne), gali kartotis peršalimo ligos, varginti nemiga, apetito stoka.
Pirmiausia krenta produktyvumas: pastebiu, kad nepadarau, kiek anksčiau padarydavau.
Tiesa, gali būti ir priešingai – atsiranda per didelis noras valgyti cukrų, nesveiką maistą, kad kompensuotum energijos stygių. Cukrus lemia trumpalaikį energijos šuolį, bet labai greitai žmogus vėl jaučiasi išsekęs, atsiranda apatija, nusivylimas. Vienas iš ženklų, kad neteisingai elgiamės su savo laiku, yra ir profesinis pervargimas, kai anksčiau žavėjusi veikla nebetenkina dėl per didelio spaudimo sau.
– Kodėl patys sau sukuriame įtampą?
– Dažnas žmogus yra pernelyg didelis perfekcionistas – norime tobulai ir laiku padaryti maksimalų darbų kiekį, nemokame nubrėžti ribų, pasakyti „ne“. Kiek krauna, tiek nešame, kol vieną dieną griūname, ir ne dėl to, kad kartais nemokame tinkamai valdyti savo laiko, bet tiesiog turime klaidingą įsivaizdavimą, kad esame superherojai, galintys nuversti kalnus.
Dažniausiai savo sveikatos sąskaita... Neretai tenka matyti socialiniuose tinkluose nuotraukas, kuriose bičiuliai ar kolegos jau negalavimų paguldyti į lovas. Žmonės ilgą laiką nekreipia dėmesio į pirmuosius simptomus, kol galiausia pakerta liga. Kažkas turi sustabdyti, kad susimąstytum, jog kažką darai ne taip, kažką reikia keisti.
– Kaip pradėti planuoti laiką, kaip viską pakeisti, kad gerai jaustumės?
– Universalaus atsakymo nėra. Pirmiausia kviesčiau įsisąmoninti, kad mes negyvename amžinai, turime ribotą laiką. Tada turėtume atlikti vertybinę reviziją ir susirašyti pagrindinius prioritetus, kad suvoktume, kas mums šiandien yra svarbiausia ir ką darydami būsime laimingi, jausime balansą. Balanso paieškoms labai naudinga yra laiko patikrinta formulė 8/8/8, kai per parą po lygiai valandų skiriame darbui, poilsiui ir miegui.
Turime suvokti, kad negalima dirbti 16 valandų savo poilsio ir miego sąskaita, nes, kai miegame, regeneruoja visos mūsų kūno ląstelės. Išlaikyti balansą padeda ir rutina bei disciplina. Pati ilgą laiką nekreipdavau dėmesio į pietų pertrauką, nes atrodė, kad susitikimas su kolegomis ar kitas darbinis reikalas yra svarbesnis už maistą. Susirgau gastritu, kuris ilgesniam laikui išmetė mane iš įprastos darbo rutinos, kad pasidaryčiau išvadas.
Dabar darbo kalendoriuje griežtai pasižymiu pietų pertraukos laiką taip, kad ir kiti matytų, ir tokiu metu nebūtų organizuojami susitikimai ar susirinkimai, nes tai mano laikas, kurį skiriu pietums. Kartais rutina ir disciplina labai efektyviai padeda suformuoti sveikus įpročius bei tinkamai valdyti laiką.
