Šiandien politikos mokslus baigusi „KK2“ laidos vedėja, pateikdama pikantiškas naujienas, visada išlieka diskretiška ir nesuteikia peno tiems, kas iš jos tikisi skandaliukų ar tiesiog gandų. Vienišė keleivė po pasaulį ir jo stebėtoja – toks netelevizinis vaidmuo šiandien jai pats priimtiniausias.
– Jei pažvelgtum į save, septyniolikmetę, šių dienų akimis...
– Ir visai nieko! (Juokiasi.) Neprikrėčiau tokių kvailysčių, kurias prisiminusi šiandien nurausčiau iš gėdos. Artėjant šiai vasarai tvarkiau drabužinę, taip pat ir visus namus, ir radau vieną albumą, kuriame suklijuoti keli pirmieji mano interviu, duoti tik pradėjus dirbti televizijoje. Tiesą sakant, tas albumas buvo labiau mamos iniciatyva. Taigi perskaičiau kelis tekstus ir net susigraudinau – pasirodo, jau tada buvau tokia brandi, kad ir šiandien lygiai taip pat atsakyčiau į daugelį tų pačių žurnalistų užduodamų klausimų. Gal mažumėlę diplomatiškiau, nes per devynerius metus iš žiniasklaidos patyriau ir nemalonių staigmenų; gal kai kuriuos dalykus kalbėčiau atsargiau – vien jau saugumo sumetimais. Akivaizdu, kad septyniolikmetei pavojinga pasakoti: „mokausi Salomėjos Nėries gimnazijoje, gyvenu netoli jos esančioje Jogailos gatvėje...“ Nesvarbu, kad politinės pažiūros iš esmės nepasikeitė, šiandien jau netaukščiau taip atvirai (su pavardėmis!) apie politikus – šitie išmintingi ir valstybiškai mąstantys, o anie nusišneka.
Per devynerius metus išmokau susigyventi su matomo ir žinomo asmens statusu, išmokau atsiriboti nuo to, kas ir ką apie mane rašo ir kalba (išskyrus, žinoma, man artimų, brangių ir autoritetingų žmonių nuomonę), išvis nesidomiu interneto portalų komentarais, o feisbuko asmeninę anketą laikau gana privačia virtualia erdve, kurios niekada neketinau paversti arena savo populiarumui didinti. Visi klausinėja: „Ugne, kodėl nieko nepasakoji apie asmeninį gyvenimą?“ Tai darau ne todėl, kad bijočiau savo atvirumo, o tik dėl to, kad nereikėtų papildomai švaistyti energijos, gaišti laiko ir įtraukti į šį reikalą kitų man artimų žmonių.
Televizijos, kino ar scenos žmogus neišvengiamai pasidaro tarsi visų, tad privatumas būtinas juo labiau – kaip gaivaus oro gurkšnis.
Viešai paatviravus, juk visada užgriūva lavina klausimų: kodėl taip, o ne kitaip, ką apie tai mano tavo draugai, tėvai, kaip pasielgtum, jeigu?.. Kita vertus, televizijos, kino ar scenos žmogus neišvengiamai pasidaro tarsi visų, tad privatumas būtinas juo labiau – kaip gaivaus oro gurkšnis.
Vakarėliai? Juose lankausi, bet ne tam, kad patekčiau į žurnalų puslapius. Į renginius einama dėl dviejų priežasčių – noro pasirodyti ir pasipuikuoti (ir tebūnie tai nieko smerktina) ir pragmatiniais komerciniais sumetimais. Mane juose matote nebent kaip renginio vedėją ar viešnią, kuri atėjo, neturėdama jokių išskaičiavimų, pavyzdžiui, į draugų organizuotą vakarą, taip pat į geros muzikos koncertą ar spektaklį.
Televizijos veidams nukrinta ne vienas komercinis pasiūlymas susieti savo vardą su tam tikru produktu ar paslauga. Štai kelionių agentūra siūlo skristi kur nors toli, apsigyventi prabangiai, o mano „misija“ – fotografuotis, filmuotis ir pasakoti žiniasklaidai, kaip nuostabiai atostogauju. Idėją esu ne kartą svarsčiusi, tačiau sakau „ne“: keliaudama už savo pinigus, jaučiu tikras atostogas, esu laisva visais atžvilgiais, ir neslegia jokie įsipareigojimai ar „atidirbimai“. Toks pasiūlymas sudomintų nebent tuo atveju, jei kalbėtume apie televizijos projektą.
– Ugnė... Vien jau tavo vardas slepia ryškų temperamentą...
– Niekada nebuvau linkusi mistifikuoti savo vardo, tačiau tai, kad ugnis mane supa iš visų pusių, akivaizdu: gimiau Drakono metais, esu Šaulys, gimimo datoje – net trys aštuonetai, o tai, vadinasi, trys begalybės... Viskas, kas būdinga ugnies stichijai. Staigi, kai užsiplieskia, rami ir jauki, kai dega, romantiška, kai po truputį rimsta ir blėsta. Tai – aš!
Beje, mano vardas buvo susapnuotas, kai dar nebuvau gimusi, – tik tėčio sapne, kuriame jis šaukia: „Ugnele, Ugnele...“ Taigi, kad esu Ugnė, visiems daugiau nei akivaizdu (juokiasi). Man labai smagu šiuo vardu prisistatyti, kai keliauju: visi klausia, ką tai reiškia, aiškinu, kad tai bendrinis lietuvių kalbos vardažodis, daugeliui sukeliu nuostabą, paskui juoką, galiausiai matau, kad per „ugnę“ dar greičiau užsimezga pokalbis.
Būdama tarp žmonių, esu ir dėmesinga kitiems, ir provokatorė – tiesiog dėl gyvumo, kad kraujas nestingtų
Gyvenimo neįsivaizduoju be humoro, tiesa, tiems, kas manęs nepažįsta, bet vienaip ar kitaip patenka į kompaniją, mano kandoki pajuokavimai, sarkazmas gali atrodyti net žiaurūs: „Kaip ji taip gali? Oho, mergaitė leidžia sau...“ Tačiau mano juokelių aštrumas visada eina lygia greta su meile kitiems ir autoironija. Kad ir ką pasakyčiau, tie žodžiai niekada neturi intencijos kitą įžeisti, įskaudinti ar pažeminti. Būdama tarp žmonių, esu ir dėmesinga kitiems, ir provokatorė – tiesiog dėl gyvumo, kad kraujas nestingtų (šypsosi). Iš spektaklio, kino filmo man ne gėda išeiti apsiašarojusiai – tai tos akimirkos emocijos, tačiau iš esmės mano tikruosius jausmus mato vos vienas kitas labai artimas žmogus.
O televizija išmokė valdyti temperamentą: per trejus MTV gyvavimo metus jei kada ir iškildavo sunkumų ar impulsyvaus charakterio proveržių, supratinga komanda mokėdavo laiku ir argumentuotai „pastatyti į vietą“. „Trys, du, vienas...“ – iki šiol prisimenu būseną, kai reikėjo išeiti į sceną ir vesti grandiozinį koncertą, dar žvilgtelėjau į veidrodį – atrodžiau pritrenkiamai žavi, o širdyje kunkuliavo tiek daug asmeninio gyvenimo nuoskaudų, kad reikėjo begalinių pastangų susitvardyti ir visai Lietuvai kuo nuoširdžiausiai šypsotis... Dviem valandoms tampi visai kita Ugne.
– Vienturčius paprastai lydi stereotipai: egoistas, individualistas, lepūnėlis, garbėtroška arba... ambicingas karjeristas, maksimalistas, perfekcionistas...
– Tiesiogine prasme nepavadinčiau savęs egoiste. Man labai patinka rūpintis kitais, suteikti jiems komfortą: ar drauge keliautume, ar šėliotume naktiniame klube, – tai darydama jaučiu didelį malonumą. O gal tai ir yra egoizmas? (Šypsosi.) Dėmesiu ir meile šeimoje tikrai buvau net ne išlepinta, o perlepinta.
Man niekada nieko netrūko: knygos, enciklopedijos po ranka, geriausia mokykla Klaipėdoje su sustiprinta anglų kalba, galėjau lankyti visus būrelius, kokių tik užsigeisdavau, taip pat šokau lindihopą, mane tėvai veždavosi į visus koncertus (paprastai mažamečiai paliekami kam nors prižiūrėti), todėl jau nuo vaikystės žinojau, kas yra Philas Collinsas ar „Electric Light Orchestra“. Kai Vilniuje koncertavo Peteris Gabrielis, šis vardas man irgi nebuvo naujiena, nepaisant to, kad esu grupės „Depeche Mode“ gerbėja ir kai Miunchene per MTV apdovanojimus iš arti pamačiau šios grupės lyderį Dave’ą Gahaną, maniau, žemė iš po kojų išslys...
Griežta laisvė – taip galėčiau pavadinti savo auklėjimą: jokio pakelto balso, jokių kaprizų ar rafinuotų įsižeidimų, tačiau tai, kad dešimtą valandą vakaro visada turėdavau būti namuose, atrodė kaip nediskutuotina taisyklė. Jokių apsmukusių drabužių (tiesa, truputį meluoju – nešiojau vienu metu lenarus), jokių tatuiruočių ar auskarų. Kai po stovyklos Slovakijoje atsirado draugų iš Vilniaus, tėvai, mano nuostabai, drąsiai mane, keturiolikmetę, išleisdavo pas juos į sostinę.
Tokį pasitikėjimą labai gerbiau ir vertinau, todėl stengiausi nenuvilti: jokių paaugliškų kvailysčių – tik apsilankymas Šiuolaikinio meno centre, arbata „Baltuose drambliuose“ ir valandos, praleistos riedlenčių aikštelėse (čia berniukų zona, aš – tik žiūrovė; beje, ne tik riedlente, bet ir dviračiu važiuoti nemoku). Vėliau, kai laimėjau MTV konkursą ir persikėliau į Vilnių, pati ir mokyklos reikalus susitvarkiau, ir butą susiradau pati, niekieno nevedžiojama už rankos.
Tik šiandien mamos, kuri, beje, ir padrąsino dalyvauti televizijos konkurse, paklausiau: „Bet kaip tau nebuvo baisu manęs išleisti?“ O ji susigraudino: „Vaikščiodavau prie jūros ir man taip tavęs trūkdavo... Bet niekam neišsiduodavau, nes buvau laiminga, matydama tai, ką darai. Labai tavimi, Ugne, didžiavausi...“ Tokie žodžiai mane dažnai priverčia pagalvoti, kad galbūt pati per mažai vertinu savo sėkmę ir per mažai džiaugiuosi tuo, ką darau.
Kai kiti teiraujasi, kaip jaučiuosi būdama tokia žinoma, neišmanau, ką atsakyti, nes dar neturėjau patirties „būti nežinoma“, tad negaliu palyginti.
Kai kiti teiraujasi, kaip jaučiuosi būdama tokia žinoma, neišmanau, ką atsakyti, nes dar neturėjau patirties „būti nežinoma“, tad negaliu palyginti. Kažkada svajojau gyventi Niujorke: vaizduotėje piešiau savo darbo kabinetą, mačiau, net koks kavos puodukas turėtų būti ant stalo. Šiandien, apkeliavusi nemažą pasaulio dalį, supratau, kad nieko įspūdingesnio už Vilnių būti negali. Burnojantiems „lietuviai šiokie, anokie“ rėžiu tiesiai šviesiai: „Kraunatės lagaminus ir kuo greičiau varot iš čia!“ Šalta? Lyja? Tai – nuostabu! Nes kur kitur pajusi visus keturis metų laikus?
