– Gebėjimas nugalėti baimes, įveikti nepasitikėjimą savimi – labiau prigimtiniai ar su gyvenimo patirtimi įgyjami bruožai?
– Ar jau taip reikia visas baimes nugalėti? Bebaimis žmogus... Hm, manau, toks neegzistuoja. Natūralu: visi bijome vienatvės, artimųjų ligų ir mirties – nuo to pabėgti neįmanoma. Ir ar reikia? Labiausiai gąsdina vienas dalykas – nekontroliuojamos situacijos ir visiška nežinia. Manęs neišmuš iš vėžių tolimoje kelionėje prarasta rankinė su banko kortelėmis ir mobiliuoju telefonu, užstrigęs liftas ar į šulinį įkritę namų raktai. Buitiniai dalykai yra laikini ir greitai sutvarkomi. Tačiau artimo žmogaus, kuriuo tikėjai ir pasitikėjai, išdavystė – taip, privers sudrebėti.
Panika gali apimti net tada, kai žinai, kad nuo vieno ar kito tavo poelgio gali nukentėti kiti. Labai nejauki būsena, kada bendražygius priverti jaudintis, sukuri jiems diskomfortą. Prisimenu, dėl oro linijų kaltės negalėjau išskristi iš vieno didmiesčio, o Vilniuje jau laukė filmavimas. Ta akimirka, kai teko susikaupti ir surinkti prodiuserio telefono numerį, atrodė labai žiauri. Supratau, kad ne pasaulio pabaiga, ne širdies persodinti mirtinam ligoniui vykstu, tačiau atsakomybę suvokiau kaip sunkiai pakeliamą. Juk visą gyvenimą esu įsikalusi į galvą: „Negaliu vėluoti, negaliu neatvykti.“
Išvakarėse prieš „Lietuvos balso“ superfinalą, dalyvaudama fotosesijoje ir šokinėdama ant batuto, pasitempiau koją. Užsidėjau ledo – pėda juda, manau, greit praeis, tačiau rytą lipu iš lovos, stojuosi, o koja nevaldoma, jos net nejaučiu. Griebiu aukštakulnius, aunuosi, o ties keltim – stop... Vakare tiesioginė transliacija. Šiaip ne taip išvažiavau į areną, ten, lauke, buvo leidžiami nuskausminamieji, bet labiausiai bijau visokių adatų ir kitų aštrių instrumentų, kuriais liečiamasi prie kūno, tad prisitepiau ir krūvą įvairiausių tepalų. O stresas, baimė, panika: taigi sužlugdžiau visą šou... Vis dėlto dvi valandas išstovėjau, žiūrovams neduodama nė pajusti, kad mane ištiko trauma.
Tai buvo atvejis, akivaizdžiai pamokęs, kad prieš atsakingus darbus negaliu daug ko sau leisti, privalau nuolat galvoti apie galimas pasekmes: kaip pianistui pavojinga dirbti lentpjūvėje, taip man imtis ekstremalaus sporto – laimei, tam potraukio net nejaučiu. Yra buvę, kad į filmavimą ateidavau po vakarėlio, miegojusi vos kelias valandas, tačiau jei linksminuosi, prieš rytdienos darbus niekada nevartoju alkoholio.
Atsakomybė mane lydi ir bendraujant su draugais. Antai, sėdime klube, susiskambinu su bičiuliu, kad ir jis prisijungtų, matau, telefono baterija senka. Dar spėju užfiksuoti jo numerį, stveriu už pakarpos šalia esantį draugą, prašau įsivesti tuos skaičius, kad po kurio laiko galėčiau paskambinti. Kompanija nusprendžia persikelti į kitą klubą. Kaip pranešti bičiuliui, jei ir to pačiuptojo telefonas miršta? Susiruošiu eiti namo, kad pakraučiau savąjį, laimei, bare randame kroviklį ir susisiekti pavyksta. Regis, buitinė situacija, tačiau ji man tokia neatrodė, nes kaip galėčiau kitam žmogui sugadinti vakarą ir sugriauti lūkesčius pabūti drauge?
– Kaip sekėsi derinti politologijos studijas su pramogų pasauliu?
– Kam gražiai merginai mokslai, turbūt norėjote paklausti? (Kvatoja.) Dar būdama Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivė ir drabužinėje kaldama biologiją iš vyresnio vaikino išgirdau: „Kam čia mokaisi, taigi tu tokia graži...“ Ir jis visiškai nesišaipė, tai buvo labai nuoširdus komplimentas, bet aš tada jam norėjau vadovėlį į veidą paleisti – šitaip pasijutau įžeista.
O priežastis, dėl ko sudomino politikos mokslai, buvo... Lietuvos ambasadorės prie UNESCO Ugnės Karvelis mirtis. Buvau dar vaikas, kai 2002-ųjų pavasarį išgirdau šią žinią ir susidomėjau moterimi, kuri turi tokį pat vardą, kaip ir aš. „Kai užaugsiu, būsiu kita tokia Ugnė“, – išdrožiau tėvams. Tada trylikametė, pasirinkdama antrąją užsienio kalbą – prancūzų, svarsčiau: „Baigsiu gimnaziją, paskui VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą ir – į Paryžiaus Sorboną. Būsiu diplomatė!“ Kita vertus, augau labai pilietiškoje šeimoje. Balsuoti per visų lygių rinkimus suaugusiesiems būdavo šventa pareiga, o ją atlikę visi pasinerdavo į diskusijas.
Vien todėl, kad esu viešai matomas veidas, sudijų metais niekada iš dėstytojų nepatyriau išskirtinio dėmesio (nei privilegijų, nei noro būtinai nusodinti). Jį, matyt, išgyvena tie, kurie universiteto koridorių ar auditorijos takelį iki dėstytojo staliuko įsivaizduoja kaip raudoną kilimą. O aš buvau eilinė studentė, kuri mokslus privalo derinti su darbu. Skubėdama į paskaitas ar egzaminus, vis galvodavau, ar nusivaliau grimą, nes atrodysiu kaip išsišokėlė. Todėl kai kurių dėstytojų frazė: „O, matytas veidas.“, nuskambėdavo labai draugiškai ir be išankstinio nusistatymo. Sorbonos gal ir nesieksiu (juokiasi), tačiau politikos studijos mane subrandino kaip asmenybę. Tikriausiai negalėčiau konkrečiai išdėstyti, ką išmokau, ką iškaliau, bet tuo, kad gavau gilesnį pasaulio supratimą, įgijau patirties ir išminties, tikrai neabejoju.
– Su kokio tipo vaikinu būdama galėtum jausti vidinį komfortą ir kuo didesnę gyvenimo pilnatvę? Gal tokį jau sutikai?
– Vaikino tokio būti negali. Vyras – taip. Žinoma, ne penkiasdešimties, bet ir ne dvidešimt kelerių... Taip sakydama turiu omeny ne tik fizinį amžių, bet ir mentaliteto brandą. Laimei, pastaruoju metu vyriškumas nėra suvokiamas ir vertinamas tiesmukai, jis turi begalę spalvų ir atspalvių, tonų ir pustonių.
Turiu labai griežtas moralines vertybes – jos nepajudinamos kaip teisės kodeksai. Nepriimu jokių kompromisų, kai bandoma jas apeiti, o mane apgauti ar net išduoti.
Sunkiai šalia savęs įsivaizduočiau silpno charakterio mamytės lepūnėlį. Išmintis, protas, tam tikros srities žinios ir, žinoma, geras humoro jausmas – šitie dalykai visada puošė tikrą vyrą. Su žmogumi, kuriam svetimas mano humoras, kuriam nepavyksta jo perprasti, prie jo prisiderinti, vargu ar įmanomamas bendras kelias. Turiu labai griežtas moralines vertybes – jos nepajudinamos kaip teisės kodeksai. Nepriimu jokių kompromisų, kai bandoma jas apeiti, o mane apgauti ar net išduoti. Žinau, kietas principingumas verčia kentėti, kartais pasmerkia vienatvei, tačiau jis aukščiau už viską. „Žmonės keičiasi, bet tik ne tu“, – yra pasakiusi mano geriausia draugė Ingrida (beje, po šešiolikos draugystės metų sužinojau, kad ji – tikriausia mano pusseserė), ir tai priėmiau kaip komplimentą.
Visada iš artimųjų tikiuosi (ir tam tikra prasme reikalauju) absoliutaus pasitikėjimo, nieko nėra žemiau už išdavystę – jausmų, paslapčių. „Apgauk mane pirmą kartą – gėda tau, apgauk antrą kartą – gėda man.“ – tai tarsi aksioma. Kodėl žmogumi nusiviliame? Todėl, kad į santykius su juo dedame be galo daug vilčių, idealizuojame juos, tačiau lūkesčiai dažniausiai subliūkšta. Pagaliau tas kitas žmogus juk nekaltas, kad aš jį įsivaizdavau vienokį, o jis po kurio laiko pasirodė kitoks.
Dažnai bendraudami neieškome alternatyvų: pavyzdžiui, vienas kviečia į kiną, o kitas sako nenorįs, tačiau nepasiūlo, ką galėtų jiedu įdomaus veikti vietoj kino. Jeigu su mylimu žmogumi negaliu būti tikrų tikriausia aš, negaliu atsipalaiduoti, neslėpti visų savo ydų, išsipasakoti visų sielos virpesių, ko vertas tas buvimas apskritai? Tik laiko gaišatis, tiksliau – laiko vogimas vienam iš kito. Šiandien, kai jau daug kas išmoko į neištikimybę žiūrėti tolerantiškai, aš vis dar į tokias naujienas reaguoju labai įsijautusi. „Bet kaip jis taip galėjo???“ – retoriškai klausiu, išgirdusi, kad tai nutiko kam nors iš draugų. „Ko tu čia taip viską sureikšmini?“ – nuskamba balsai, ir tada man dar apmaudžiau, kad šitaip nuvertinami jausmai. Aplinkui visi tik bando: pabandėm padraugauti – nepavyko, pabandėm kartu pagyventi – nepavyko...
Laikui bėgant, suprantu, kad negaliu kitų vertinti pagal savo mastelį, tačiau sąžiningesnio mato juk ir nėra. Yra buvę, kai į tą pačią situaciją reaguojame labai skirtingai: aš emocingai, kone dramatiškai, o bičiulis: „Tai tu dėl šito šitiek jaudinaisi?“ Tada imi savęs klausti, ar mums pakeliui. Esu jausminga, tačiau konfliktinėse situacijose nesielgiu kaip italė. Nekeliu balso, nesisvaidau daiktais, pakanka žvilgsnio ir vienos stiprios frazės, kad vyrukas suprastų – basta! Išoriškai galbūt tokia neatrodau, tačiau iš esmės elgiuosi gana rafinuotai.
Absoliuti tiesa: vyrai, kai ant jų rėkiama, nieko negirdi; kai sakoma ramiai – iškart suklūsta ir išsigąsta.
Absoliuti tiesa: vyrai, kai ant jų rėkiama, nieko negirdi; kai sakoma ramiai – iškart suklūsta ir išsigąsta. Iš prigimties esu vienišė. Jei tėvai nuvesdavo į vaikų būrį, būdavau jo siela, tačiau pati iš namų pas draugus nesiverždavau. Dabar irgi – net keliauju viena, tiksliau, lėktuve būnu viena, nes daugelyje pasaulio šalių turiu daugybę bičiulių, kurie mane pasitinka ir su kuriais smagiai leidžiu laiką. Ir dar – tikiu: gali jaustis vienišas ir gyvendamas su žmogumi tuose pačiuose namuose, o bendraudamas su mielu asmeniu, kuris geografiškai nutolęs už jūrų marių, tos vienatvės nepatirti.
