Su Arnoldu Kaminsku pašnekesiui, tarsi suplanuotai, susėdome ugniagesių globėjo Šv. Florijono dieną. Karantinas profesinės šventės neleidžia paminėti taip, kaip buvo įprasta iki šiol – gausiame būryje bendraminčių. Juk Arnoldas ne tik vadovauja dvylikos pareigūnų grupei, ugniagesio gelbėtojo uniformas dėvi kone visi artimiausi jo šeimos nariai – tėtis, dėdės, 29-erių metų sesuo Skaistė, svainis Tomas Lukoševičius.
Kiek kitokią – policininkės, uniformą vilki ir anksčiau Bendrajame pagalbos centre besidarbavusi Arnoldo žmona.
Ugniagesių pamaina – tarsi šeima.
32-ejų metų Arnoldo vaikystė prabėgo Ariogalos vienkiemyje, mažame šeimos ūkyje. Dar būdamas berniukas jis daug laiko praleisdavo tėčio Antano darbovietėje, apsuptas ugniagesių įrangos bei atributikos. Sėdėdavo jis ant skyriaus autocisternos kopetėlių ir klausydavosi iškvietimų bei įvairiausių ugniagesių istorijų.
„Ugniagesių pamaina – tarsi šeima. Susirenka kas ketvirtą parą, kartu valgo, kartu ilsisi, daug tarpusavyje bendrauja. Būdamas vaikas jausdavausi priimtas, jausdavausi tos šeimos nariu“, – iš ugniagesių sklidusią šilumą prisiminė Arnoldas.
Stebėti tėtį ir jo kolegas jam labai patikdavo. Jautė didžiulę pagarbą uniformai, o ir trumpas pabėgimas iš kaimo į miestą jam, aštuonmečiui, sukeldavo daug malonių emocijų.
„Mano tėtis – „klano“ pradininkas. Kai jis pradėjo dirbti gaisrinėje, aš dar gimęs nebuvau. Vėliau jo pėdomis pasekė jaunesni jo broliai – Svajūnas ir Saulius. Trise jie išdirbo net keletą dešimtmečių.
32-ejų metų gaisrinėje stažą skaičiuojantis tėtis manęs nei vertė, nei atkalbinėjo tapti ugniagesiu gelbėtoju, nedarė jokio spaudimo. Tik išsakydavo nuomonę, leisdavo rinktis pačiam. Vėliau jis į ugniagesių „klaną“ įtraukė ir sesers vyrą, dirbusį pasienyje. Turi jis, matyt, „įtraukimo“ gyslelę.
Ketverius metus yra tekę dirbti kartu su tėčiu ir jo broliais. Kaminskų pamaina vadindavo mus“, – šyptelėjo Arnoldas.
Nors jo pareigos teoriškai jau yra aukštesnės už tėčio, labiau patyręs jis tikrai nesijaučia.
„Būtent dėl to, kad patirties sėmiausi iš savo tėčio, man buvo lengviau anksčiau pakilti pareigose. Pamainos vadu tapau tarnyboje išdirbęs penkmetį“, – dėkingumą išreiškė pašnekovas.
Turėjo tapti kunigu
Susidoroti su kasdieniais profesiniais iššūkiais Arnoldui padeda ir įgytas statybos inžinerijos diplomas. Pastatų konstrukcijų išmanymas, anot jo, itin pasitarnauja gesinant gaisrus.
„Daugelis ugniagesių gelbėtojų dirba pamaininį darbą, tad lieka laiko kitai veiklai. Pats esu pasinėręs į statybų verslą“, – atskleidė jis.
Tiesa, Arnoldo profesinis kelias prasidėjo ne ugniagesių gelbėtojų mokykloje, ir net ne su plaktuku rankose, o... patarnaujant bažnyčioje!
„Pamenu, tėtis pasakė: „Arnoldai, pasirinkai gerą kelią – padėsi žmonėms. Jei būsi kunigas, būk geras kunigas“, – prisiminė pašnekovas.
Būdamas 15-kos jis jau tapo Ariogalos bažnyčios zakristijonu, ilgą laiką buvo įsitikinęs tapsiąs itin vertinamu dvasininku, kol studijuodamas kunigų seminarijoje staiga įsimylėjo savo būsimą žmoną
.Kartu su žmona Arnoldas augina dvi dukras, kurios žaisdamos mėgsta būti tai policininkės, tai gaisrininkės, o ir prieš draugus didžiuojasi turėdamos tėvus pareigūnus.
Paklaustas, ar norėtų, kad gimtų ir trečioji ugniagesių Kaminskų dinastijos karta, jis pripažino, kad giliai širdyje tas noras, kad atžalos pasirinktų jo ir senelio kelią, yra.
„Jei norės, patarsiu, viską parodysiu, bet niekad nespausiu. Beje, sesuo taip pat turi du vaikus. Įdomu, kad gimė jie beveik vienu metu: iš pradžių gimė vaikas man, po kelių mėnesių – jai, tuomet praėjo dveji metai ir mūsų antrų vaikų gimimus teskyrė dvi savaitės. Visi sakė, kad susitarę mes.
Toks keistas gyvenimo akibrokštas, kai pagalvoji: aplink mane ilgą laiką nebuvo moterų. Visad visur buvau apsuptas vyrų – tiek kunigų seminarijoje, tiek kolegijoje, tiek ugniagesių mokykloje, ir staiga gimsta dvi dukros. Pusiausvyra atstatyta. Skundžiausi, skundžiausi ir prisiskundžiau. Apsuptas panelių dabar“, – pasidžiaugė Arnoldas.
– Arnoldai, jūsų nuomone, koks žmogus niekuomet negalėtų tapti ugniagesiu gelbėtoju?
– Baimingas, turintis daug baimių. Nors svarbiausia mūsų darbe – ugniagesio gyvybė, pavojus visuomet išlieka. Negali žengti į gaisrą, žinodamas, kad žūsi. Turi pasverti protingumo kriterijų: ar tikrai gali žmogų išgelbėti, ar tik pasiaukosi ir žūsi dėl nieko. Turi vadovautis šaltu protu, nes dažnai išvysti vaizdus, kurie sukrečia.
Kartą, pamenu, atvykome į autoįvykį, jauna mergina buvo prispausta mašinoje, dar gyva. Sudėtingas momentas, kai žinai, kad žmogus dar gyvas, – turi stengtis atlikti viską kruopščiai ir kuo greičiau. Vėliau sužinojau, kad ji neišgyveno. Tai sukrečia.
– Tokie vaizdai, kai išvysti paskutines žmogaus gyvenimo akimirkas, sunkiai pasimiršta. Kaip vaduojatės iš susikaupusio streso?
– Pamaina yra šeima, kuri grįžta po tokių įvykių ir ilgai kalbasi. Kartais kalbasi ir juoko forma. Bandai į viską pažvelgti kaip į darbą, kurį privalėjai atlikti. Jei reaguosi į tai stipriai, nepadirbsi. Į namus tų išgyvenimų stengiuosi neparsinešti, viskas lieka „pamainos šeimoje“. Turime dabar ir psichologę, kuri suteikia informacijos.
Pamenu vieną pragarišką pamainą, gal prieš 4 metus, kai per parą susidūriau su trijų žmonių mirtimis. 11 val. – skenduolis, 19 val. – kurį laiką gyva dar po autoįvykio buvusi mergina, 6 val. ryto – sudegęs žmogus. Tokio budėjimo daugiau nėra buvę. Ilgai išgyvenimai persekiojo mane. Košmarus net sapnuodavau. Pavyzdžiui, kad mano sesers vyro Tomo mama sudegusi vaikšto. Psichologiškai sunku. Keletą metų jautėsi tos pragariškos pamainos šleifas.
Svarstai, gal galėjai kažką padaryti greičiau, juk ištraukėme merginą dar gyvą. Kartais imi ir prisiimi atsakomybę dėl nelaimės. Turime tradiciją: po didesnio įvykio aptariame jį visa pamaina. Supranti, kad nebuvo tokio įvykio, kurio metu viskas būtų buvę padaryta tobulai. Aš visad randu sau priekaištų.
Kai kas užklausia, kaip reaguoju į skaudžius įvykius, net atsijungiu kuriam laikui. Kartą tokio klausimo sulaukiau per vienas vestuves – sužinojo, kad ugniagesys gelbėtojas, ir paklausė. Panirau kažkur, pradėjo lįsti visi priminimai vienas po kito. Geriau negirdėti tokio klausimo...
Ilgai išgyvenimai persekiojo mane. Košmarus net sapnuodavau.
– Kai susėdate su šeima prie bendro stalo, kalbos sukasi apie tarnybą? Ar vienas iš kito dar mokotės?
– Nesureikšminame to. Jums atrodo ta ugniagesių dinastija įdomi istorija, o kai mes joje gyvename... Natūralu, nesijaučiame išskirtiniai.
– Sukaupėte daugiau nei 11 metų patirties, iškvietimų būta įvairių. Ar šiandien dar kas nustebina?
– Nustebina, juk mūsų darbas – visuomet dinamiškas, niekuomet nebūna tokios pačios situacijos. Atvykęs į įvykio vietą turi labai greitai priimti sprendimus. Tai ir yra sunku, kad ta situacija – visuomet kitokia.
– Teko skaityti, kad kartą nuo pastato „vaiduoklio“ išgelbėjote nušokti pasiruošusį žmogų. Seminarijoje įgytos žinios tuomet pagelbėjo atlikti darbą?
– Ir šiandien vis dar padeda tos psichologinės žinios. Seminarijoje mokiausi neilgai – vienerius metus, tačiau daug išmokau iš kunigo Ariogaloje. Kodėl nebėjau dvasininkijos keliu? Dėl meilės žmonai. Jei būtų galimybė kunigui tuoktis, būčiau likęs seminarijoje. Turėjau perspektyvų būti geru kunigu. Buvau grupės seniūnas, matydavo manyje kiti potencialą, gerbė kursiokai. Turėjau viziją dirbti didesnėje miesto parapijoje, traukti žmones į priekį, būti pavyzdžiu. Kai pasakiau, kad traukiuosi, kurso draugai nustebo, teigė manę, kad baigsiu mokslus kaip geriausias.
– Tuomet jums buvo gal 19 metų. Sutikęs savo būsimą žmoną ilgai svarstėte, ką daryti? Juk pašaukimą kunigystei iki tol jautėte ne vienerius metus.
– Apsisprendžiau gal per pusmetį. Su žmona susipažinome toje pačioje seminarijoje – vyko savaitgalinė ekskursinė programa. Likimas, sakyčiau. Pradėjome bendrauti, susirašinėti, kritau jai į akį. Kai moteris pradeda rodyti tau dėmesį, pradedi galvoti kitaip. Atsirado meilė. Galiausiai supratau, jei eisiu į kunigystę, tikėtina, būsiu blogas kunigas, nes kažką slėpsiu. Nenorėjau to.
Kunigai priėmė mano, jaunuolio, pasirinkimą. Vylėsi, kad jei ne geras kunigas, būsiu geras šeimos vyras ar tėvas. Sakė, lauksim, jei norėsi, grįžk. Dabar jie mato mano gražią šeimą, mano prasmingą darbą, džiaugiasi.
Norėjau gelbėti žmonių sielas, dabar gelbėju žmonių gyvybes.
Jei būtų galimybė kunigui tuoktis, būčiau likęs seminarijoje. Turėjau perspektyvų būti geru kunigu.
Taip išėjęs iš seminarijos baigiau ugniagesių mokyklą ir dirbdamas studijavau statybų inžineriją. Beje, kolegijoje taip pat buvau grupės seniūnas, mokslus baigiau raudonu diplomu. Vidurkis siekė 9,5 balo. Tuo metu man išties viskas klostėsi labai sėkmingai, dėl visų savo pasirinkimų jaučiausi gerai.
Baigiamuoju savo darbu suprojektavau bažnyčią (šyptelėjo). Visi šie trys dalykai – kunigystė, ugniagesio gelbėtojo darbas, statybų inžinerija – sukasi kartu, susilieja. Pradedi galvoti, kad viską gali sujungti į vieną katilą.
– Bažnyčios gesinti niekuomet neteko?
– (Šyptelėjo). Teko.
– Suskaičiuojate, kiek gyvybių pavyko jau išgelbėti?
– Neskaičiuoju. Kad ir tą istoriją su „vaiduokliu“ pastatu prisiminus. Nemanau, kad aš ten išgelbėjau gyvybę. Gal tas žmogus nebūtų šokęs. Tai buvo labiau pagalba, pasikalbėjimas. Jei jis būtų kritęs, o aš ranką ištiesęs ir sulaikęs, tai gal ir galėtum sakyti, kad išgelbėjai. O gal mes iš tikrųjų jį išgelbėjom? Nežinau.
Didesnę įtaigą daro žmonių žūtys, o ne išgelbėtos gyvybės, kurios – natūralus tavo darbo rezultatas. Išgelbėjai, džiaugiesi. O jei kokia mirtis, ji labai įlenda į galvą.
Šią žiemą buvo įvykis. Pasistačiau savo rankomis namą, įsikraustėme, ir po kelių savaičių užsidegė kaimynų lauko virtuvė. Šaltas protas sudirbo tiek man, tiek žmonai. Greitai nulėkėme tuos 500 metrų. Žmona vyko pasitikti ugniagesių, o aš ėmiau nešti lauk visus daiktus. Žmona kartais pergyvena, bet aš visad pasveriu galimybes. Jei dar gyvas, vadinasi, teisingai pasvėriau iki šiol.
Eisiu į kunigystę, tikėtina, būsiu blogas kunigas, nes kažką slėpsiu. Nenorėjau to.
– Grįžtamojo ryšio iš išgelbėtų žmonių dažnai sulaukiate?
– Vedami to karšto momento, kai įvykusi nelaimė, taip, žmonės padėkoja. Sako, praneš mūsų vadovybei, kad gerai padirbėjome, įvairių dalykų pažada, bet tai taip ir lieka pažadais (šyptelėjo). Nuoširdžiai tą akimirką jie dėkoja, bet vėliau tiesiog visos tos emocijos pasimiršta.
– Kiekvienas vykimas į gaisrą – pavojingas, bet ar būta tokių situacijų, kai, rodos, buvote labai arti didžiulio realaus pavojaus savo gyvybei?
– Būna, kad atvyksti į gaisrą, užgesini ugnį ir matai – sprogęs dujų balionas. Supranti, kad jis sprogo dar iki mums atvykstant. O jei būtų sprogęs 10 minučių vėliau? Jokios darbuotojų saugos instrukcijos to nesureglamentuos.
– O kuriozinių situacijų būta? Gal slėpė kas spintoje meilužį?
– Juoką keliančių istorijų pas mus tikrai mažai pasitaiko. Kartą gavome iškvietimą iš moters, kuri papasakojo, kad jos vyras išvyko į darbovietę ir neatsiliepia telefonu. Žino, kad turėjo lipti ant kopėčių, tad ėmė baimintis, kad gal kas nutiko. Nuvykome į vietą. Moteris pasitiko mus. Pradėjome žvalgytis, kaip patekti į vidų – biuro durų nesinorėjo laužti. Vyrams daviau nurodymą pakelti kopėčias. Staiga išeina pranešėjos vyras, kartu su moterimi. Pamačiau visų keistus žvilgsnius. Nepatogi situacija. Gavo kai kas antausį.
Kartą iškvietė mus tėvai į sodo namelį – dingo 4 ar 5 metų vaikas. Didelės pajėgos ieško mažamečio. Tuomet įjungi šeimos patirtį. Klausiu, kaip atvažiavo į sodus. Dingusiojo tėvai atsako, kad autobusu. O negalėjo vaikas su autobusu išvažiuot į namus? Ne, ne. Bet vaikas rastas prekybos centre netoli savo namų – vis dėlto, įsėdo į autobusą, nors stotelė – už kilometro.
– Yra tokių darbų, į kuriuos vykstate be jokio entuziazmo? Pavyzdžiui, iškelti katę iš medžio. Ar tai išties ugniagesių gelbėtojų misija?
– Sezoninis žolės gesinimas. Nors to, galime pasidžiaugti, tikrai sumažėję. Ligonių pernešimas, durų atidarymas – tai darbai, kai turime tiesiog padėti kitoms tarnyboms.
– Į iškvietimus vykstate su malda?
– Tuo metu laiko net maldoms nebūna. Įjungi šaltą protą, galvoji tik apie tiesioginį savo darbą. Galvoje – tik informacija apie gaisrą, kas, ką ir kaip darys. Įsijungia automatas. Tik po darbo padėkoji – Dievui, kolegoms, kad viskas sėkmingai baigėsi.
– Regime milžiniškus gaisrus Australijoje, JAV. Nesinorėtų pasisemti tokios patirties?
– Esu pavėlavęs. Yra šeima, maži vaikai, kurių nenorėčiau palikti ilgesniam laikui. Būtų naudinga, bet esu šeimos žmogus.
– Kyla ir tokių situacijų, kai ugniagesiams gelbėtojams reikia gintis nuo žmonių, kurių namas dega?
– Būna, kad pasitinka su šakėmis. Moko, kad ne taip darai, ne taip atlieki savo darbą. Tenka ir policiją kviestis, nes matai, kad žmonės išgėrę alkoholio, elgiasi agresyviai.
Kartais tikrini prevenciškai būstus ir matai pavojingas situacijas, pvz., ant pečiaus padėta drabužių. Paaiškina, kad taip džiovina, o šalia vaikai verkia. Kai pats turi vaikų, supranti, koks pavojus mažiesiems kyla, galvoji apie juos. Nors paaiškini, taip nedaryti, žinai, kad tau išėjus, tikėtina, toliau bus taip neatsakingai elgiamasi. Tokius būstus aplankai, ir įlenda vaizdai į atmintį. Nelaukiu iškvietimo tuo adresu. O jei reiks važiuoti skaudama širdimi ir tuos pačius vaikus gelbėti?
– Kadangi jūsų žmona – policijos pareigūnė, galime palyginti. Susidaro toks įspūdis, kad ugniagesiai gelbėtojai yra labiausiai užmiršti iš visų spec. tarnybų. Stebime pasirodančią informaciją apie vis naujus policininkų automobilius, o jums, rodos, net elementariausios įrangos trūksta. Ar jaučiate, kad pagarbos jūsų profesijai Lietuvoje gerokai per mažai?
– Nežinau, dėl ko taip vyksta. Man taip pat atrodo, kad yra kažkoks skirtumas. Pasijuokiame, kad mes valstybei pinigų neuždirbame, o policininkai uždirba. Gal tai ir yra dalis teisybės.
Vyksta reorganizacijos, bet viskas per daug lėtai juda į priekį. Policija, be to, didesnė įstaiga, turi daugiau darbuotojų.
Štai, norisi man tapti komandos viršininku, bet supranti, kad toks karjeros žingsnis reikalauja turėti daugiau santaupų, nes alga išaugs gal tik kokiais 300 eurų, o dirbti jau teks ne pamainomis, tai yra, privalėsi atsisakyti kito darbo, iš kurio ir gyveni. Taip jau yra su mūsų tomis karjeros galimybėmis.
– Tačiau policijos pareigūnai turi įvairių nemalonių pravardžių – „mentai“, „agurkai“, „žali“, o jūs, ugniagesiai gelbėtojai, niekaip nepravardžiuojami. Geras ženklas?
– Gaisrininkais mus vadina, pataisau, jei kas taip sako, bet piktos pravardės išties neturime. Mūsų tokia institucija, kad beveik nebaudžiame žmonių, nebent inspektoriai. Ugniagesiai visgi dažniausiai atvyksta padėti nelaimėje.
– Pravardžių neturite, bet gal yra kokių mitų, stereotipų, susijusių su ugniagesių gelbėtojų darbu?
– Tai, kad mes atvykstame į gaisrą su tuščia autocisterna. Minutė, dvi ir pabaigiam vandenį, jei su keliais švirkštais dirbame. Reikia suprasti, kad autocisternoje vidutiniškai telpa 3–5 kubai vandens. Pralaidumas didelis. Negali atsivežti daugiau.
Atvyksti į gaisrą ir iškart ieškai vandens šaltinio. Suprantu žmones, bet kartais ir pykstu dėl tokio jų mąstymo.
– Įsivaizduokime tobuliausią darbo vietą ugniagesiui gelbėtojui. Kokia ji būtų?
– Pirmiausia, atlyginimas turėtų būti toks, kad nė vienam ugniagesiui nereikėtų dirbti antro darbo. Kokie 95 proc. mūsų užsiima antra veikla. Jei to nebūtų, ugniagesiai galėtų labiau tobulėti savo srityje. Daugeliui kolegų darbas gaisrinėje – labiau hobis. Gal tiesiog patinka gaisrai, trūksta adrenalino, kitiems smagu tiesiog pailsėti nuo šeimos. Jei nebūtų to entuziazmo, ugniagesybai būtų išties sunku.
Iš kitos pusės, labai patogus tas pamaininis darbo grafikas, daug laisvo laiko. Namo nebūčiau pasistatęs be antro savo darbo. Eilinis ugniagesys uždirba apie 700 eurų. Juokiuosi, kad mano tėtis dėl stažo gauna beveik tokią pačią algą, kaip aš, nors mano pareigos – daug aukštesnės.
Kokie 95 proc. mūsų užsiima antra veikla.
– Norinčių prisijungti į ugniagesių gretas daugėja ar mažėja?
– Keičiasi galimybės. Visuomenė gauna daugiau informacijos apie mūsų darbą, atsiranda galimybė dirbti ir moterims, o anksčiau visai to nebūdavo. Ugniagesė moteris? Tikrai ne. Kauno mieste aš ir dabar žinau tik vieną ugniagesę gelbėtoją. Nė 5 proc. nėra moterų ugniagesių.
Mūsų darbas reikalauja fizinės jėgos, ištvermės. Jei moteris moteriškesnė, nepatemps to darbo, nes didžiulės apkrovos. Vien suspausto oro aparatas ant nugaros sveria 20 kg. Apranga – 10 kg. Iš viso ant savęs turi nešti apie 30 kg, o jei aptikai žmogų gaisre, kaip jį ištrauksi?
