– Petrai, jau dvylika metų ūkininkauji Dačiūnų kaime Rokiškio rajone. Jei neklystu, iš ten kilęs ir vienas žymiausių Lietuvos dailininkų Justinas Vienožinskis.
– Taip, jis buvo mano prosenelis. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, seneliai susigrąžino buvusį dvarą ir žemes. Jie iš Vilniaus tuomet persikraustė į Dačiūnus, mes su tėvais ir sese apsigyvenome Zarasuose, tačiau visus savaitgalius, šventes ir atostogas leisdavau čia. Paskutinius dvylika metų čia ir gyvenu, nors oficiali dvaro savininkė yra mano mama.
– Taip išeina, kad gyveni muziejuje?
– Taip. Kartais čia atvyksta lankytojų, skiriu jiems pusvalandį kitą, pravedu ekskursiją, papasakoju apie prosenelį. Aplink sodybą yra 30 ha, ten ganosi avys, viskas aptverta. Taip pat nuomojuosi 170 ha, taigi iš viso esu atsakingas už 200 ha žemės.
– Kam skirtas tas išsinuomotas plotas?
– Mano ūkis yra mišrus, tai yra, verčiuosi ir gyvulininkyste, ir augalininkyste. Manau, kad būtent mišrus ūkis turėtų būti kiekvieno siekiamybe. Pavyzdžiui, kukurūzai reikalingi avių pašarui, avių mėšlas reikalingas kukurūzams, kad jie gerai augtų. Jeigu viską tik javais užsėsime, tada tokiame ūkyje niekas negyvens. Turime suprasti, kad kas bus ateity, priklauso nuo mūsų būtent dabar. Iš tų 170 nuomojamų ha apie 40 ha yra pievos, kitur auga kviečiai, rapsai, kukurūzai, avižos, kartais grikiai, žirniai. Taip pat auginu kvietrugius, jie tinkamiausi spirito gamybai. Nuo mano namų iki spirito gamyklos − vos kilometras kelio, tad man labai patogu parduoti. Mišriame ūkyje darbas keičia darbą, visą laiką kažką veiki, niekada nesėdi.
– Tau 32 metai, o ūkininko pažymėjimą turi jau dvylika metų. Taip išeina, kad žemės ūkyje ėmei darbuotis visai jaunas. Kas paskatino rinktis būtent tokį kelią?
– Kaip jau sakiau, kaime praleisdavau tikrai labai daug laiko. Dešimties metų pradėjau vairuoti traktorių, grėbti šieną. Regis, kaimas man tiesiog įaugo į kraują. Kaime buvau, kaimiečiu ir tapau (šypsosi, − aut. past.) Aš nesugalvojau tapti ūkininku, aš juo tiesiog tapau.
– Ar kiekvienas gali tapti ūkininku?
– Aš manau, kad žemdirbio specialybė yra pašaukimas. Bet kas negali to daryti. Matau daug pavyzdžių. Jeigu tau neduota, tu to neišmoksi arba bus labai sunku. Visos akademijos suteikia tik bendrą supratimą apie žemės ūkį. Tikrai žinau atvejų, kai žmogus sako, kad bus ūkininkas, bet nesiseka jam, nes viską daro priešingai nei reikėtų.
– Kokia buvo tavo ūkininkavimo pradžia? Kaip pats visko išmokai, kad dabar drąsiai mokai kitus?
– Visas žinias įgijau per karčią praktiką, bet ne pas kažką, o savo kailiu. Pati pradžia buvo tikra tragedija. Tiek seneliai, tiek abu mano tėvai yra mokytojai, žemės ūkiu užsiimdavo minimaliai, čia tik aš vienas toks. Iš pradžių maniau, bus per sunku vienam ir nutariau kooperuotis, susiradau patyrusį, savo tėvų amžiaus konsultantą. Deja, tas žmogus norėjo mane apgauti. Tuo metu buvo labai sunku tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Iš dabartinės perspektyvos matau, kad jo patarimai ir konsultacijos buvo tokios, kaip jokiu būdu nereikia daryti ir koks žemės ūkis neturi būti. Pavyzdžiui, pagal jo patarimus užaugintą pirmąjį javų lauką nukūliau, pardaviau ir likau 10 000 litų skoloj. Po tokių patirčių pasakiau sau, kad nuo šiol kliausiuosi tik savo vidine intuicija ir viską darysiu taip, kaip man pačiam atrodo geriausia.
– Kaip tokį tavo sprendimą vertino artimieji ir aplinkiniai?
– Seneliai niekad nieko nesakė, leido daryti taip, kaip noriu. Buvo daug sakančių, kad aš tiesiog durnas ir bankrutuosiu. Tačiau jeigu būčiau jų klausęs, su 50 ha ir 200 000 eurų tikrai nebūčiau pastatęs dabartinio ūkio. Neslepiu, mano ūkis iš tiesų yra arti bankroto ribos, tačiau aš nepasiduodu. Manau, kad reikia dar bent dešimties metų − tik po to pasimatys, ar toks ūkis apsimoka, ar ne. Dabar dar anksti viską nuvertinti.
Ir iš tiesų nėra lengva, kai šitiek visko reikia. Juk ėmęs čia gyventi, turėjau tik namą ir tvartą, visa kita reikėjo susikrauti, susipirkti. Vieną iš traktorių teko parduoti, tad dabar esu likęs tik su vienu traktoriumi ir krautuvu. Tiesa, įvairiausių žemės ūkio padargų turiu daug ir įvairių, nes visi jie reikalingi. Aišku, gali skolintis, bet kiek tu prisiskolinsi – savas yra savas.
– Sakai, kad darbas žemės ūkyje reikalauja pašaukimo. Vis dėlto, tavo nuomone, kokios būdo savybės ar įgūdžiai yra būtini norint būti sėkmingu ūkininku?
– Šaltakraujiškumas. Turi neimti per daug į galvą, kai labai nesiseka. Turiu minty, taip, kaip tu suplanavai, niekada nebus. Žemės ūkyje gali atsitikti bet kas, tik ne tai, ką tu galvoji. Reikia mokėti priimti tai, kas duodama. Manęs klausia, kaip aš taip šaltai reaguoju, kai avis nustimpa ar sugriūna kas nors. Bet tu negali ir neturi nervintis dėl tų dalykų, kurių negali pakeisti. Kaip, pavyzdžiui, su mano kukurūzų derliumi − suplanuota buvo viena, o, ko gero, išvis nieko nebus. Šaltakraujiškumas, tiesa, labiau reikalingas užsiimant gyvulininkyste. Kartais turi priimti tokius sprendimus, kad atrodo, gaila, bet kitaip tiesiog neišeina.
– O kaipgi su planavimo įgūdžiais? Iš šalies žiūrint atrodo, kad detalus planavimas ir organizuotumas yra tiesiog būtini atlikti šitokiai daugybei pačių įvairiausių ūkio darbų.
– Dėl organizuotumo − taip, bet, tiesą sakant, aš jau nebepastebiu tokių dalykų. Man viskas einasi tarsi savaime. Čia kaip mašinos vairavimas, juk vairuodamas nebegalvoji, kaip tu ką darai, tiesiog vairuoji, ir tiek.
Aš manau, kad žemdirbio specialybė yra pašaukimas. Bet kas negali to daryti.
Dėl planavimo − ne. Aš net dienos darbų į priekį nesiplanuoju. Tiesiog atsikeli ryte ir eini dirbti tai, ką gali. Niekada nebūna taip, kad darai tai, ką susiplanavęs. Jeigu susiplanavau pjauti žolę, tai būtinai rytoj lis arba snigs. Jeigu, sakau, eisiu avims kanopas tvarkyt, tai šlapia būna. Arba jeigu ramus oras ir susiplanuoju važiuoti purkšti laukų, tik nuvažiavus būtinai pakyla vėjas (juokiasi, − aut. past.) Manau, labai svarbus yra lankstumas, gebėjimas laviruoti, kad kai vieno negali, darai kitą. Tu dirbi 24/7. Čia nėra taip, kad ūkį užrakinai kaip kokį ofisą ir išvažiavai viską pamiršęs. Jeigu reikia kur važiuoti, tada būtinai kas nors atsitinka, tai avys pabėga, tai ėriuotis pradeda. Turi visa tai šaltai priimti.
– Užsiimantys tik augalininkyste ūkininkai šaltuoju metų laiku gali šiek tiek labiau atsipūsti nuo įtemptų darbų. Tu gi augini ne tik javus, bet ir avis. Kaip atrodo tavo metų ciklas? Kada ilsiesi?
– Esu įsidarbinęs visus metus. Pasibaigus augalininkystės sezonui, turiu kitokių darbų tvarte. Vasarą avims priežiūros nereikia, tačiau jos reikia žiemą. Kada ilsiuosi? Tai kad darbas man yra poilsis. Kartais tiesiog ilgiau išsimiegu, ką nors lengvesnio padirbu ir pasiilsiu. Tikrai nėra taip, kad visiškai nuo visko atsirištum ir ilsėtumeisi. Tačiau man tokio poilsio kokiose nors turkijose visai nesinori. Tiesa, labai mėgstu slidinėti, bet kai visi važiuoja, avys ėriuojasi ir man reikia būti tvarte, tad nežinau, ar šiemet pavyks.
– Be to, kad kasdien dirbi savame ūkyje, taip pat dalyvauji nevyriausybinių organizacijų veikloje, esi ralistas, žiemą slidinėji, vasarą sportuoji Zarasų vandenlenčių parke, reguliariai rengi vaizdo įrašus „YouTube“ ir apie žemės ūkį mokai daugybę žmonių. Kaip viską spėji?
– Aš manau, kad viskas pasikeitė, kai prieš trejus metus atsisakiau alkoholio. Buvo mano gimtadienio rytas. Atsikėliau pas draugus Norvegijoje, išėjau į lauką ir tiesiog nusprendžiau. Po to sekė tikras šuolis visose veiklose. Pavyzdžiui, anksčiau tik kalbėdavau, kad norėčiau turėti garažą ir konstruoti mašinas (Petras turi įsirengęs didžiules dirbtuves, kuriose pats remontuoja ir konstruoja automobilius, − aut. past.) Atsisakius alkoholio darbai, atrodo, patys pradėjo darytis. Tiesiog nebegaišti savaitgalių, rečiau susitinki su draugais, o sutaupytą laiką skiri darbams.
Šaltakraujiškumas. Turi neimti per daug į galvą, kai labai nesiseka.
– Veikla veja veiklą, o tavo vaizdo įrašai pilni optimizmo ir giedros nuotaikos. Vis dėlto, gal atskleistum, kokie rūpesčiai šiuo metu tave slegia labiausiai?
– Požiūris (ilga pauzė, − aut. past.) Norėčiau, kad pasikeistų požiūris į ūkininką. Tiek eilinių miesto žmonių, tiek valdžios, nes dabar yra labai sunku. Man sako, nemoki verslauti − neverslauk, bet žemės ūkis nėra verslas. Aš iš tikrųjų būčiau turėjęs uždaryti ūkį jau prieš trejus metus, bet vis neprarandu vilties ir darau toliau. Jei pasikeistų valdžios požiūris, galbūt būtų priimami kitokie, mums palankesni, įstatymai. Galbūt pagaliau būtų suvienodintos išmokos, nes dabar Europoje mes pralaimime konkurencijos karą. Turime konkuruoti su tais, kurie gauna didesnes išmokas. Išeina tikrai sudėtingas reikalas. Man daug kas pataria viską mesti, bet c’mon, aš jau dvylika metų tai kuriu, negaliu taip tiesiog imti ir visko atsisakyti.
– Ar dėl to ir pradėjai kurti, kaip pats juokauji, serialą apie ūkininko kasdienybę?
– Iš dalies. Man skaudu, kai žmonės komentuoja, kad ūkininkai neva yra milijonieriai. Noriu parodyti, kokie mes „milijonieriai“. Taip pat tiesiog norėjau šviesti žmones, parodyti, kaip ūkininkai iš tikrųjų gyvena. Be to, mano gyvenimas visą laiką pilnas kažkokių keistų nesusipratimų ir nuotykių. Mama vis juokdavosi, kad apie mane kas nors tikrai parašys knygą. Taip išėjo, kad dabar tokią savotišką knygą apie save kuriu pats.
– Kokie tie nesusipratimai ir nuotykiai?
– Tai traktorius brokuotas, tai šuo brokuotas pakliūna… (juokiasi, − aut past.) Kas kitam niekada neatsitiks, man būtinai atsitiks. Iš vieno slidinėjimo vos ne rateliuose grįžau. Nuo stogo buvau nukritęs. Gyvenimas nuolat pateikia įvairių išbandymų, kitas žmogus gal net palūžtų. Tačiau pastebėjau įdomų dalyką, kai tik kas nors nepasiseka ir apie tai papasakoju, peržiūrų skaičius YouTube visada būna bent 20 proc. didesnis. Nežinau, ar žmonėms tiesiog patinka stebėti mano nesėkmes, ar labiau patinka mano požiūris į jas. Nepasisekus aš niekada nesustoju, darau toliau, nes viską juk kuriu sau ir dėl savęs.
