Vertėja bei miško maudynių gidė Liudmila Monkevičė, dar žinoma kaip Mila Monk, tarp projekto „Karas. Pasakojimai iš Ukrainos“ savanorių atsirado neatsitiktinai. Jos mama – ukrainietė, o ji pati gimė ir iki penkerių metukų gyveno Ukrainoje. Šiandien su ja kalbamės ne tik apie šiurpias patirtis, kurias versdama ji neišvengiamai išgyvena pati, bet ir apie tai, kokiomis nuotaikomis gyvena jos artimieji ir bičiuliai Ukrainoje.
Pasak pašnekovės, šiuo metu jos giminaičiai saugūs, kiek galima jaustis saugiai Ukrainoje, nes jie gyvena vakarinėje šalies dalyje. Tačiau oro pavojaus sirenos – ir čia įprastas dalykas. Anksčiau jie visi bėgdavo į rūsį, vėliau liovėsi reaguoti, nors ir sunku susitaikyti su virš galvų lekiančiomis raketomis. Jos lekia pro šalį, bet kyla nuoskauda ir pyktis žinant, kad kažkur nukris.
Keliomis dienomis vėliau bėgusią jų draugų šeimą sušaudė rusai.
Viena Milos giminaitė su šeima pirmomis karo dienomis spėjo pasitraukti iš Sumų, kita – iš Charkivo. Keliomis dienomis vėliau bėgusią jų draugų šeimą sušaudė rusai. Dalis pašnekovės artimųjų šiuo metu jau atsidūrę Europoje. Vyrai moteris ir vaikus atvežė iki sienos, o patys grįžo. Tiesa, visuotinės mobilizacijos dar nėra, kviečiami tik tie, kurie turi karinės patirties. Norinčiųjų būtų kur kas daugiau, bet trūksta ginklų. Vienas iš likusių giminaičių – universiteto dėstytojas, bando dirbti su savo studentais nuotoliniu būdu, kad jiems neprapultų metai. Taigi, kiekvienas daro tai, ką gali.
– Kokia buvo jūsų pačios reakcija į žinią, kad Rusija atakavo Ukrainą? Ir kokia reakcija buvo Ukrainoje?
– Tam tikra prasme jau buvau pasiruošusi šiai žiniai. Kariuomenės telkimas prie sienos, vis keistesni V.Putino pasisakymai, nepriklausomų respublikų paskelbimas – visa tai leido prognozuoti, kad gali būti karas, nors, žinoma, ir aš, ir mano artimieji, iki paskutinės akimirkos tikėjomės, kad jo nebus.
Tą savaitę kasdien pabusdavau apie penktą ryto – paprastai rytinę nemigą sukelia nuo streso išaugęs streso hormono kortizolio kiekis. Tuo pat metu pabudau ir tą rytą, kai Ukrainai buvo smogti pirmieji smūgiai. Perskaičiusi žinias, iš karto puoliau rašyti savo giminaičiams ir draugams, kurių turiu įvairiose Ukrainos vietose.
Karui įsibėgėjus, kad kasdien neklausinėčiau, kaip jie laikosi, nes tas klausimas niekuo jiems nepadės, pradėjau tikrinti feisbuke, ar jie prisijungę žaliais burbuliukais, o gal sureagavo į kurį nors mano pranešimą. Jeigu žali ar matau reakciją, atsikvepiu. Vadinasi, gyvi.
Vienai bičiulei iš Chersono siūliausi padėti išvykti, kai miestą okupavo rusai, bet ji nenorėjo palikti savo namų ir neabejojo ukrainiečių pergale. O man po Bučos ir kitų vaizdų dėl jos vis labiau neramu. Turbūt karuose taip ir būna – iš pradžių žmonės gali stabdyti tankus plikomis rankomis ir lieka gyvi, bet po truputį prasideda karių sužvėrėjimas. Bičiulė sako, kad apsuptame mieste maisto vis dar yra, nors jis tris kartus brangesnis, didžiulės eilės parduotuvėse, bet vaistinėse yra tuščia. Meldžiuosi, kad ten nebūtų taip, kaip Bučoje... Mano bičiulė – mokytoja, rašytoja, parašiusi vaikams eiliuotą gramatiką, labai šviesus žmogus.
– Kaip savanorė dalyvaujate tarptautiniame projekte, kur publikuojamos paprastų žmonių istorijos iš karo. Kaip jus pasiekė šis projektas?
– Jį inicijavo viena žurnalistė iš Lvivo, pirmomis karo dienomis sėdėdama slėptuvėje. Šiuo metu jis įgavęs įspūdingą mastą, prie jo neatlygintinai dirba apie 150 vertėjų iš įvairių pasaulio šalių, istorijos verčiamos į 13 kalbų. Šias istorijas, kurių jau turima per 100, surenka vietiniai žurnalistai – iš viso 10 pastovių projekto žmonių. Paprastai pašnekovai atrandami per pažįstamų pažįstamus, vieni per kitus. Istorijos rašomos iš įvairiausių vietų – karo zonų, rūsių, slėptuvių.
Projekto tikslas – fiksuoti gyvąją istoriją čia ir dabar, kol neišblėso įspūdžiai, nes anksčiau karų istorijos būdavo surinktos ir užrašytos jau pasibaigus karams. Visi žvėriškumo atvejai būdavo išaiškinti tik vėliau. Šiais technologijų ir komunikacijų laikais mes visi kare dalyvaujame realiu laiku.
Atsimenu, kai verčiau pačias pirmas istorijas, nors jos buvo palyginti švelnios, jos šiurpindavo todėl, kad tu dar nepratęs prie tokių vaizdų, apskritai negali patikėti, kad taip gali būti. Kuo toliau, tuo istorijos ateidavo vis baisesnės – iš Mariupolio, Bučos, Irpinės.
Emociškai labai sunku jas versti, tačiau jaučiu šio darbo prasmę – išsaugoti atmintį, fiksuoti faktus, parodyti, kaip karą išgyvena paprasti žmonės, nes per žinias karas rodomas labiau apibendrintai, daugiau statistikos ir faktų, kurie, žinoma, baisūs, bet statistikai ilgainiui atbunki, o per šias istorijas pamatai, kad tai tokie patys žmonės kaip ir tu. Pavyzdžiui, Buča ir Irpinė buvo turtingi, gražiai sutvarkyti Kyjivo priemiesčiai, kuriuose gyveno pasiturintys žmonės. Šeimos čia kėlėsi auginti vaikų.
– Galbūt galėtumėte prisiminti keletą istorijų, kurios jus ypač jautriai palietė?
– Visos paskutinės istorijos – už suvokimo ribų. Kartais būna taip sunku, kad net atsijungia pojūčiai – verčiu automatiškai. Mane asmeniškai labai paveikia istorijos, kuriose figūruoja vaikai arba neįgalieji. Verčiau istoriją apie merginą iš Sumų, kurie pirmieji nukentėjo nuo rusų. Ji serga odos liga, dėl kurios bet koks prisilietimas prie jos palieka pažeidimus. Ji net vaikščioti daug negali, nes iš karto atsiranda žaizdos ant pėdų. Jai bandyti įsėsti į kokį nors evakuojantį sausakimšą autobusą buvo neįmanoma, nes išliptų kaip su nudirta oda. Baisu, kai įsivaizduoji, kaip toks žmogus jaučiasi šioje situacijoje. Tiesiog laukia – bus kaip bus, nes nieko negali padaryti.
Kita istorija buvo apie šeimą, kuri, evakuodamasi iš Irpinės, pateko prie bombarduojamo tilto. Jis jau buvo susprogdintas, bet apie 300 tuo metu prie jo buvusių žmonių turėjo slėptis po nuolaužomis, nes bombos į juos skrido toliau. Moteris pasakojo, kaip ji tą akimirką jautėsi. Tai netgi ne baimė, o kažkas tokio, ko su niekuo nepalyginsi. Tuo metu galvoji tik apie tai, kaip išgyventi, o kūnas visiškai sustingęs, visi pojūčiai apmirę, galvoje – rūkas. Tik trečią buvimo palyginus saugiame Lvive dieną ji pradėjo atsigauti nuo šoko.
Kita šeima – mama, tėtis ir vaikai – iš kažkurio rusų atakuojamo miestelio ilgą laiką gyveno praktiškai rūsyje. Kai sviedinys pataikė į jų kaimynų namą, jie suprato, kad kitas taikinys anksčiau ar vėliau bus jie. Ir ryžosi per apšaudymus su savo vaikais bėgti. Tu tai bėgi, tai krenti, nes aplink skraido kulkos, o nuo raketų, kulkosvaidžių ir kitos ginkluotės – kurtinantis triukšmas... Kaip ji sakė, iki tol ji tai matydavo tik veiksmo filmuose. Laimė, jiems visiems pavyko ištrūkti gyviems.
Versdama galvoju – kad ir kokios šios istorijos, jos visos tam tikra prasme yra šviesios, nes žmonės išsigelbėjo. O ką galėtų papasakoti tie, kurie neišgyveno, buvo kankinami? Ukrainoje žmonės jau sako nebijantys mirties nuo vadinamųjų „gradų“ (raketų sistema „Grad“, kai paleisti sviediniai suskyla į daugybę nuolaužų, pasklindančių kaip lietus – aut.), nes ji staigi. Baisiausia pakliūti rusams į rankas ir lėtai mirti nuo kankinimų.
Kita Mariupolio rūsyje gyvenusi šeima pasakojo, kad tu įkrenti į kažkokią apatiją. Netgi imi jaustis iš dalies saugus, nes rūsy saugiau nei lauke, kur nuolat girdisi sprogimų garsai. Ir tu net negali prisiversti niekur eiti. Kai jie suprato, kad, likę čia, gali taip ir numirti, pasirinko pavojų, nes jau nebuvo didelio skirtumo – mirsiu čia, rūsyje, ar mirsiu bandydamas išsigelbėti.
Ukrainoje žmonės jau sako nebijantys mirties nuo „gradų“. Baisiausia pakliūti rusams į rankas ir lėtai mirti nuo kankinimų.
Daugybe širdį veriančių istorijų iš Mariupolio dalinasi ir ukrainiečių žurnalistė Nadija Suchorukova, kuriai pavyko ištrūkti, ir šiuo metu ji glaudžiasi Lietuvoje. Ji atviravo, kad rašo tam, jog neišprotėtų nuo patirties. Jie ilgą laiką gyveno rūsiuose be jokių žinių iš išorinio pasaulio, nes nėra nei elektros, nei ryšio ir tu nežinai, kas vyksta. Tuomet koks nors vienas žmogus eina į lauką, kur apšaudymai vyksta vos ne kas 10 minučių, sužinoti, kas darosi. Ir nebūtinai sugrįžta...
Kita istorija – apie plaučių vėžiu sergantį vyrą. Jis nuėjo į teritorinę gynybą, kad bent kažkuo prisidėtų. Bandė kasti apkasus, bet pradėjo dusti. Tuomet pagalvojo, kad gali daryti Molotovo kokteilius, bet jo plaučiai vėl neatlaikė garų. Tuomet pradėjo vairuoti humanitarinės pagalbos automobilį – vežė pagalbą į Pietų Ukrainą, kurią kontroliuoja rusai. Prieš jo pirmą išvažiavimą savanorė klausė, ar jis supranta, kad ši kelionė gali būti tik į vieną pusę. O jis atsakė: „Neturiu, ką prarasti, aš sergu ir šiaip ar taip mirsiu.“ Grįžęs nuo streso, kurį patyrė, pradėjo mikčioti, bet ir toliau važiuoja. „O jūs nevažiuotumėte?“ – klausia.
– Iš įvairių Ukrainos žmonių pasisakymų akivaizdu, kad bet kokia draugystė tarp ukrainiečių ir rusų dar ilgai bus neįmanoma. Kokias tendencijas jūs pastebite?
– Šiame projekte, apie kurį kalbėjome, nėra rusų kalbos – tai buvo kategoriškas sprendimas. Ir tai šiomis aplinkybėmis suprantama. Nors rusų kalba Ukrainoje dažnai būdavo girdima, yra daug rusakalbių ukrainiečių, net televizijos laidose būdavo, kad vienas pašnekovas kalba rusiškai, o kitas jam atsako ukrainietiškai, bet abu vienas kitą supranta, šiandien atmetama visa, kas yra rusiška.
Ko gera, ryškesnis ukrainiečių, ypač gyvenančių regionuose, kur nuo seno daug rusakalbių, susivokimas, kas jie yra kaip tauta, prasidėjo prieš 8 metus, kai Rusija įžengė į Donbasą. Nors ilgą laiką vyravusi kaimyninės Rusijos propaganda siekė iš jų atminties ištrinti ukrainiečio tautybę, po 2014 m. visa Ukraina pradėjo labai stipriai ukrainizuotis.
Dabartinis karas ukrainiečių ir rusų (Rusijos gyventojų) santykius nutraukė tikrai ilgam. Net jei draugystės palaikymo iniciatyvos Ukrainą pasiekia iš Vakarų Europos ar Amerikos, pavyzdžiui, kažkas pasiūlo išleisti rusų ir ukrainiečių poetų antologiją, taip parodant tautų draugystę, Ukrainos kultūros žmonės nenori nieko bendra turėti su jokiais rusų veikėjais. Ir man tai suprantama.
Įsivaizduokime: smurtaujantis vyras primušė žmoną, o kaimynai siūlo jai susitaikyti – esą draugaukite, juk tokia graži šeima esate. Tokiu būdu ir nukentėjusiai moteriai perkeliama dalis kaltės. Kai viena tauta akivaizdžiai yra agresorė – tai nelygiavertis santykis, o atleidimas ir sugyvenimas yra daug sudėtingesnis procesas nei išleisti bendrą poezijos antologiją. Ir ukrainiečiams neužtenka, kad rusų kultūros žmonės pasisakytų už taiką. Turi būti išreikšta labai konkreti pozicija, smerkianti Rusijos agresiją. Šiandien netinka sakyti, kad esu nepolitiškas, nes tie nepolitiški žmonės iš dalies ir prisidėjo prie to, kuo šiandien tapo Rusija.
– Kas, jūsų manymu, ukrainiečiams padeda nepalūžti ir atlaikyti karą?
– Mane nustebino mano rato ukrainiečių reakcija pirmą karo dieną. Aš buvau labiau supanikavusi ir pasimetusi negu jie. Jie iki šiol labai tiki, kad pergalė – tik laiko klausimas. Nors po rusų žvėriškumo aktų ir užsitęsusios situacijos atsirado nuovargis, tikėjimo jie neprarado. Prieš karą Ukrainoje buvo didelis politinių jėgų susiskaldymas, dabar visos politinės grupuotės atideda savo interesus ir vienijasi dėl bendro tikslo – pergalės.
Nors ilgą laiką Rusijos propaganda siekė iš atminties ištrinti ukrainiečio tautybę, po 2014 m. Ukraina pradėjo labai stipriai ukrainizuotis.
Yra labai didelis pasitikėjimas savo kariuomene. Nuo Donbaso karo pradžios Ukraina labai sąmoningai palaiko savo kariuomenę. Štai mano kaime šiuo metu žmonės sodina pasėlius su mintimi, kad reikės kažkuo maitinti karius, nors niekas iš jų nieko nereikalauja. Žmonės, pasiskirstę dienomis, gamina didelius kiekius maisto, kurį veža kariams. Ir ne bet ką atiduoda, o visa, ką turi geriausia, nes suvokia, kad kariai kaunasi už juos visus.
Pasaulyje vykstančios palaikymo akcijos – taip pat yra moralinė pagalba. Aš pati iš pradžių jas vertinau skeptiškai, nes atrodė, kas iš to, kad mes čia dainuojame, kai ten krenta bombos. Vis dėlto jos turi atgarsį Ukrainoje. Tai patvirtinimas, kad jie iš tiesų yra teisūs ir kad pasaulyje teisybės jausmas nėra išsikreipęs, nes ir pasaulis nepritaria Rusijos agresijai. Galiausiai, manau, tai padeda ir mums patiems tai išgyventi, nes mes aktyviai išreiškiame savo poziciją deklaruodami, kad tai nenormalu ir su tuo negalima susitaikyti.
