Pirmieji sprogimai
Aleksandra iki šiol prisimena, kaip lemtingąją vasario 24 d. savo namuose Kyjive su vyru ketvirtą ryto pabudo nuo keisto garso. Nors jis buvo gan duslus, jo atatranka ore buvo tokia didelė, kad atrodė, jog dreba žemė. Po penkių minučių sekė antras panašus garsas.
„Gyvenime nesu jautusi nieko panašaus. Vyras dar bandė spėlioti – galbūt galinga mašina pravažiavo ir šoktelėjo ant pasitaikiusios kliūties. Pradėjome ieškoti informacijos internete. Kai po pusvalandžio pasigirdo trečias sprogimas, pasirodė žinutė apie rusų paleistas raketas į netoliese esantį Borispolio oro uostą. Pradėjome skambinėtis su pažįstamais, visi buvo supanikavę“, – pasakojo pašnekovė.
Po šių nugriaudėjusių sprogimų buvo aišku – karas prasidėjo. Daugybė žmonių iš karto pajudėjo iš miesto į saugesnes vietas – jau šeštą ryto buvo tokie kamščiai, kokių miestas dar niekada nematęs.
„Iki mūsų vasarnamio – automobiliu daugiausia pusantros valandos kelio. Vienas bičiulis į tą patį kaimą važiavo aštuonias valandas. Pasakojo, kad pakeliui matė į Kyjivą lėkusią, bet numuštą raketą. Ji buvo nukritusi visai šalia važiuojamosios kelio dalies. Taip pat teko pravažiuoti pro karinę bazę į kurią virš lėtai judančios milžiniškos automobilių kolonos lėkė raketos. Vaizdas buvo baisus“, – todėl dėstė moteris.
Ji pati su vyru ir 13-mete dukra Iš Kyjivo išvyko traukiniu vakare. Tuo metu miestas jau buvo pustuštis, nebuvo jokių vakariniam pikui būdingų kamščių. Kita vertus, panikos mieste taip pat nesijautė.
Grėsė realus badas
Šeimos prieglobstis, deja, nebuvo labai patogus – jie turėjo glaustis visiškai neapšiltintoje ir gyvenimui nepritaikytoje lauko virtuvėje. Gyvenamasis vasarnamio namas, praėjusiais metais kilus gaisrui, sudegė. Maistas vietinėje parduotuvėje jau buvo iššluotas, o šeima nespėjo pasirūpinti atsargomis.
„Atsimenu, prieš pandemiją maistas taip pat buvo iššluotas. Pagalvojau, kad ir dabar nėra prasmės jo kaupti. Nors mus vis gąsdino karu – jis prasidės vasario 16-ą, 18-ą, 21-ą, bet nieko nevyko. Mes supratome grėsmės rimtumą, bet vis dar tikėjomės, kad konfliktas nesibaigs karu. Todėl mes nesureagavome ir nepasiruošėme. Kaimo parduotuvėje pavyko įsigyti tik džiovintų žirnių, dešrelių ir pusgaminių – kotletų, kuriuose mėsos buvo labai mažai. Namuose niekada nevalgydavome pusgaminių, o dabar su pasimėgavimu dalinomės juos trise taupydami, kad kuo ilgesniam laikui jų užtektų. Rūsyje dar buvo šiek tiek bulvių, konservuotų agurkų ir pomidorų. Ir tai visas mūsų maistas. Piniginių santaupų taip pat neturime, net jei būtų, ką už jas pirktume?“ – teigė Aleksandra.
Sprendimas išvykti – turbūt iki šiol pats sunkiausias jos gyvenime, kokius tik teko priimti. Sėdėdami su vyru šaltoje patalpoje jie aptarė situaciją. Maistas baigiasi ir nežinia, kada jo vėl bus atvežta į parduotuvę. Jie abu dėl karo prarado darbus. Jeigu vyras išeis kariauti, ji liks čia badauti viena su dukra. Butas Kyjive – šalia televizijos bokšto, kuris svarbus strateginis objektas, taigi šeima gali likti ir be būsto.
„Pradėjome svarstyti, kad galime visi trys alkani sėdėti gyvenimui nepritaikytoje patalpoje ir stebėti, kaip kankinasi mūsų vaikas. O galime bandyti bent pusę šeimos išgelbėti iš šio pragaro“, – atviravo Aleksandra ir nutilo, kad sulaikytų ašaras. Per 23 santuokos metus jie su vyru nebuvo išsiskyrę daugiau nei 3 dienas.
Viename kupė – po 11 žmonių
Po aštuonių laikinoje priebėgoje praleistų dienų Aleksandra su dar dviem ilgametėmis draugėmis sutarė išvykti. Tiesa, viena iš jų dar išvakarėse buvo nusprendusi niekur nevažiuoti – teigė nustojusi žiūrėti žinias, save gąsdinti ir bandys gyventi įprastą gyvenimą. Tačiau po praleistos ant grindų nakties, nes daugiau, kur slėptis, nuo sprogimų garsų nebuvo kur, ketvirtą ryto jos susiskambino ir pradėjo krautis lagaminus. Tą pačią dieną, kovo 4-ąją, jos su visais savo vaikais susitiko Fastove – tai pirmas traukinių sustojimas po Kyjivo. Grįžti į Ukrainos sostinę jau buvo pavojinga.
Traukinys buvo toks perpildytas, kad žmonės stovėjo žandais prisispaudę prie langų.
„Kai atvykome į stotį, supratome, kad traukiniai kursuoja ne pagal tvarkaraštį. Pradėjo temti, artėjo komendanto valanda, o mūsų naktinio traukinio į Lvivą nebuvo. Galiausiai pamatėme atvykstantį elektrinį traukinį, tačiau jis buvo toks perpildytas, kad žmonės stovėjo žandais prisispaudę prie langų. Durys net neatsidarė, nes žmonės iš traukinio tiesiog iškristų. Tuo pat metu pasirodė ir mūsų lauktas traukinys. Jis nebuvo perpildytas – kupė sėdėjo po keturis žmones, tačiau durys neatsidarė.
Perone stovėjome apie 10 šeimų su vaikais. Teritorijos apsaugos savanoriai ėmė belsti į traukinio duris ir prašyti, kad atidarytų, tačiau nesėkmingai. Vienas jaunuolis paėmė akmenį ir pradėjo daužyti langą. Stiklas beveik išdužo, bet durų niekas neatidarė, – moteris nutilo, vėl negalėdama suvaldyti ašarų. – Mes nuleidome rankas ir apsisukome grįžti, tačiau kaip tik tuo metu apsauginiui, užkišus žibintuvėlį, pavyko vienas duris atidaryti. Mes visi buvome įleisti į bendrą koridoriuką ir labai tuo džiaugiamės, nesvarbu, kad važiuoti reikėjo visą naktį. Palydovė perėjo per kupė prašydama keleivių mus priimti. Tokiu būdu draugiškai buvome išskirstyti į kupė po 1–2 žmones. Pavyko net keletą valandų numigti.“
Kai paryčiais traukinys atvyko į Lvivą, Aleksandra pamatė tokią žmonių minią, kokią turbūt galima pamatyti tik per pasaulinių žvaigždžių koncertus. Paklausus, kaip patekti į traukinį į Varšuvą, joms buvo parodyta eilės pabaiga pačiame stoties gale. Visa ši minia plūdo ta pačia kryptimi.
„Lauke prastovėjome 2–3 valandas. Net ir norėdamos negalėtume niekur atsitraukti nuo stoties, nes buvo komendanto valanda. Todėl tikras išsigelbėjimas buvo savanoriai, siūlantys šiltą arbatą ir sumuštinius. Bent jau buvome ramios, kad mūsų vaikai nealkani. Į traukinį įsėsti mums pavyko – važiavome viename kupė po 11 žmonių. Kiti buvo išsitiesę tiesiog koridoriuje – žmonės eidami juos perlipdavo.
Kai pasiekėme Lenkijos sieną, traukinyje, kol buvo sutvarkyti formalumai, dar teko praleisti apie penkias valandas mūsų pusėje ir apie keturias valandas – lenkų. Laimė, visą tą laiką mus globojo ir maitino savanoriai, vaikai netgi gavo saldumynų, sulčių. Taigi jautėme nuolatinį palaikymą“, – teigė pašnekovė.
Blaškymasis po Lenkiją
Kirtusios sieną, moterys turėjo išlipti ir keliauti į Varšuvą kitu transportu. Viena iš trijų draugių ten turėjo pažįstamus, kurie sutiko ją su dukra priglausti. Kitos dvi nusprendė palaikyti jai draugiją ir taip pat ieškoti prieglobsčio Varšuvoje, tačiau pusiaukelėje, po dviejų valandų stovėjimo traukinyje, jas apleido jėgos ir jos išlipo Lubline.
„Ten mus irgi pasitiko savanoriai, pamaitino ir išvežė nakvynei į sporto salę mokykloje. Be mūsų ten buvo apie 100 žmonių. Salė buvo padalinta per pusę užuolaidomis, tai suteikė erdvei šiek tiek jaukumo. Maisto buvo į valias, dušai apsiprausti, sulankstomos lovos, pledai, pagalvės. Užmigti dėl šurmulio buvo sunku – aplink vaikai, šuniukai, kačiukai... Tačiau bent jau po paros kelionės išsiprausėme ir prigulėme.
Maždaug pusiaukelėje sužinojome, kad važiuojame praktiškai į niekur – žmogus jau nebegalėjo mūsų priimti.
Internetu Krokuvoje radome žmogų, kuris sutiko mums padėti su gyvenamuoju plotu. Taigi vėl sėdome į traukinį – iki Krokuvos buvo 5 valandos kelio. Maždaug pusiaukelėje sužinojome, kad važiuojame praktiškai į niekur – žmogus jau nebegalėjo mūsų priimti, tačiau išlipti prasmės nebuvo – visos stotys, kuriose stojome, buvo tuščios, nesimatė nei žmonių, nei savanorių. Krokuvoje, skirtingai nei Liubline, pamatėme, kad daugybė žmonių miega tiesiog stotyje ant grindų. Visgi užsiregistravusios po kurio laiko savanorio buvome vėl nuvežtos į sporto salę. Ji buvo dar didesnė nei Liubline, tačiau buvo taip šalta, kad net nesiprausėme, nes buvo baisu nusirengti.
Ryte, visiškai pasimetusios, pradėjome galvoti, ką mums daryti. Žmonės šalia turėjo planų skristi į Ispaniją, Vokietiją, Švediją. Mes puikiai suvokėme, kad nemokame kalbos, neturime pakankamai finansų, be to, mūsų vaikai – mokyklinio amžiaus, jiems reikia mokytis. Draugė prisiminė, kad jos bičiulis kažkada iš Lietuvos pirko automobilį ir greičiausiai turi išsaugojęs kontaktą. Mums pavyko jį gauti ir susiskambinti. Vyras patikino, kad drąsiai galime atvykti, Lietuvoje yra daug savanorių, kurie mus apgyvendins. Taigi vėl grįžome į Varšuvą. Eilės čia buvo tokios, kad kažkur horizonte matėsi tik žalia kasų linija, bet paties užrašo įmatyti buvo neįmanoma“, – dėstė pašnekovė.
Dar po daug valandų varginančios kelionės Aleksandra su dukra ir jos draugė su 12 ir 18 metų dukromis atsidūrė Vilniaus pabėgėlių registracijos centre, kur kiekvienas žmogus gavo maisto paketus ir higienos priemones.
„Lietuviai labai kantrūs, niekas neskuba, nesinervuoja, atidžiai klauso mūsų. Toks jų ramus elgesys ir pasitikėjimas savimi ir mums suteikė vilties ir ramybės, – Aleksandros balsas vėl sudrebėjo. – Netrukus su mumis susisiekė iš organizacijos „Stiprūs kartu“ ir galiausiai mus visas penkias pasiėmė Ieva. Buvome sutiktos nepaprastai širdingai. Po viso to, ką mums teko išgyventi, buvo sunku patikėti, kad esame saugios.“
Bando kurti gyvenimą iš naujo
Kiekvienas Aleksandros ir jos draugės rytas Lietuvoje prasideda nuo susirašymo ir susiskambinimo su vyrais. Kaip praėjo naktis? Ar buvo daug sprogimų? Ar jie dar gyvi? Moteris nerimauja ir dėl savo 19-mečio sūnaus, kuris išvykęs su drauge į priešingą nuo Kijevo pusę. Bent jau vyrai, kartu su savo žmonomis išgyvenę visus kelionės sunkumus, šiuo metu dėl jų ramūs.
Mergaitės pradės lankyti mokyklą – Aleksandra girdėjo, kad formuojamos atskiros klasės ukrainiečiams, juolab kad atvyko ir mokytojų iš Ukrainos. Ji pati labai nori susirasti darbą. Kijeve Aleksandra užsiimdavo profesionaliu patalpų ir butų valymu. Jai šis darbas labai patinka, nors jos pirmoji profesija – darbų mokytoja, todėl labai džiaugiasi, kad jau pavyko gauti pirmą užsakymą ir Lietuvoje.
„Žmonės čia be galo geri, nuolat sulaukiame klausimų, kuo mums gali padėti, pagalbos pasiūlymų. Tačiau man dėl to nesmagu, aš nenoriu gyventi tik iš pagalbos, aš noriu darbo, nes esu įpratusi pati užsidirbti“, – teigia pašnekovė.
Moteris sau vis kartoja – viskas bus gerai, tačiau prisiminus paliktus artimuosius, namus ir su meile puoselėtą žemės lopinėlį šalia vasarnamio, kaskart suspaudžia širdį.
„Dabar mielai sutikčiau, kad sėdėtume visi kartu toje šaltoje lauko virtuvėlėje, bet turiu nuo viso šio karo siaubo apsaugoti bent vieną savo vaiką. Jau dabar mes abi krūpčiojame nuo paukščių. Liubline mums virš galvų praskrido varna, mes susižvalgėme su dukra, nes abiem per kūną perėjo šiurpuliukai. Virš mūsų kaimo eina oro kelias į karinę bazę, todėl virš mūsų nuolat skraidė kariniai lėktuvai.
Kartą mes neišgirdome, kaip artėja lėktuvas – jis lėkė taip greitai, kad garsas atėjo vėliau. Jį pamatėme tik tuomet, kai jis jau pakibo virš mūsų (jie ten skraido pakankamai žemai), galiausiai apsisuko ir nuskrido į kitą pusę. Galėjome įmatyti visas raketas, esančias po jo sparnais, ir supratome, kad tai ne mūsų lėktuvas, mūsiškai šiek tiek paprastesni. Nuo tol pradėjome bijoti ir lėktuvų, ir stiprių garsų. Tačiau visos kelionės metu dukra laikėsi nuostabiai. Jeigu aš laikas nuo laiko suskysdavau, kai dingdavo ryšys ir negalėdavau susisiekti su vyru, dukra mane ramindavo. Aš net nemaniau, kad ji tokia stipri. Deja, jai teko labai greitai suaugti“, – vėl susigraudino Aleksandra.
Paklausta, kas ją palaiko, drebančiu balsu moteris nutyla ilgam. Tuomet sako: „Viltis, kad visi mes šeimoje liksime gyvi.“
