Metai Lietuvoje: ukrainietei Oleksandrai su trim aukštaisiais įsidarbinti nepavyksta – siūlo būti tik valytoja

Nuo tos dienos, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, prabėgo vieneri metai. Siaubingi karo metai, per kuriuos vis dar žūva nekalti žmonės. Skausmo kupini metai, kurie primena, kad negalime pasiduoti ir sustoti.
Ukrainietė Oleksandra Rybalchenko
Ukrainietė Oleksandra Rybalchenko / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.
Temos: 3 Ukraina Šeima Karas

Apie tai kalba ir ukrainietė Oleksandra Rybalchenko, prieš metus iš Kyjivo atvykusi į Lietuvą. Ji sako, kad čia sutikusi tik gerus žmones, tačiau tėvynės ir artimųjų ilgesys neapleidžia iki šiol – svajonė, kad karas baigtųsi, yra kasdienė mintis, kaip ir noras sugrįžti į savo gimtąją šalį. Jai taip pat sunku patikėti, kad prabėgo vieneri metai nuo tos dienos, kai jai žinomas pasaulis sugriuvo į šipulius.

„Ta dieną – vasario 24-ąją – yra mano dukros Anastasijos gimtadienis. Prabudome penktą ryto nuo sprogimų ir kitų baisių karo garsų. Iki paskutinės akimirkos mes netikėjome, kad Rusija gali įsiveržti į Ukrainą, – sako Oleksanda, kuri pagal išsilavinimą yra psichologė ir teatro kritikė. – Staigiai turėjome spręsti, kaip gyvensime toliau – dar vakar mes gyvenome įprastą gyvenimą, dirbome, o šiandien pradeda skraidyti raketos... “

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Ukrainietė Oleksandra Rybalchenko
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Ukrainietė Oleksandra Rybalchenko

Iš Kyjivo į Lvivą

Kai prasidėjo karas, Oleksandra su šeima vis dar kurį laiką buvo Kyjive, iš kurio vėliau pasitraukė į Lvivą. Iš ten ji atkeliavo į Marijampolę, o dabar su dukryte, kuriai tuoj sukaks 11 m., gyvena Vilniuje.

„Mes prasidėjus karui tikrai negalvojome, kad viskas bus taip liūdnai... Kurį laiką dar buvome Kyjive, glaudėmės pas vyro draugą, bet paskui mano draugės pradėjo kalbėti, kad esame labai pavojingoje vietoje ir turėtume iš ten pasitraukti. Taip mes atsidūrėme Lvive, kur mums pasakė, kad čia taip pat nesaugu. Tada padėjo Lvivo lėlių teatro vadovė, kuri suorganizavo, kad mes patektume į Lietuvą. Tuo metu mes nežinojome nieko – nei kur, nei pas ką važiuojame, žinojome tik viena – keliaujame į saugią vietą. Iki tol Lietuvoje nesame buvę“, – prisimena pašnekovė.

Oleksandra sako, kad jos vyras liko Ukrainoje su mama, ten už laisvę kovoja ir jos brolis: „Žmonės, kurie kovoja, gyvena Ukrainoje be vandens, elektros, jaučia nuolatinę baimę ir tai yra siaubinga. Įsivaizduokite, kai Kyjive skraido nekontroliuojamos raketos ir krenta į miesto centrą... Mano vyras su mama gyvena netoli centro ir to siaubo, kurį jiems tenka patirti, manau, niekas nesupranta. Dukra kasdien klausia – ar kai pasibaigs karas, mes grįšime namo?

Asmeninio archyvo nuotr./Anastasija
Asmeninio archyvo nuotr./Anastasija

Aš atsakau, kad taip, žinoma, mes tikrai grįšime! Ji mato viską labai ryškiai. Gal kaip savo amžiaus vaikas supranta ne viską. Džiaugiuosi, kad ją puikiai priėmė lenkų ir lietuvių gimnazija, tad ji net nenori iš jos pereiti į jokią kitą mokyklą“.

Svajoja surasti darbą

Oleksandra pasakoja, kad ji mokosi lietuvių kalbos, bet jai dar trūksta įgūdžių. „Aš vis dar neturiu darbo. Kai tik atvykome, dirbau nuotoliniu būdu, kadangi esu psichologė. Mano darbas buvo valstybiniame Ukrainos vaikų darželyje, tačiau vienu metu pasakė, kad arba grįžtu, arba rašau pareiškimą, kad išeičiau iš darbo. Vyras man pasakė, kad tikrai nesaugu grįžti su dukra, todėl mes likome Lietuvoje. Tad šiuo metu aš ieškau darbo, o tai padaryti sunku, nors turiu ne vieną išsilavinimą – teatro kritikės, režisierės, psichologės.

Man siūlo dirbti valytojos darbą ar kitus nekvalifikuotus darbus, kadangi visur reikalinga lietuvių kalba. Aš tikrai nesu išdidi ir galėčiau dirbti, bet šiuo metu susiduriu su sveikatos problemomis ir jas įveikusi, tikiuosi, galėsiu atsidėti darbo paieškoms. Lietuvoje nėra taip lengva pakliūti pas norimą specialistą, reikia laukti gana ilgai. Tad atsiduri tarsi uždarame rate. Man kol kas liūdna, kad aš čia dar kol kas neatradau savęs,“ – sako pašnekovė ir priduria, kad pagrindinė jos misija buvo palaikyti savo dukrą naujoje šalyje ir naujoje mokykloje.

Moteris pasakoja, kad jos sesuo kiek vėliau nei ji pati iš Ukrainos išvyko į Prancūziją. „Sesuo, kuri yra profesionali dailininkė, sako, kad man kur kas geriau sektųsi gyventi Vokietijoje, Šveicarijoje ar kitose šalyse, o ne Lietuvoje, tad mano sprendimą ir pasirinkimą ji kritikuoja. Tačiau man Lietuva labai patinka. Mes čia nesutikome blogų žmonių, manau, kad mums su dukryte pasisekė“, – kalba Oleksandra.

Labiausiai džiugina dukra

Oleksandra sako, kad šiandien jos didžiausias džiaugsmas yra dukra, kuri nuostabiai piešia.

„Aš labai norėjau, kad ji eitų į meno mokyklą, tačiau Nastia atsisakė. Dar labai noriu, kad ji dainuotų, nes aš pati labai žaviuosi menu, teatru. Mums Vilniuje išvis labai patinka, nes čia daug įvairių festivalių, renginių. Įsimintinas įvykis buvo ir tuomet, kai V.V.Landsbergis mus pakvietė į stovyklą Anykščiuose, kur vaikai galėjo užsiimti meninėmis veiklomis. Jie fotografavo, o vėliau iš nuotraukų buvo surengta paroda. Mano dukros nuotrauka taip pat buvo toje parodoje ir ta patirtis buvo išties įdomi ir labai įkvepianti. Bendravome su fotomenininkais, kurie dalinosi patirtimi. Jos nuotraukoje buvo pavaizduotas senas lagaminas ant molo ir tai buvo labai jautru ir iškalbinga, juk mums teko išvykti ir palikti savo namus. Tai labai sunku prisiminti, juk mes galvojome, kad išvykstame labai trumpam“, – kalba pašnekovė.

Asmeninio archyvo nuotr./Anastasijos darbas
Asmeninio archyvo nuotr./Anastasijos darbas

Ji prisimena, kad tuo metu, kai teko palikti Kyjivą ir vykti į Lvivą, negalvojo, kad išvyks į užsienį tokiam ilgam laikui. Manė, kad pabuvusi ten, galės sugrįžti į namus.

„Niekas negalvojo, kad turėsime patirti tokį siaubą. Tačiau aš Lietuvoje jaučiuosi saugiai. Žmones, kurie mus priėmė su dukryte gyventi, aš galiu pavadinti nauja šeima. Mus priglaudusiai moteriai šiais metais sueis 97-eri ir jos didelė šeima tapo ir mūsų šeima, kuri mus palaiko. Gyvename bute, kur mus priėmė kaip savo gimines. Mums labai pasisekė, nes nereikia mokėti už būstą, o kadangi aš nedirbu, kaip gi galėčiau susimokėti nuomą? Tai yra mano istorija, tačiau kitų ukrainiečių istorijos būna liūdnesnės. Štai mano dukrytė mokosi su berniuku klasėje, kurio tėtis, garsus fotokorespondentas, buvo užmuštas Bučoje... Ir tai vyksta visiškai šalia mūsų – niekas nežino, kur Ukrainoje nukris dar viena bomba“, – sako Oleksandra.

Asmeninio archyvo nuotr./Anastasijos piešiniai
Asmeninio archyvo nuotr./Anastasijos piešiniai

Ji priduria, kad sunku patikėti, kad prabėgo metai. „Prisimenu, kai Rusija užpuolė Čečėniją, pradėjo žudyti nekaltus žmones, o dabar tai vyksta pas mus. Negaliu patikėti, kad galima šitaip mūsų nekęsti. Ir už ką? Kodėl jie nori sunaikinti mūsų šalį? Labai mažai atsakymų į šiuos klausimus“, – sako Oleksandra, besitikinti taikos ir grįžimo į tėvynę.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų