Eglės mintys – kaip laikas. Nepavaldžios visuomenės sukurtoms taisyklėms ar tradicinėms normoms. Jau penkiolika metų („Dar tik penkiolika“, – patikslina) ji gyvena savaip, laiką ir dėmesį dalindama kitiems, o savo kasdienę veiklą vadindama laisvalaikiu. Dar Eglė sako, kad niekada nepavargsta nuo žmonių, nes juos myli.
Su Egle susitinkame Kaune, Žaliakalnyje. Čia, Minties rato gatvėje, gimsta nauja „Ebru Art“ studijos erdvė, kurioje emocinę, informacinę ir terapinę pagalbą gaus kiekvienas: smurtą patirianti moteris, patyčias išgyvenantis paauglys, minčių apie savižudybę kamuojamas asmuo, pervargusi, paramos ieškanti, vaikelį auginanti mama, tvarius tarpusavio santykius ugdyti siekiančios šeimos. Pastatas bus pritaikytas žmonėms, turintiems judėjimo negalią.
Minčių šiai erdvei yra daugiau nei jame yra kambarių, tačiau savo veiklų ir idėjų jauna moteris neskaičiuoja nei pinigais, nei kvadratiniais metrais.
Ant sienų ir lubų kabo spalvoti iš papiruso iškarpyti drugeliai, sukurti iš piešinių, kurie nukelti nuo vandens. Tačiau pagrindinė jų paskirtis: paslėpti skyles ir įtrūkimus sienose, kurie liko keičiant elektros instaliaciją.
Eglė sako, kad dabar labiausiai reikia langų, mat žiemą čia labai šalta. Nors yra dujinis šildymas, tačiau šildyti pro langus pučiantį šaltą orą nėra išeitis.
Aplinkui jauną moterį noriai buriasi žmonės. Tai savanoriai, tarp kurių - ir šeimos, kurios lankė jos organizuojamus terapinius užsiėmimus.
Regis, jos idėjos neturi apčiuopiamų formų, jos nepavaldžios taisyklėms ir kartais prasilenkia su dažno įsivaizduojama realybe. Bet realybę ji kuria pati – lipdo ją net, atrodytų, iš pojūčių.
Seną namą Eglė nupirko pasiskolinusi pinigų iš vienos kredito unijos, pastatą perleido savo pačios įkurtai viešajai įstaigai ir sako taip pasielgusi dėl to, kad jos vaikai ar kitas žmogus, ateityje perėmęs šią veiklą, ją tęstų toliau.
Jau netrukus čia pradės veikti ir nauja iniciatyva „Svajonių paštas“. Ši iniciatyva laimėjo „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ paskelbtos bendruomenių programos atranką, kurios dėka jau vyksta Kauno menininkams skirtas konkursas. Jo metu bus išrinkta geriausia idėja „Svajonių pašto“ instaliacijai, o įgyvendinimą finansuos Kauno bendruomenių programa „Visi kaip vienas“.
Maža to, Trakų rajone, 11 hektarų sklype jau 2020 m. ketinami pradėti dar vienos bendruomeninės erdvės, pavadintos „Meilės miestu“, infrastruktūros kūrimo darbai. Holistinio požiūrio erdvė susidarys iš STEAM metodikos centro, edukacinių patyriminių ugdymosi erdvių, poilsio terapinių zonų, gamtos parko, vandens zonos, hospiso, senjorų namų, festivalių, stovyklų erdvių ir specialistų rengimo centro.
Tai – tik dalis Eglės veiklų – šiuo metu ji vykdo net 14 įvairių projektų.
– Egle, jūs pati – kaunietė?
– Aš lietuvė. Dabar esu Kaune. Kai augo dukra, kuriai dabar 18 metų, mes daug keliaudavome ir po pasaulį. Nemažai laiko ji ir mokėsi nuotoliniu būdu.
– Esate terapinės Ebru kultūros pradininkė Lietuvoje. Kaip iki to atėjote?
– Ebru menas – kaip ypatinga piešimo ant vandens technika – yra itin sena ir įtraukta į UNESCO meno paveldą.
Ebru meno – tapymo ant vandens – aš mokiausi Stambule. Iš šios technikos sukūriau terapinę metodiką ir esu vienintelė, kuri analizuoju Ebru technika kurtus kūrinius. Panaudojusi šią terapiją, sukūriau universaliąją prevencinę emocinio intelekto lavinimo programą „EBRU“ – tai emocijų, bendravimo, racionalumo ugdymas per šeimos modulį.
Lietuvoje studijavau ekonomiką, socialinę pedagogiką, edukologiją. Esu baigusi du universitetus, o dailės terapijos studijas tęsiu rudenį. Vokietijoje mokiausi koučingo, fasilitavimo metodikos, Indijoje – vedų psichologijos.
Esu Kauno miesto savivaldybės Šeimų tarybos narė, taip pat esu įstatymo projekto rengimo darbo grupės narė Seimo švietimo ir mokslo komitete. Dalyvauju inicijuojant ir rengiant įstatymo projektą, užtikrinantį konstitucinę šeimų teisę rinktis vaikui priimtiniausią ugdymosi modelį.
Mano tikslas – socialinių veiklų ir erdvių steigimas, nes viskas, ką aš darau, yra viena kryptis – Lietuvos šeimų emocinio intelekto lavinimas.
Aš esu naujos – Ebru terapinės kultūros – autorė ir pradininkė Lietuvoje ir pasaulyje. Mes komunikuojame su 50 metų veikiančia Amerikos dailės terapeutų asociacija, esame gavę raštiškus atsakymus, kad tokios terapijos niekas neorganizuoja, tokia terapija oficialiai nėra nevykdoma ir Europoje.
Ebru atradau ir pasirinkau dėl to, kad lietuviai yra be galo kitoniški žmonės. Standartinė lietuvių šeima gali išvardinti net visas keturias emocijas iš 154 egzistuojančių ir mūsų fiziologinį kūną įtakojančių būsenų.
Esame su įstrigusiu alkio genu, kai savo poreikius tenkiname pirmiausia per maistinę skalę.
Dėl to esame įgudę gynybinės komunikacijos vartotojai ir dėl to labai sistemingai turime daug konfliktų. Esame su įstrigusiu alkio genu, kai savo poreikius tenkiname pirmiausiai per maistinę skalę.
Mes psichologams ir psichoterapeutams, pasaulio mokslininkams esame erdvė, kur jie galėtų semti, gerti ir per mus daryti daug nuostabių tyrimų. Atrasti atsakymus.
Mes patys esame atlikę tęstinius tyrimus, kuriuose dalyvavo 1651 respondentas. Naudojome dviejų universitetų – Airijos ir Anglijos – sukurtą bendrą anketą.
Ją šeimos pildė sistemingai, dvejus metus kas dvi savaites. Paaiškėjo, kad bendras Lietuvos emocinio intelekto lygis yra 12,35 proc. Šie tyrimai yra pristatyti penktoje teorinėje praktinėje LSMU vykusioje konferencijoje „Dailės terapija ir asmens sveikata“, Riomerio universitete vykusioje konferencijoje „Vanduo“, Seime vykusioje NVO bei neįgaliųjų konferencijose. Naujausi tyrimai bus pristatyti pasauliniame psichologų kongrese, kuris vyks Prahoje 2020 m. ir 2021 m. Vilniuje vyksiančioje emocinio intelekto lavinimo konferencijoje.
– Koks projektas yra „Svajonių paštas“?
– Dirbusi su daugybe žmonių, konsultuodama šeimas supratau vieną dalyką. Žmonės neturi tikslų arba svajonių, arba tikslai ar svajonės yra suprantami kitaip. Pavyzdžiui, kaip automobilio įsigijimas arba buto nusipirkimas. Bet tai nėra tikslas, nėra svajonė. Tai nėra savo pašaukimo, savo kelio atradimas, uždavinių susidėliojimas.
Mums niekas to neaiškino, emocinio raštingumo niekas nedėstė ir mes sunkiai susidėliojame savo planus, savo svajones, sunkiai susitvarkome net su laiko vadyba, ką jau kalbėti apie kitus dalykus.
Naujausia mūsų iniciatyva, kurios tikslas - kultūros ir meno dėka įgalinti ir suburti Žaliakalnio bendruomenę pavadinta „Svajonių paštu“. Ši iniciatyva kilo iš mūsų pačių svajonių.
Ieškodami jaukiausios vietos Kauno „Ebru Art“ studijai keitėme net keletą erdvių miesto centre. Visgi mūsų svajonė buvo su šeimomis susitikti ypatingą aurą turinčiuose namuose.
Socialinė veikla skirta visos šeimos emocinio intelekto lavinimui, tai reiškia nuolatinį darbą su savo mintimis. Tad simboliška, kad mūsų pačių mintys atvedė į Minties rato gatvę Žaliakalnyje. Ši teritorija Kauno miesto istorijoje visuomet buvo savita ir ypatinga erdvė, gatvei suteiktas ir UNESCO kultūros paveldo statusas.
Šypsomės, nes mūsų svajonė išsipildė su kaupu – dirbame su į UNESCO meno paveldą įtraukta technika, į UNESCO kultūros paveldą įtrauktoje gatvėje, kultūros paveldo statusą turinčiame rąstiniame name.
Norime padėti žmonėms realizuoti jų svajones, ir tai darysime apjungiant Ebru meno terapiją, neurolingvistinio programavimo metodą bei senąją budistų filosofiją. Žaliakalnio bendruomenės narius su savo svajone išsiųsti laišką visatai kviesime jau nuo rudens.
Kauno „Ebru Art“ studijoje sukurti svajonių laiškai bus kabinami Minties rato gatvėje tarp senųjų miesto liepų.
Norime tarsi įveiklinti zonas ir erdves, kurios yra pamirštos, galbūt net tapusios miegamaisiais rajonais, nors kadaise čia buvusi kultūros meka.
Tokiu būdu Žaliakalnio bendruomenės narius raginsime būti drąsiais svajotojais. Šis jausmas suburs ir pakvies įsiklausyti į savo vidinius poreikius. Tikime, kad „Svajonių pašto“ pagalba Minties rato gatvę paversime tokia erdve, kurioje norėsis sulėtinti žingsnį, stabtelėti, grožėtis ir skaityti vieni kitų spalvingas svajones. Greičiausiai pamatysime, kad savo svajonėmis ir troškimais mes esame panašūs, o kartu ir skirtingi – kaip tie danguje plaukiantys debesys.
– Seną namą Žaliakalnyje įsigijote paėmusi paskolą savo vardu. Jei ne paslaptis, kokio dydžio?
– Šiuo metu bankui esu skolinga apie 92 tūkst. eurų.
– Ne kiekvienas supras. Paprastas klausimas, kuris, spėčiau, kils ne vienam. Kodėl tai darote?
– Man šitoj žemėj daug nereikia, aš daug neišsinešiu. Aš kvėpuoju tuo, ką darau, ir žmonės žino, kad padarau tai, apie ką kalbu. Aš tame gyvenu 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę. Ir greta manęs auga atžalos – turiu du vaikus. Tai 18 metų dukra ir dar dvejų metų neturintis sūnus.
Tai yra mano gyvenimo kelias. Sąmoningai turiu savo tikslą, žinau, dėl ko aš atėjau į šitą žemę. Paliksiu tai, dėl ko atėjau, ir tada galėsiu ramiai išeiti. Gal juokingai pasakysiu, bet taip jaučiuosi. Mano tikslas sukurti tai, ko trūksta Lietuvoje kalbant apie socialinį lauką.
Ar valstybė prisidės prie to, nežinau. Ne visuomet yra patogūs projektai, kurie lavina žmonių emocinį raštingumą, nes sąmoningumo lavėjimas reiškia daug, pavyzdžiui, kad daugiau rinkėjų taps sąmoningi.
Mano tikslas – įdiegti į švietimo programas emocinio intelekto lavinimą. Kitaip tariant, turės pakisti švietimo sistema ir visi kiti procesai. Tai yra ilgas kelias, bet jis yra malonus. Ir aš esu tam pašventusi gyvenimą.
Beje, kai prieš 15 metų pradėjau kalbėti apie emocinio intelekto diegimą švietimo sistemoje, gavau oficialius raštus iš Kauno savivaldybės Švietimo skyriaus, kokiu šarlatanizmu mes užsiimame.
Bet pamažu atsirado švietimo sistemos įstatyminėje bazėje, kad emocinis raštingumas privalomas diegti. Faktinė situacija yra sunkiai kintanti. Matau, kaip viskas vyksta, nes gyvenu tuo kiekvieną dieną.
– Sakote, kad mintis eina ratu. Vadinasi, vietos pasirinkimą lėmė ir gatvės pavadinimas?
– Be abejo. Šito namo aš ieškojau penkerius metus.
– Egle, ar jums užteka laiko sau? Pačiai sau.
– Tai yra mano gyvenimas, aš gyvenu savo gyvenimą. Ir tai nėra mano darbas. Tai, ką aš darau, ir yra mano laisvalaikis. Aš su jumis nedirbu, aš maloniai bendrauju. Man malonu jus pažinti. Man įdomu sutikti tokią moterį, kuri viskuo abejoja.
Aš esu tik pakeleivis šioje žemėje.
– Žmogui išties daug nereikia?
– Pamatytumėt, kaip aš gyvenu su savo dviem atžalom. Labai kukliai. Mes gyvename 35 kvadratinių metrų erdvėje. Ir mums to pakanka.
– Paklausiu galbūt negražiai. Iš ko jūs gyvenate?
– Iš oro ir vandens (juokiasi). Mano tėveliai yra nuostabūs, jie man nuolat gabena pieną, sūrį, kiaušinius, mėsas, ko aš nevalgau. Bet valgo dukra. Mano gyvenimas yra labai paprastas. Aš net nekeliu tokio klausimo, iš ko man gyventi. Negalvoju apie pinigus niekada, jie pas mane ateina. Darau, ką darau. Jei tu eini tinkamu keliu – sąlygos pačios susidėlioja. Mano veikla – seminarai, užsakymai, konsultacijos, renginiai įmonėms.
Mes net puslapio neturime, nes stengiamės teikti tokią kokybišką paslaugą, kad žmogus iš lūpų į lūpas pasakotų. Kasdien turiu po 10–11 susitikimų.
– Nepavargstat nuo žmonių?
– Aš dievinu žmones, kaip aš nuo jų galiu pavargti? Jei galiu duoti –duodu.
Kai žmonės duoda tai, ko jiems nereikia ir ko nori atsikratyti, su dosnumu tai nėra susiję. Tai du skirtingi dalykai. Dosnumas nuo davimo labai skiriasi. Dosnumas – kai žmogus duoda negalėdamas, paskutinį savo kąsnį, paskutinę savo minutę, nors jam pačiam be galo sunku.
Žmogaus teisė yra rinktis. Mes esame sudedamoji visatos ląstelė. Jei aš imu 30 proc. ir atiduodu 70 proc., aš esu veikianti, funkcionuojanti ląstelė, ir dėl to mano organizmas yra sveikas. O ta, kuri ima 70 proc. ir tik 30 proc. duoda, medicinoje vadinama vėžine ląstele. Aš šioje visatoje stengiuosi nebūti vėžine ląstele.
Kai žmonės duoda tai, ko jiems nereikia ir ko nori atsikratyti, su dosnumu tai nėra susiję.
– Kas yra žmonės, kurie eina kartu su jumis, kas jums padeda?
– Turime daug savanorių. Visų pirma, šeimos, kurias mes konsultavome. Antra, mes esame akredituota Europos Sąjungos ir Lietuvos lygmeniu priimančioji savanorius organizacija. Kiekvienais metais pagal „Erasmus“ programą pas mus atvažiuoja du savanoriai, jie gyvena 9 mėnesius. Tai didelė pagalba.
Taip pat priimame savanoriauti moksleivius. Pagal valstybines programas jie už šią veiklą gauna 0,4 balo, kurie prisideda stojant į aukštąsias mokyklas ir universitetus, taip pat pas mus vaikai gali atlikti socialines valandas.
– Kaip ši jūsų veikla apskritai prasidėjo?
– Pirmiausia esu labai dėkinga šeimai. Gyvenau ir augau mažame miestelyje, Kalvarijoje. Visur, kur yra mažesnis miestelis, yra kitokio bendravimo tarp žmonių. Tai šypsenos į akis, o už nugaros – kitokie žodžiai.
Vaikystėje stebėjau, kaip žmonės vieni su kitais komunikuoja, kiek yra fundamentaliųjų vertybių. Mane šokiravo matant, kaip tarp žmonių vyksta negatyvioji komunikacija.
Dirbau dviejose farmacinėse kompanijose ir labai greitai iš jų išėjau, todėl mano vaikai be skiepų.
Supratau, kad yra suinteresuoti asmenys žmonių neinformuoti. Žmogus kartais stumiamas į aukos poziciją, dėl to aš pykstu ant psichologų.
Ilgai būdamas aukos pozicijoje žmogus išliks ir savigailos pozicijoje. Iš to išlipti be galo sunku. Visiems tai patogu: farmacinėms kompanijoms, psichologams, teismams, nes konfliktai vyksta dėl tam tikrų psichologinių niuansų. Paprastai kalbant, yra gyvenime du keliai – arba tu valdai emocijas, arba emocijos valdo tave. Kas valdo emocijas, tas valdo pasaulį.
Viskas, kas gyvenime prasideda: problemos, laimės ar nelaimės, - jos prasideda mintyse. Žmonės, užuot pasidžiaugę, gyvena nuo minties iki minties. Jie per daug galvoja apie tai, ko dar neturi. Kai Turkijoje mato gražesnį viešbutį, jie jau galvoja, kaip kitais metais atvažiuos į tą viešbutį, užuot pasimėgavę buvimu čia ir dabar.
Mes ne veltui kartais ant banano žievės paslystam. Viskas gyvenime yra labai gražiai susieta, labai gražiai sudėliota ir mes praeiname tas pamokas, kurias mums svarbu praeiti.
Sakoma: buvo toks sėkmingas žmogus, o nusižudė.
Ir jei mes paprastai tų pamokų neišmokstame, jos atsiunčiamos kitaip. Mes, kaip skruzdėliukai, einame nuo taško A iki taško B. Klausimas: kaip mes nueisime? Jei skruzdėlė prieina akmenį ar pastatą, ką ji daro? Tranko galvą į jį? Ne, ji sugalvoja, kaip jį apeiti.
Kiekviena kliūtis mūsų gyvenime, kiekvienas sunkumas, kiekvienas skaudulys, procesas yra tam, kad visais įmanomais būdais atkreiptų mūsų dėmesį. Nes mes iki tol tūkstančio ženklų nepastebėjome, kad einame kita kryptimi.
Sakoma: buvo toks sėkmingas žmogus, o nusižudė. Turime visuomenėje labai daug patirčių. Taip nutinka dėl to, kad tas sėkmingas žmogus gyveno kitų žmonių gyvenimą, tenkino kitų lūkesčius ir mažiausiai kreipė dėmesį į savus.
– Egle, o jūs turite gyvenime problemų?
– O kas yra problema? Yra situacijos. Mes vengiame spręsti situacijas, nes bijome arba nežinome metodų, kaip tai padaryti. Taip sukuriame problemas.
