Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Uolomis laipiojanti Jurga: „Jei pavyko iš penkiolikto karto įlipti į sieną, gal verta siekti ir kitų svajonių, klumpant penkiolika kartų?“

Kelionės kiekvienam atveria ne tuos pačius vartus, o pasaulį žmonės mato pro skirtingus akinius. Vieni šalis pažįsta pagal didžiųjų miestų senamiesčius, kiti išpažįsta muziejus, treti – pasaulio virtuvę. Tuo tarpu Jurga pasaulį pažįsta pagal uolas ir kalnus. Daugybę šalių aplankiusi Jurga lipa uolomis, šiuo metu ji dirba Kanadoje ir yra šios sporto šakos instruktorė.
Jurgos aistra – laipiojimas uolomis
Jurgos aistra – laipiojimas uolomis / Asmeninio archyvo nuotr.

Jurga yra vilnietė – čia užaugo, baigė studijas, dirbo: „Labai mėgstu šį miestą. Kai grįžtu, būtinai suplanuoju laiką tiesiog susitikti su Vilniumi – pasivaikščioti mėgstamiausiomis jo gatvėmis, gatvelėmis ir vidiniais Senamiesčio kiemais.“

Į Kanadą Jurga atvyko prieš penkerius metus. Ketino čia būti metus – skirti laiko kalnams ir kelionėms.

Tačiau taip susiklostė, kad liko ilgam. „Natūraliai viena pirmųjų vietų, kurioje apsilankiau naujame mieste, buvo laipiojimo salė. Taip užsimezgė pažintis su vietine laipiojimo bendruomene, kurioje ne tik sutikau tik būsimus, o ir tebesančius laipiojimo partnerius ir artimus draugus, bet ir pradėjau dirbti“, – sako Jurga.

15min GYVENIMO pokalbis su Jurga – apie meilę uoloms, laisvės jausmą lipant ir gražiausias pasaulio uolas.

– Jurga, kokius žmones mokote Kanadoje – ar tuos, kurie pradeda atrasti šį sportą, ar jau pažengusius?

– Instruktoriavimo patirties turėjau ir Lietuvoje, tačiau daugiausiai į tai gilinausi ir išaugau dirbdama Kanadoje. Dabar treniruoju tiek pradedančius, tiek pažengusius, įvairaus amžiaus ir pasirengimo žmones, taip pat varžyboms besiruošiančią jaunimo komandą. Esu atsakinga už edukacijos departamentą, dirbu su būriu talentingų instruktorių ir turiu galimybę dalintis savo meile laipiojimui su aplinkiniais.

– Kada ir kaip susidomėjote laipiojimu, nuo ko tas pomėgis prasidėjo ir kuo sužavėjo? Lietuva yra lygumų šalis, tad šiam pomėgiui čia nėra daug galimybių – tik dirbtinės uolos?

– Apie laipiojimą – kaip sportą – sužinojau gana vėlai, jau baigusi universitetą. Tuo metu gyvenau Olandijoje, kur laipiojimas yra populiarus, nepaisant to, kad tai irgi lygumų šalis.

Iš aplinkinių pradėjau girdėti apie laipiojimą uolomis ir matydavau dideles dirbtines struktūras, pastatytas laipioti lauke. Jos labai intrigavo, nes iki tol nežinojau, kad žmonės fiziškai gali tiesiog lipti stačiomis sienomis.

Tuo pačiu metu keletas draugų Vilniuje pradėjo laipioti dirbtinėmis sienelėmis „Montis Magia“ rūsyje ir apie tai vis pasakodavo, tad grįžusi į Lietuvą nuėjau išbandyti tų sienelių ir aš. Meilė judesiui ant sienos užgimė tą pačią dieną. Per pastaruosius 10 metų ilgesnės laipiojimo pertraukos buvo tik dėl traumų ir pandemijos.

Meilė judesiui ant sienos užgimė tą pačią dieną.

Lietuvoje uolų nėra, bet mylintiems šį sportą treniruotis ant dirbtinių sienų yra vis tiek labai smagu. Laipiojimo salės šiais laikais įrengtos taip, kad gerai praleisti laiką ten gali tiek naujokai, tiek patyrę laipiotojai. Netgi dabar, gyvenant šalia uolų, nemažą laiko dalį praleidžiu laipiodama salėje – tai labai geras būdas tiek treniruotis, tiek gerai praleisti laiką, tiek susipažinti su žmonėmis.

Asmeninio archyvo nuotr. /Jurgos aistra – laipiojimas uolomis
Asmeninio archyvo nuotr. /Jurgos aistra – laipiojimas uolomis

– Kas jums yra šio sporto žavesys?

– Laipiojimas man jau seniai tapęs daug daugiau nei tiesiog pomėgis. Tai sportas, pakeitęs mano gyvenimo kryptį, dabar įsišaknijęs mano gyvenime.

Man laipiojimas – tai savirealizacija ir būdas pažinti savo galimybių ribas, tai būdas tyrinėti aplinką ir keliauti į nuostabias vietas, tai priklausymas didelei ir palaikančiai bendraminčių grupei visame pasaulyje. Laipiojimas mane išmokė atkaklumo, tikėjimo savo jėgomis, ryžto ir gebėjimo priimti greitus ir kartais sudėtingus sprendimus ne tik ant uolų, bet ir gyvenime.

Kartu man tai yra tiesiog labai patinkantis būdas judėti. Kadangi turi galvoti apie tai, kaip tuo metu judi, dažniausiai vietos kitoms mintims lipant nelieka – tad aš į laipiojimą visų pirma žiūriu kaip į meditaciją, ir tik po to – kaip į sportą.

– Kokiose šalyse esate buvusi, kur laipiojusi?

– Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę nemažai šios obsesijos vedina keliauti – yra tekę nemažai lipti Europoje (Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Anglijoje, Belgijoje, Liuksemburge, Maltoje, Slovakijoje, Lenkijoje), taip pat Tailande, Meksikoje, Kanadoje bei skirtingose valstijose JAV.

Visi regionai saviti – skiriasi uoliena, aukštis, laipiojimo rūšis ar regiono laipiojimo etika. Vienos uolos stūkso šalia vandenyno, kitos džiunglėse, kitos aukštai kalnuose, tad laipiojimo kelionės visada unikalios. Tik laipiotojų bendruomenė visada panaši – palaikanti, draugiška ir pilna gamtą mylinčių keistuolių.

Vienos uolos stūkso šalia vandenyno, kitos džiunglėse.

– Koks jausmas apskritai lipti?

– Tai yra visa jausmų paletė! Būna smagu, gera, lengva, sunku, baisu, kartais tie jausmai keičiasi greitai, o kartais – viskas užklumpa kone vienu metu.

Išmokus technikos ir kaip neeikvoti energijos, kur nereikia, vertikalus judėjimas pasidaro natūralesnis. Lipti tampa lengviau, judesiai plaukia vienas iš kito, kūnas tarsi pats žino, kur siekti ir kur kelti koją, kur judėti greičiau, o kur sustoti pailsėti.

Kai stebi mokančius lipti žmones – atrodo, kad sudėtingus judesius jie atlieka beveik be pastangų. Tai stadijai pasiekti reikia daug darbo ir praktikos, bet joje būti – labai gera.

– Kaip dažnai, užsiimant tokiu sportu, reikia treniruotis? Ar lipate tik savo malonumui, ar dalyvaujate ir varžybose?

– Turintiems specifinių tikslų (varžybos, trasos ir panašiai), treniruotės gali užimti labai daug laiko, priklausomai nuo to, kokie tie tikslai. Kaip ir bet kokioje kitoje veikloje, norint pasiekti aukštesnį lygmenį, reikia įdėti daug darbo.

Pati šiuo metu lipu tiesiog savo malonumui. Buvo etapas, kai daugiau koncentravausi į varžybas, tačiau visada labiausiai savo terpėje jausdavausi tiesiog būdama gamtoje prie uolų.

Laipiojimas mane išmokė atkaklumo, tikėjimo savo jėgomis, ryžto ir gebėjimo priimti greitus ir kartais sudėtingus sprendimus.

– Ar visi žmonės gali laipioti? Tarkim, kažką stabdo aukščio baimė, kažką – per menkas fizinis pasiruošimas? Ar svarbus amžius, nuo kada žmogus turi padėti mokytis, o kada jau per vėlu?

– Lipti gali visi, o pradėti niekada nevėlu. Laipiojimas gražus tuo, kad judesių ir sudėtingumo spektras yra labai platus, tad visi gali atrasti kažką, kas tinka jų lygiui.

Laipiojimas yra labai asmeninė patirtis, netgi lipant tomis pačiomis trasomis su grupe žmonių – kiekvienas turime skirtingus kūnus, gebėjimus, patirtį, judame ir galvojame savaip, tad ir tas pats iššūkis ant sienos kiekvienam gali jaustis skirtingai.

Žmonės dažnai galvoja, jog norint pradėti laipioti reikia stiprių rankų, tačiau kur kas svarbiau yra kojos ir pėdos – judant į viršų yra daug lengviau kilti stojantis, negu prisitraukti rankomis. Laipiojimas yra sportas visam kūnui.

Žmonės dažnai galvoja, jog norint pradėti laipioti reikia stiprių rankų, tačiau kur kas svarbiau yra kojos ir pėdos.

Taip, tiesa, kad viršutinė kūno dalis dirba daug, bet pradėti tikrai galima būnant bet kokio fizinio pasirengimo, o ilgiau tai darant kūnas ir raumenys prisitaiko.

Ateinant laipioti ir turint patirties kitose sporto šakose, pradėti bus daug lengviau. Bet galiu iš patirties pasakyti, kad turint motyvacijos ir laiko – viskas įmanoma.

Asmeninio archyvo nuotr. /Jurgos aistra – laipiojimas uolomis
Asmeninio archyvo nuotr. /Jurgos aistra – laipiojimas uolomis

– Pradėjote nuo dirbtinių uolų, o kada buvo ta pirmoji tikroji uola? Kur tai buvo? Kokia buvo pirmoji „gyva“ patirtis?

– Pačios pirmosios uolos buvo kaimyninėje Lenkijoje, kur išvažiavome su grupele draugų iš laipiojimo salės, ilgajam savaitgaliui. Jie jau turėjo patirties lipant uolomis, o aš tuo metu supratau labai mažai. Visa įranga buvo skolinta, nežinojau nei kaip skaityti trasų žemėlapius, nei kaip suprasti trasų sudėtingumą.

Buvo baisu ir smagu tuo pačiu metu. Yra tarp laipiotojų toks posakis: „siuvėjo koja“ arba „Elvio koja“ – kai pastatai kojų pirštus ant uolos ir turėtumei ant jų stotis, bet likusi pėda ir koja tiesiog nekontroliuojamai dreba. Toje kelionėj supratau, ką tai reiškia, nors aukščio baimės niekada neturėjau.

Tada, miegant po atviru dangumi ir klausantis jūros bangų mūšos į uolas, supratau, kad tai norėsiu daryti visą likusį gyvenimą.

Dar po poros mėnesių išvažiavome į ilgesnę kelionę, į Maljorką. Ten būnant kažkas galvoje apsivertė… Tada, miegant po atviru dangumi ir klausantis jūros bangų mūšos į uolas, supratau, kad tai norėsiu daryti visą likusį gyvenimą.

– Kokia jūsų gražiausia uola? O kokia ekstremaliausia? Apskritai, ar galima jas taip išskirti, kuo jos skiriasi?

– Turbūt skambės keistokai, bet meilę iš pirmo žvilgsnio esu patyrusi tik uoloms… Aukštos granito uolos su ilgais maršrutais ir plyšiais man turbūt pačios gražiausios. Tokios kaip Yosemite slėnyje Kalifornijoje.

Dažnai maršrutą renkuosi pagal estetiką – jei graži uoliena, pasvirimas, aplinka, judesiai – tai man svarbiau ir įdomiau, nei tiesiog judesių sudėtingumas.

O ekstremalumo uolomis laipiojant neieškau. Kas vienam žmogui lengva – kitam gali būti per sudėtinga, ekstremalu ir pavojinga. Geriausias jausmas, kai randi aukso viduriuką – kažkur tarp komforto ir ekstremalumo ribos.

– Ne kartą teko skaityti apie uolas, kurias laipiotojai įveikia be jokių apsaugų. Kokia jūsų nuomonė, kalbant apie saugumą? Kaip lipate jūs? Ar esate lipusi be jokios apsaugos – be virvės, neprisirišusi?

– Žmonės riziką vertina priklausomai nuo savo sugebėjimų, patirties, partnerių, situacijos ir daugelio kitų dalykų. Kartais būna situacijų, kur judėti kažkokia atkarpa neprisirišus yra mažesnė rizika.

Pažįstu žmonių, kurie lipa ilgus maršrutus be apsaugų, ir suprantu jų pasirinkimą tai daryti, tačiau man asmeniškai tokia rizika paprastai nėra priimtina.

– Lipimas į kalnus skaičiuojamas viršukalnėmis, bėgimo maratonas – laiku, o kaip skaičiuojamas laipiojimas uolomis? Ar tai – uolos statumas, ar laikas, per kurį užlipate? Pagal ką matuojamas uolų trasų sudėtingumas? Kokį ilgiausią atstumą esate įveikusi lipdama ir kiek valandų esate lipusi?

– Laipiojimas uolomis vertinamas pagal judesių sudėtingumą, ir maršrutams paprastai skiriamas to sudėtingumo lygmuo. Skiriasi ir laipiojimo stilius – lipimas rieduliais (dideliais akmenimis), vienos virvės maršrutai, kelių virvių maršrutai.

Priklausomai nuo uolienos ir regiono, trasos gali būti įrengtos ir turėti saugos taškus (sportinis laipiojimas), arba saugą turi lipdamas dėti ir išimti pats (tradicinis laipiojimas). Alpinistiniai maršrutai turi dar kitokių niuansų. Tad net ir to paties sudėtingumo maršrutas jausis labai skirtingai lipant skirtingu stiliumi.

Man labai patinka ilgi tradicinio laipiojimo maršrutai. Ilgiausiai lipti teko turbūt apie 15–17 valandų.

Asmeninio archyvo nuotr. /Jurgos aistra – laipiojimas uolomis
Asmeninio archyvo nuotr. /Jurgos aistra – laipiojimas uolomis

– Ką jums gyvenime reiškia adrenalinas?

– Iš tikrųjų turbūt ne tiek daug, kiek gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Adrenalino nevengiu, bet jo ir neieškau. Laipiojimas man suteikia daug daugiau vidinės ramybės nei adrenalino.

– Neužsiimančiam šiuo sportu, matyt, kyla klausimas, kaip nenukristi? Kas būna, kai baigiasi jėgos?

– Stengiesi, kad jėgos nesibaigtų vidury trasos, bet jei taip jau nutinka, būna visko – kartais krenti, kartais bandai rasti būdų pailsinti vieną galūnę, kitomis laikantis už uolos, kartais teks nusileisti, o kartais gali tiesiog sustoti pailsėti vidury. Priklauso nuo situacijos – maršruto ilgio, tikslo ir panašiai.

Paprastai lipi gana strategiškai, tad poilsio vietas irgi stengiesi planuoti. Jei maršrutas ilgas, sustoji ir užkąsti, ir atsigerti, ir vaizdais pasigrožėti.

O šiaip kritimas laipiojime – dažnas dalykas. Ne kiekvieną judesį gali atlikti iš pirmo karto, ir dažnai judesį ar jų seką bandai kelis kartus, ypač kai jauti, kad gali pavykti. Kartais žmonės trasas ar judesius stengiasi įveikti savaitėmis, mėnesiais, o kartais treniruojasi metų metus. Tas jausmas, kai pagaliau atsiperka pastangos, – nuostabus!

O šiaip kritimas laipiojime – dažnas dalykas.

Manau, kad tai ir gera atkaklumo pamoka siekiant kitų tikslų gyvenime – jeigu pavyko iš penkiolikto karto įlipti į stačią neįmanomai atrodančią sieną, tai galbūt verta bandyti siekti ir kitų savo svajonių pakeliui klumpant penkiolika kartų?

– Kokios situacijos nutiko jums – neplanuotai ilgas laikas, neįveikta trasa, apėmusi baimė, išgyventa laimė? Kas lipant yra force majeure?

– Yra tekę apsisukti nepabaigus trasos, yra tekę verkti ir iš laimės, ir iš baimės, yra tekę kristi taip, kad išsigąsti jau adrenalinui nurimus tik kitą dieną. Yra tekę pasiklysti maršrutuose, lipti lyjant, staiga užėjus pūgai, nieko negirdint per vėją ar iš šalčio nejaučiant nei kojų, nei rankų pirštų. Force majeure laipiojime dažnai yra oras arba žmogiškieji faktoriai.

Bet visa tai – bent jau man – yra maža dalis. Paprastai laipiojimo dienos – tai gerai praleistas laikas su draugais, daug juoko ir šypsenų, nuostabūs vaizdai, judesio grožis, tinkamo lygio iššūkis ir tiesiog daug džiaugsmo, kad galiu šitaip leisti laiką.

– Laipiojimas uolomis yra ne tik fizinės jėgos, bet ir psichologinis pasirengimas? Kuris svarbesnis?

– Kuris svarbesnis, kartais priklauso nuo laipiojimo rūšies, bet paprastai fizinis pasirengimas, technika ir psichologinis pasirengimas yra vienodai svarbūs ir tarpusavyje susiję. Kai jautiesi fiziškai stiprus, kartu jautiesi drąsiau atlikdamas judesius virš saugos taškų.

Kai esi įvaldęs techniką ir gerai jautiesi psichologiškai – gali labiau atsipalaidavęs įveikti sunkesnes atkarpas. Bet svarbūs visi aspektai ir apleidus vieną jų, greitai pasijaučia, kad nėra balanso.

– Ar turite kokių nors prietarų, ritualų? Ar tiesiog pasitikite savo jėgomis?

– Nežinau, ar čia ritualas, bet aš visada su kalnais pasisveikinu, o dienos pabaigoje jiems padėkoju. Būdama kalnuose visada jaučiuosi, kad abipusis bendravimas vyksta ne tik su žmonėmis, bet ir su uolomis, upėmis, medžiais ir gyvūnais.

Aš visada su kalnais pasisveikinu, o dienos pabaigoje jiems padėkoju.

O kalbant apie jėgas, manau, labai svarbu žinoti savo paties ir savo laipiojimo partnerių galimybių ribas, vieniems kitais pasitikėti, komunikuoti, mokėti klausyti ir palaikyti.

Savo jėgomis paprastai pasitikiu, nors kartais, kai uola atrodo gąsdinančiai, mintyse reikia sau priminti, kad vis tik moku lipti. Kartais baisu prieš pradedant lipti, o pradėjus judėti baimė dingsta. Bet ne ką mažiau svarbu žinoti, kada geriau tiesiog apsisukti.

– Kartais atrodo, kad žmonės, kurie užsiima tokiu sportu, yra bebaimiai. Bet turbūt taip nėra? Kokios yra jūsų baimės? Dar teko girdėti, kad „geležiniai žmonės“ bijo labai paprastų dalykų, tarkim, pelių.

– Man atrodo, kad kuo daugiau lipu ir matau daugiau situacijų, tuo kai kurios rizikos kalnuose tampa mažiau priimtinos… Tad tikrai nesu bebaimė.

Nemanau, kad turiu kažkokių fobijų, bet žmonės ir kai kurios socialinės situacijos man turbūt yra baisiau už visokius vorus, meškas ir ekstremalius sportus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?