„Aktyvusis laikas, kada galima pažinti vandens augalus ir gyvūnus, trunka nuo gegužės iki rugsėjo pabaigos. Nors riverhikingas nevyksta saugomose teritorijose, stengiuosi, kad vaikščiojimas vandeniu nekenktų gamtai“, – sako iš ketverto vaikų šeimos kilusi ir kurį laiką plaukiojančiame name laive Vilnelėje gyvenusi pašnekovė.
Violetai patinka stebėti, su kokiomis nuostatomis ir mintimis ateina žmonės pažinti vandens kelių, kaip keičiasi jų nusistatymai ir nepatiklumas, o nepaklausę patarimo avėti vandens avalynę, patys įsitikina: taip ir Užupio Vilnelė gali išversti iš tapkių...
Upeivė sako, kad upėje žmonės elgiasi taip, kaip ir gyvenime: priima ir suteikia pagalbą, renkasi daugiau nuotykio ar saugumo.
Savarankiškai patys eina arba saugiau jaučiasi į kolegos ranką įsikibę.
– Violeta, kokia jūsų istorija, kaip pati atradote vandens kelią?
– Pirmieji ėjimai upe ir buvo Kančioginoje. Krikonių kaime nusipirkome trobelę, labai knietėjo upę ištyrinėti. Pirmąjį kartą sugalvojau plaukti ja baidarėmis. Pasikviečiau draugų, o jų atvyko gerokai daugiau nei buvo baidarių, kadangi upė daro lankstą, sugalvojome, kad palydėsime plaukiančius eidami upe. Vandeniu tąkart su draugais kaip dievai praėjome.
