Projekto sumanytoja, žurnalistė Urtė Karalaitė neslepia, kad šie metai projektui sėkmingi – prisijungė trys naujos dirbtuvių vedėjos, rašymo dirbtuvės vyko nebe dvejuose, o 5-iuose šalies kalėjimuose, dirbtuvėse dalyvavo žymiai didesnis nuteistųjų skaičius – pasiekta virš 100 nuteistųjų, rašoma kūrybinio projekto „Neišgirsti balsai“ pranešime žiniasklaidai.
„Nors įvairių kultūrinių projektų kalėjimuose atsiranda daugiau, santykio tarp visuomenės ir nuteistųjų trūkumo problema išlieka. Mes vis dar matome nuteistuosius kaip vienalytę pilką masę, nors iš tikrųjų tai – labai skirtingi žmonės“, – pastebi U.Karalaitė.
Stereotipai kuriasi žinant tik dalį realybės
Menkesnė bausmę atlikusiųjų reintegracijos visuomenėje tikimybė, mažiau galimybių išėjus į laisvę susikurti naują gyvenimą – tai tik dalis problemų, kurias kelia atskirtis tarp nuteistųjų ir visuomenės.
„Ši atskirtis atsiranda, nes to, ko nepažįstame – bijome. Kaip visuomenė kalinčiųjų nepažįstame ir kol jie kalėjime, ir kai grįžta gyventi tarp mūsų. Tačiau nuteistieji – ne vienintelė „nepažįstamųjų“ socialinė grupė, jų yra ir daugiau, pavyzdžiui, imigrantai, LGBTQ+ bendruomenė“, – pastebi U.Karalaitė.
Bent truputį sumažinti atskirtį tarp nuteistųjų ir visuomenės pristatant pačių kalinių mintis – vienas iš projekto tikslų.
„Dirbant su kaliniais antrus metus, galiu pastebėti, kad stereotipai apie nuteistuosius gimsta iš realybėje sutinkamų, bet ne 100 proc. ją atspindinčių scenarijų. Dauguma visuomenėje klajojančių stereotipų dūžta, kai susipažįsti su nuteistaisiais, ir paaiškėja, kad tai – skirtingų išsilavinimų, pažiūrų, socialinių aplinkų žmonės. Pirmą kartą atsidūrusi Pravieniškių kalėjimo kieme ir apsidairiusi, pamačiau tokį patį vaizdą, kaip eilinėje Vilniaus gatvėje. Nuteistieji nėra vienalytė masė ir tai dažnai pamirštama galvojant apie juos. Vienas iš mūsų projekto tikslų – bent truputį padėti visuomenei kurti santykį su nuteistaisiais, atmetant visus stereotipus,“ – sako U.Karalaitė.
Tylūs balsai už rėkiančių antraščių
Nuo pat gyvavimo pradžios projektas „Neišgirsti balsai“ turėjo du pagrindinius tikslus. Pirmasis – suteikti emocinę ir socialinę naudą nuteistiesiems, padėti jiems atrasti įrankius, įgalinančius geresnį savęs pažinimą. Antrasis tikslas – supažindinti platesnę visuomenę su nuteistųjų mintimis, gimusiomis dirbtuvių metu.
„Atrinktos kalinčiųjų mintys jau antrus metus anonimiškai skelbiamos mūsų projekto socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Instagram“. Matome, kad toks kanalas, kuriame galima pamatyti tikras nuteistųjų mintis dažnai tampa akstinu pamąstyti apie šią socialinę grupę. Iš esmės, šiuo metu tai vienintelis sąlyčio taškas su tų žmonių pasauliu, jeigu atmestume kriminalines naujienas, kurios tik prisideda prie baimės ir stereotipų didinimo.
Kalinčiųjų minčių viešinimas leidžia likusiems visuomenės nariams patiems nuspręsti, ką galvojame apie žmones, atliekančius bausmę. Tačiau kitas itin svarbus žingsnis: didesnis visuomenės įsitraukimas į veiklas kalėjime. Ateityje, idealiu atveju norėčiau ne tik didesnės „Neišgirstų balsų“ vedėjų komandos, bet ir apskritai, didesnio panašių projektų skaičiaus“, – sako U.Karalaitė.
Per kūrybą nuteistieji pavirsta eiliniais žmonėmis
Pasakodama, kaip kuria dialogą su nuteistaisiais, U.Karalaitė sako, jog svarbiausia išgirsti ir priimti žmogų, nepaisant jo gyvenimo situacijos, ir išlaikyti lygiavertiškumą.
„Už bausmės ir nusikaltimo vis dar yra žmogus, todėl svarbu nemoralizuoti. Nuteistųjų nematau, kaip esančių žemiau manęs vien todėl, kad jie – kalėjime, o aš – ne. Ši aplinkybė negali būti pagrindu menkinti kitą žmogų, rodyti jam mažiau pagarbos ar kažkaip kitaip nuvertinti. Žinoma, tarp mūsų gali būti nemažai kultūrinių skirtumų, kartais galiu nesuprasti jų išsireiškimų vien dėl skirtingų aplinkų, iš kurių esame kilę, bet tai greičiau tampa pretekstu juokui, nei lyginimuisi tarpusavyje. Deja, šių dienų kalėjimų kultūroje trūksta pagarbaus santykio ir tarp nuteistųjų, ir tarp darbuotojų bei nuteistųjų, nors gražių pavyzdžių irgi nemažai“, – sako projekto iniciatorė.
„Ryšį daugiau mažiau sėkmingai sukūrus, niekada neklausiu, už ką žmogus nuteistas. Manau, kad šis apsisprendimas yra kertinis, nes šis klausimas gali daug ką pakeisti ir man, ir tiems, kas dalyvauja dirbtuvėse. Natūralu, kad žinojimas, kokį nusikaltimą vienas ar kitas nuteistasis padarė, keistų mano matymą, o aš noriu juos priimti kaip eilinius žmones, susirinkusius į mano rašymo užsiėmimą su savais lūkesčiais, poreikiais ir tikslais. Jie atėjo pas mane, nes dėl vienų ar kitų priežasčių nori tai patirti. Mano vienintelis uždavinys yra paskatinti juos rašyti apie savo patyrimus ir emocijas, palaikyti procese, išgirsti jų mintis. Juk susirinkusių į sporto treniruotę neklausiame, kokios jų gyvenimo istorijos, ar kažkas yra išdavęs savo žmoną, ar ne“, – pasakoja U. Karalaitė.
