Birutei pasaulis baigiasi su savu mišku
Senolė nebuvo išvykusi už savo kiemo toliau nei dvidešimt kilometrų. „Toliausiai kur buvau, tai prieš devynerius metus Išlaužo atlaiduose, į kuriuos nuvežė sūnėnas“, – pasakoja Birutė.
Moteris šioje sodyboje gyvena nuo gimimo. Pas Birutę retai kas užklysta, iki artimiausio namo miško keliu – apie du kilometrai.
Taip pat ji nėra dirbusi darbo už sodybos ir savo miško ribų, dėl to Birutės pašalpa vos siekia šimtą eurų.
Tikina esanti nekalta
Moteris niekad neturėjo vyro. Prieš keturiasdešimt metų, mirus tėvui, ji liko sodyboje viena. Miškas jauną merginą atskyrė nuo socialinio gyvenimo – šokių, draugų bei miesto privalumų, tad jaunai Birutei ir neteko susipažinti su vaikinais.
Birutė nėra turėjusi net širdies draugo ir tikina, jog yra nepraradusi nekaltybės.
Jai nereikia patogumų
Moteris niekada neturėjo vandentiekio, kanalizacijos bei lauko tualeto. Geriamasis vanduo šulinyje, o krosnį tenka kurti kiekvieną kartą norint pasigaminti valgio, nesvarbu, žiema ar vasara. Moteris džiaugiasi elektra, kuri buvo įvesta vos prieš trylika metų.
Įžengus į kambarį dvelkia švelniu dūmų kvapu, pro seną langą, kurio stiklai iš kitos pusės apšerpėtoję, skverbiasi šviesa, aplink sukiojasi kelios katės, šalimais ant stalo padėta keptuvė, kuri, kaip moteris teigia, skaičiuoja bene ketvirtą dešimtį.
Dar viena problema, iškylanti žiemą, – per šalčius šulinyje užšąlantis vanduo.
Kertėje netoli krosnies stovi Birutės lova, prie jos kabo keli šventųjų paveikslai.
„Negaliu ramiai užmigti ir išlipti rytais iš lovos, nesukalbėjusi maldų už žmones, kurie man rūpi“, – pasakoja senolė. Šalia lovos padėtas sviestamušis. „Prieš keletą metų reikėjo susitaikyti, kad karvės nebegaliu laikyti dėl sveikatos, dabar žmonės atveža naminio pieno iš kaimo”, – pasakoja moteris.
Išgyventi padeda „gerieji žmonės“
„Gerieji žmonės“, kaip moteris vadina medžiotojus, jai atveža medžio kaladžių, kurias Birutė per rudenį suskaldo į malkas ir padeda į pašiūrę žiemos atsargoms. Vasarą ji rūpinasi savo daržu, augina bulves, moliūgus, cukinijas, svogūnus, česnakus, kurių, kaip Birutė teigia, užtenka ne tik jai vienai, bet ir visiems, kas sugalvoja ją aplankyti.
Dar viena problema, iškylanti žiemą, – per šalčius šulinyje užšąlantis vanduo. „Kai taip nutinka, pririšu kirvį prie virvės, leidžiu į šulinį ir stengiuosi prakirsti. Kartais nepavyksta, tuomet su sniego vandeniu gyvenu. Kartais vandens atveža žmonės, bet žiemą per sniegą jiems čia labai sunku atvažiuoti“, – pasakoja Birutė.
Mokydavosi virdama samagoną
Kai Birutė buvo paauglė, po karo šeima neturėjo pinigų, kartais maisto beveik nebūdavo, penkių vaikų šeimai reikėjo rasti būdą užsidirbti, todėl tėvas šešiolikos metų Birutei liepdavo miškuose virti samanę. „Susikraudavau knygų, kiek galėjau panešti, ir išeidavau į mišką. Ten sėdėdama tikriausiai gerą šimtą jų perskaičiau“, – pasakoja Birutė.
Išvirusi samanę Birutė perduodavo ją kitiems kaimo vyrams, kurie parduodavo ją mieste.
Užklysdavo pas ją į mišką ir partizanų. „Vardų nežinojau, tik pravardes girdėdavau. Vieną vadindavo „Vėju“, jis man labai patiko, pasakodavo apie knygas, kurių nebuvau skaičiusi. Buvo protingas, prieš išeidamas į mišką studijavo architektūrą. Vėliau iš kaimo žmonių girdėjau, kad jį sušaudė netoli Garliavos“, – prisimena moteris.
„Aš esu labai laiminga – ko man daugiau reikia?“
Nors moteris niekad neturėjo vyro ir vaikų, prie jos stalo per Kalėdas susirenka daug žmonių. „Kartais vos telpa“, – šypsosi moteris.
Gintarė, kurią mes sutikome atvažiavę, yra viena iš jų. Šį kartą ji močiutei atvežė maisto krepšį. „Aš augau netoli, Ilgakiemio kaime, tėtis buvo medžiotojas, todėl dažnai užklysdavom į šią sodybą. Atsimenu, kaip Birutė mane nešiodavo ant rankų. Dabar kuo dažniau stengiuosi ją aplankyti“, – paaiškina Gintarė.
Birutė sukiojasi savo kambaryje ir vardina, ką jai atvežė „gerieji žmonės“: „Toks Rolandas linoleumą išklojo, televizorių Gintaras atvežė, Onutė antklodes padovanojo, Alvydas puodą, Lina lazdą naują…“ Moteris sako, kad ji vieniša nesijaučia niekada, o išgirdusi klausimą, ar nebūna baisu naktį vienai tarp miškų, ji tik nusijuokia.
Devintą dešimti bebaigianti Birutė sugeba pasirūpinti visu savo ūkiu: penkiolika vištų, trimis šunimis, keturiomis katėmis ir keliolika balandžių palėpėje. Visus gyvūnus, kitų išmestus ir užklydusius sodybą, Birutė priima.
Varganai gyvenanti senolė viskuo dalinasi su aplinkiniais, net šimto eurų pašalpa sugeba pasidalinti su sūnėnu.
Birutės svajonės
Sodybos šeimininkė sako, kad nori ramaus gyvenimo, kurį dabar ir turi, nieko jai netrūksta. „Tik sveikatos trupučiuką“, – šypteli.
Jūros ji netrokšta pamatyti, nes važiuoti su mašina jai atrodo baisu. Kas jai svarbu? „Iki gyvenimo galo noriu sugebėti pasirūpinti savim, kad kitiems nereiktų vargt, tik tiek“, – ištaria senolė.
