Per tris šimtus moters surinktų segių skrynutėje spindi tarsi tikras lobis. Ir jei tik šios segės galėtų, tikėtina, kiekviena papasakotų nepakartojamą savo buvusios šeimininkės istoriją. Kartais, pirkdama segę, tokių istorijų labai mėgsta klausytis ir ponia Vijolė, tačiau šįkart jai teks papasakoti savąją.
O viskas prasidėjo prieš trejus metus, kai dėl vyro darbo Mereckių šeima apsigyveno Briuselyje. Ir poniai Vijolei teko ieškoti sau mielos veiklos, kad laikas svetur taptų įdomesnis ir prasmingesnis. Ir tokia veikla atsirado, kai moteris apsilankė Belgijos sendaikčių turguose, vadinamuose brokante. Tik pirmasis kolekcionavimo objektas buvo ne segės, o spalvoto krištolo taurės. Jų dabar namuose jau irgi sukaupta nemažai.
Segės atsirado kiek vėliau, kai Vijolė įsigijo segę, tarsi atkeliavusią iš vaikystės vizijų. Mat pašnekovės mama mėgo puoštis segėmis, ir štai viena tokių nostalgišku prisiminimu suspindo turguje. Ponia Vijolė ją nusipirko. Taip prasidėjo naujas kolekcionavimo etapas, kurio objektu ir tapo šie moterų geidžiami papuošalai.
Dabar beveik kiekvieną sekmadienį moteris keliauja į netoli Briuselio esančio miestelio Waterloo ar gerokai toliau nuo sostinės nutolusios miesto Tongeren sendaikčių turgus ir ieško dar ir dar vieno „deimančiuko“ savo lobių skrynutei. Juokiasi, kad jos kriterijus labai paprastas – grožis. Ne amžius, ne retumas, ne brangumas, o tik grožis, na, ir gal dar grožio santykis su kaina. Savo segėmis pirmiausia ponia Vijolė nori mėgautis pati, todėl ir įsigyja tik sau patinkančias.
Kas yra gražu ponios Vijolės akimis? Pasirodo, pirmenybė teikiama segėms su ažūriniu dekoru ir žalios spalvos stiklui ar akmenims. Kartais suvilioja plika akimi matomas itin subtilus meistro darbas, kartais – retas dizainas ar žinomas gamintojas. Dažniausiai seges tenka pirkti iš perdavinėtojų, taigi ir gražių segių istorijų jie nežino.
Tais retais atvejais, kai papuošalus parduoda pačios savininkės, ponia Vijolė stengiasi apie segę sužinoti kuo daugiau: iš kur ji, kokio amžiaus, kas ją segėjo. Juk seni daiktai tuo ir žavūs, kad turi savas istorijas. Užsienyje apsipirkti sendaikčių turguose apskritai mėgsta labai daug žmonių. Vieni ieško retenybių ir gražių daiktų, kiti stengiasi sutaupyti, bet eiti į sendaikčių turgų nėra nei blogas tonas, nei blogas skonis. Veikiau – didelis malonumas, pramoga ir aistra.
Iš visų per trejus metus įsigytų segių jau atsirado ir „aukso fondas“, su kuriuo kolekcininkė niekada nenorėtų skirtis. Jame pačios gražiausios, mėgstamiausios ir, žinoma, dažnai segimos segės. Pašnekovė mėgsta jomis puoštis ir džiaugiasi pastebėjusi, kad segės pastaruoju metu vėl grįžta į madą.
Neatsispyrusios surinktos kolekcijos žavesiui, segėmis jau susidomėjo ir daug V.Mereckienės bičiulių. Taigi dabar ji jų dairosi jau ne tik sau, bet ir draugėms. Tiesa, specialius užsakymus ne itin mėgsta – juk išrinkti papuošalą, juolab senovinį, kitai moteriai yra gana sudėtinga. Vijolės kolekcijoje yra ir šio šimtmečio segių, taigi net ne vintažinių, bet dauguma jų savo amžių skaičiuoja nuo XX a. vidurio, o ne viena galėtų pasigirti ir „antikvarinės“ epitetu.
Iš savo kolekcijos Vijolė galbūt išskirtų žavingus prancūziško Limožo porceliano kūrinėlius, yra keletas žinomos škotų fimos „Miracle“ eksponatų, yra iš Murano stiklo, taigi atkeliavusių iš Italijos, yra ir iš plastiko, bet labai įdomių. Keliolika gražuolių puoštos aukso dekoru, nemaža dalis sidabrinių, kai kurios su natūraliais akmenimis, kai kurios – su inkrustuotu šlifuotu stiklu.
Yra dailių segių su mikromozaikomis iš itališko stiklo karoliukų, yra su dirbtiniais perlais. Kalbėdama su draugėmis apie savo kolekciją, Vijolė pastebėjusi, kad Lietuvos moterims labiau patinka sidabras, ar bent jau baltas metalas, o štai geltonas metalas asocijuojasi su pigumu. O štai anksčiau kaip tik daug papuošalų buvo gaminama iš geltono metalo, nes jis buvo artimesnis aukso spalvai ir laikomas prabangesniu.
Spalvų paletėje pirmenybė teikiama mėlynai, violetinei ir gana retai pačios Vijolės mylimiausiai – žaliai spalvai. Gana retai pasitaiko segių su raudonu stiklu ar akmenimis, bet tarp jų gali būti ir labai įspūdingų. Kartais moteris susigundo įsigyti gyvūno formos segę, o kartais draugės tokios paprašo savo dukrytėms. Povai, katinai, varlytės, tigrai – galima rasti visko.
Ar tokia kolekcija yra prabanga? Pašnekovės teigimu, kaina reliatyvus dalykas: kas vienam gali atrodyti labai brangu, kitam – visiškai ne. Tačiau antikvarinės ar išskirtinio dizaino vintažinės segės tiesiog negali būti labai pigios. Kaip ir segės iš tauriųjų metalų arba su natūraliais akmenimis. Tačiau kolekcionavimo žavesys yra ir tai, kad brokantėse įvairių daiktų kainos tiesiog neprognozuojamos.
Tad kartais kolekcininkui gali labai pasisekti. Vijolė šypsosi, kad toji radybų aistra greičiausiai ir yra labiausiai viliojanti, nes net grįžus į Vilnių be savaitgalinio pasivaikščiojimo po turgų moteriai kažko akivaizdžiai pritrūksta. Žinoma, galėtų eiti segių pamedžioti į antikvariatus, kurių Vilniuje gausu, tačiau yra pastebėjusi, kad kainos juose nepagrįstai išpūstos, o pasirinkimo net nepalyginsi su gausiais užsienio turgumis. Taigi to radybų malonumo, kurį patiria svetur, čia gali tiesiog nebūti. O juk be jo į vieną skrynutę per trejus metus tikrai nebūtų atkeliavusios per 300 segių.
Dar daugiau pačių įvairiausių istorijų atrasite naujausiame žurnalo „Vintažo ženklai“ numeryje.
