Bet atsitinka taip, kad tenka didžiosios scenos atstovams dalintis scena su mumis. Mažosios scenos atstovais. Nors jei pagalvoji, tai scenų matmenys labai jau panašūs.
Tiek didžių, tiek mažų.
Tačiau ta nematoma, bet jaučiama riba – profesionalai ir mėgėjai, visada egzistavo ir, manau, kad ilgai egzistuos.
Profesionalai, tai tie žmonės, kurie valgo duoną iš savo profesijos. Aš ir iš to valgau, nors manęs niekas nevadina profesionale aktore, beje, ir aš pati. Nes neturiu aktorės diplomo kaip įrodymo, jog išmokau artistės amato.
O mėgėjai? Tai tie, kurie mėgsta daryti tai, kas nėra jų tiesioginis darbas. Bet tai jiems teikia malonumą. Jie savo kūrybą dovanoja visiems beveik be atlygio, aukodami tai, kas brangiausia – savo laiką.
Teko dirbti su tais, su kuriais man tikrai buvo garbė būti vienoje scenos aikštelėje. Bet beveik visur jaučiau daug ką pasakantį žvilgsnį. Kairė jų akis sakė: „silkė“, dešinė – „lašiniai“, o abi kartu – „kaimas“. Jie taip mane matė.
Taip, aš gyvenu kaime. Taip, aš sakau, ką galvoju, nepasilikdama atsarginių minčių.
Aš žinau mažiau tarptautinių žodžių, nei koks išsilavinęs eruditas. Bet ar aš dėl to esu žemesnės kastos?
Aš iš tikrųjų nebijau klysti, apsikvailinti ir net tai pripažinti.
