V.Mičiulienė. Ką daryti, kai pameti raktus ir nenori, kad tavo gyvenimas sugriūtų

Mama, atsitūpusi prieš mane ir žiūrėdama tiesiai į akis lyg malkas sukapojo žodžius. Po kiekvieno žodžio taškas, lyg kirvio kirtis. Kad suprasčiau ir įsidėmėčiau. Raktas, kurį ji man pakabina ant kaklo, yra vienintelis ir daugiau kito mano gyvenime nebebus. Pamesiu, prarasiu viską. Nebeturėsiu namų, tėvų ir šaldytuvo.
Violeta Mičiulienė
Violeta Mičiulienė / „Turiu fotoaparatą“ nuotr.

Dzin tie namai, na, ir tėvai gali atsirasti kiti (plius aš kažkodėl vaikystėje meluodavau nepažįstamiems vaikams, kad esu įvaikinta), bet šaldytuvas!!!

Žmogus be šaldytuvo, tai kaip pionierius be kaklaraiščio ar draugovininkas be ženkliuko (čia tų laikų tragedijų mastai). Todėl iš pradžių vos ne ant pirštų galų vaikščiodavau vis pasičiupinėdama ar virvutė tebelaiko mano lobį.

Visi mano draugai turėdavo savo raktus po kaklu. Kaip karvytės su varpeliais.

Tačiau vieną dieną pamečiau. Nežinau kur. Aš ir dabar prisimenu tą kulno skausmą. Į ten įkrito mano širdis ir taip spaudė, kad jums negaliu apsakyti. Nieko iš manęs niekas neatėmė, bet teisę nešioti raktą praradau.

Raktą turėjau palikti po durų kilimėliu. Tai buvo pažeminimas vienu rangu į apačią. Nes toliau tegalėjo būti tik valkatos statusas.

Kaimynystės draugė dėdavo raktus į tetės guminius prie durų. Su jais niekas nevaikščiodavo ir jie tam ir buvo skirti – vieninteliam raktui slėpti.

Penki žmonės, o raktas vienas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų