Dzin tie namai, na, ir tėvai gali atsirasti kiti (plius aš kažkodėl vaikystėje meluodavau nepažįstamiems vaikams, kad esu įvaikinta), bet šaldytuvas!!!
Žmogus be šaldytuvo, tai kaip pionierius be kaklaraiščio ar draugovininkas be ženkliuko (čia tų laikų tragedijų mastai). Todėl iš pradžių vos ne ant pirštų galų vaikščiodavau vis pasičiupinėdama ar virvutė tebelaiko mano lobį.
Visi mano draugai turėdavo savo raktus po kaklu. Kaip karvytės su varpeliais.
Tačiau vieną dieną pamečiau. Nežinau kur. Aš ir dabar prisimenu tą kulno skausmą. Į ten įkrito mano širdis ir taip spaudė, kad jums negaliu apsakyti. Nieko iš manęs niekas neatėmė, bet teisę nešioti raktą praradau.
Raktą turėjau palikti po durų kilimėliu. Tai buvo pažeminimas vienu rangu į apačią. Nes toliau tegalėjo būti tik valkatos statusas.
Kaimynystės draugė dėdavo raktus į tetės guminius prie durų. Su jais niekas nevaikščiodavo ir jie tam ir buvo skirti – vieninteliam raktui slėpti.
Penki žmonės, o raktas vienas.