Keisčiau yra matyti po to kilusį pasipiktinimą – pažiūrėkite, vaikai angliškai plakatus parašė, policijai fuck sako, kur tai matyta, ką kaimynai pagalvos. Ir ši argumentacija, man regis, šoka ant dar pavojingesnio grėblio, nes skatina ji ne lengvai užginčijamą lunatizmą (KO NORI MERGAITĖ???), bet neva sąmoningą pasyvumą. Pasipiktinimas, kad kažkas daroma, ir pateisinimas, kad protingiau būtų nuleisti rankas bei mėgautis visažinyste, jog aš tai, va, jei protestuočiau, visiems parodyčiau. Tik neprotestuosiu.
Šįkart argumentas, labai jį supaprastinant, toks – kam protestuoti dėl policijos rasizmo kitoje šalyje, kai mūsų šalyje ką tik nušautas pareigūnas? Viena vertus, klausimas šiokios tokios racijos turi, kadangi priežastys, dėl kurių kalbama apie policininkų veiklą, Lietuvoje ir Amerikoje neturi bendro vardiklio.
Jei matote sistemines problemas, dėl kurių reikia eiti į gatves... tai gal eikite?
Bet visgi toks retorinis aikčiojimas palieka vieną pačiame centre esantį klausimą – o tai kodėl nedarote nieko, jei jus piktina Lietuvoje nušautas pareigūnas? Iš kur ši viršenybė prieš „Black Lives Matter“ palaikančius žmones, nurodant jiems, koks turėtų būti prioritetas protesto, kurį jie visiškai savarankiškai ir gana sėkmingai suorganizavo?
Jei matote sistemines problemas, dėl kurių reikia eiti į gatves... tai gal eikite? Kuo čia dėta, kaip pastebi patys, pavadinkime, antiprotestuotojai, niekaip nesusijusi BLM byla? Ar, juo labiau, iš kur įsitikinimas, kad pats protestas nurodo, jog, kaip kad sako vienas šios diskusijos pradininkų Rytis Zemkauskas savo feisbuke, „Vienų gyvybės mums rūpi, kitų – ne taip labai“?
Sakysite, tiesiog nejautru policiją siuntinėti po tokio įvykio. Tačiau juk tas anglų kalbos vartojimas, kurio taip purtomasi, aiškiai parodo, į kokį kontekstą nurodo skanduotės, ir tik stengdamasis gali tarp šių dviejų kontekstų pasiklysti. Daugybę kartų eisenos metu skanduotų „I Can‘t Breathe“ arba „Say Their Names“ juk nepainiojame su Lietuvos realijomis, nes akivaizdu, kad jie nurodo į visiškai kitą situaciją.
Taip formuluojant pasipiktinimą kaltės našta krenta ant rodančių socialinį aktyvizmą, kai tuo tarpu nedarantieji nieko jaučiasi įgavę galią rodyti pirštu ir kaip „Valstybinis tautos frontas“ sakyti „aš tai kitaip pasaulį geresniu būčiau daręs“.
O galios kažką daryti, juolab kai šis darymas yra ne proto ar pinigų, bet tik noro reikalaujantis susibūrimas bei lozungų surašymas ant kartono, visi turime vienodai. Ir jei jau jauti, jog egzistuoja problema, apie kurią reikia rėkti nuo stogų ir informuoti kiekvieną praeivį, tai dėl tylos kalti ne besirūpinantieji kuo kitu – kaltas tu, tylintysis.
Tik po protesto pats susipratau identišką argumentą girdėjęs šimtus kartų, nors niekuomet jo ir nesuvirškinęs. „Black Lives Matter“ legitimumu juk abejojama ne tik Lietuvoje, bet ir visoje interneto erdvėje, kur kiekvienas net minimaliai situacija nepasidomėjęs žmogelis gali parašyti, kad, jo nuomone, tai „All Lives Matter“, ir nejausti absoliučiai jokios ironijos tame, kad nėra pajudinęs piršto dėl bet kokios gyvybės išsaugojimo.
Arba sukurti ir viral pasiųsti, pavyzdžiui, tokį loginio mąstymo grožį. Žmonės pyksta, nes A. Aš sutinku su A, bet žinau, kad yra ir B. Žmonės dėl B nepyko. Vadinasi, judėjimas vertas diskreditavimo, štai kaip šauniai čia ištraukiau aktyvistus iš komforto zonos.
Pasileidus šiuo keliuku, galima eiti ir gerokai toliau: kodėl tu skundiesi dėl prastų darbo sąlygų, kai vaikai Tailande dirba už kelis centus per dieną? Kodėl tvarkai šiukšlyną prie namų, jei į Atlanto vandenyną kasmet patenka 8 mln. tonų plastiko? Kodėl vaikui ieškai geriausio darželio, jei Saulei beliko 5 milijardai metų?
Visų pirma, protestuoti ne tik galima, bet ir reikia už skirtingus dalykus, neturinčius jokio tarpusavio ryšio, nes, jei norite, vadinkite mane optimistu, tačiau tikiu, kad visuomenė gali tuo pat metu tapti geresnė ne viena vienintele kryptimi.
Be abejo, kova prieš visą pasaulio neteisybę yra absoliučiai neįmanoma, todėl kiekvienas renkamės savo mūšius. Ir dėl to ne visas blogis sulaukia adekvataus atkirčio. Tik paprastai aršiausių socialinio aktyvumo kritikų mūšiai, regis, ir apsiriboja komentarų skiltimi, o to abstraktaus įsivaizdavimo, kaip derėtų protestuoti, vis neišvystame realybėje.
Tebūnie, jei jums taip lengviau, tikėkite, kad Greta yra mistinio leftistų klano vergė išplautomis smegenimis, sakykite, kad ji ne mokslininkė ir negali komentuoti klimato kaitos (nors ji kiekvienoje kalboje sako tik vieną vienintelį dalyką – klausykite jau seniai neginčijamų mokslininkų išvadų), tačiau gal tuomet dalinkitės su mumis dalimi mokslinių naujienų srauto, patvirtinančio klimato kaitos pavojų? Rašykite peticijas, burkite bendruomenes ir skelbkite tą tiesą, su kuria sutinka 97 proc., o kai kuriuose šaltiniuose ir daugiau, klimatą tiriančių mokslininkų?
Visgi nuėjus į klimato kaitos protestus, apibrėžiančius tikslus tiek aptakiai, kiek tik įmanoma, šis pasipiktinęs visuomenės segmentas, regis, pamiršta apsireikšti, o didžiąją masę sudaro mokiniai ar studentai. Kad ir kokiais argumentais tavęs prašys kovoti prieš planetos naikinimą, tu to nedarysi, nes arba netiki – ir netikėdamas ieškosi tam „priežasties“ tiek ilgai, kiek tik reikės – arba dar blogiau, tiki ir, pateisindamas savo nenorą stengtis už ateitį, išsigalvoji tam turintis nesuderinamų ideologinių prieštaravimų.
O kitąkart, kai Vakarų pasaulyje nutiks koks nors skandalas dėl mizoginiškos reklamos, žaidimo ar knygos, galiu garantuoti, jog like tuntais rinks tie, kurie pastebės, kad gi yra ne Vakarų pasaulio šalių su nepalyginamai prastesne diskriminuojamo žmonių segmento padėtimi, tai va, ar nėra ironijos, kad tos stervos feministės neignoruoja savo užimamo socialinio konteksto ir neskrenda plikomis rankomis keisti Saudo Arabijos. Šachas ir matas.
Iškart po jais lauks komentarai apie tai, jog vyrai juk irgi patiria seksizmą. Sutinku, patiria. Tas, pirma, nereiškia būtinybės ignoruoti visas kitas temas, o antra, tarsi neišvengiamai kelia diskusiją apie vyriškumą ir toksiškumą, bet kai tik imsime kalbėti apie tai, tuojau pasipils komentarai, kad pilna ir šaunių vyrų, tad kam čia rašyti, laiką gaišti.
Ne be reikalo tokią jautrią stygą 2015 m. užgavo Andrius Tapinas, savo neveiksnumą LGBT klausimais pateisinęs štai taip: „Nepykit, LGBT bendruomene, bet vienalytės santuokos dabar ne pati aktualiausia Lietuvos problema. Taip, jums tai svarbu ir jūsų vedliai gali draskytis marškinius šaukdami „čia ir dabar“, bet viešojo intereso piramidėje esate ne pačioje aukščiausioje pakopoje.“
Ir nors vėliau savo žodžius, pamatavęs viešosios nuomonės temperatūrą, jų autorius atsiėmė, jie gimė ne iš niekur – tai pats paprasčiausias būdas nurašyti vieną skaudulį nurodant į kitus, „didesnius“ skaudulius, taip lenktyniaujant, kam blogiau.
Ratas niekada neužsidarys, jis visuomet nurodys į kažką anapus ir nepriims rimtos diskusijos, kadangi ji privalės dalį žmonių problemų palikti nuošalyje, todėl tuomet vienam segmentui teks patylėti apie save ir empatiškai kovoti už kitą. O mums juk visiems taip reikia jaustis nuskriaustiems – visiems blogai, bet mums užvis blogiausia, ką ten tie juodaodžiai už jūrų marių.
Tokia ydinga logika rodo ne ką kita, o aroganciją. Save priskirdamas ne protestuotojų, ne aktyvistų, ne pokyčių trokštančiai visuomenės daliai, kritikas gali stovėti aukščiau jos ir net nesusimąstyti, kad tyla dėl seksizmo ar socialinės nelygybės yra jo atsakomybė lygiai tiek pat, kiek ir bet kieno kito.
Darantieji kažką tampa kaltais, kad nedaro visko.
O kritika aktyvistams niekuomet neperauga į ką nors konstruktyvaus, nes tam reikalingas aiškus savęs priskyrimas kultūriniam laukui, kurio ribose vyksta šios diskusijos. Negali pulti į juodą neviltį dėl aibės siaubingų pasaulyje vykstančių dalykų, bet negali ir užsimerkti prieš tai, kad klimato kaita, rasistinis humoras ar tyla dėl beprasmės mirties yra minimali, tačiau esmine dalimi tavo atsakomybė.
Darantieji kažką tampa kaltais, kad nedaro visko.
Iš fanatikų, šaukiančių apie Soroso sąmokslus, mums visiems lengva pasijuokti ir numoti ranka. Bet jei savo susigaudymą politinėje situacijoje išnaudojame tik burbėjimui, kad prieš sisteminį JAV rasizmą protestuojantys paaugliai prieš tai už mus neišsprendė visų kitų pasaulio problemų, esame gal ne kvailesni, bet tikrai destruktyvesni už fanatikus.
