V.Šap – apie iniciatyvą, gelbstinčią žmones nuo savižudybės: „Kiekvieno skausmas svarbus“

„Kai Kupiškyje pradėjome vykdyti savižudybių prevencijos programą, aš savo kolegei, pamenu, pasakiau: šito skausmo šulinio mes neišsemsime niekada“, – sako psichologė Valija Šap. Vis dėlto Kupiškio rajone savižudybių skaičius ėmė mažėti, o šiuo pavyzdžiu pradėjo sekti ir kitos Lietuvos savivaldybės.
Valija Šap
Valija Šap / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Šių metų festivalyje „Nepatogus kinas“ – ir naujo dokumentinio filmo „Būsiu su tavim“, kurį sukūrė režisieriai Virginija Vareikytė ir Maximilien Dejoie, premjera. Filmuoti savo herojų – psichologės Valijos Šap ir policijos pareigūnės Gintarės Meškienės – jie beveik ketverius metus važinėjo į Kupiškį. Kino kūrėjus sudomino moterų veikla savižudybių prevencijos srityje.

15min pokalbis su V.Šap – apie jų taikomą prevencijos modelį, pokyčius ne tik Kupiškyje, bet ir Lietuvoje, o kartu – ir apie tai, kuo skiriasi demokratija nuo pykčio.

– Valija, galbūt pradėkime nuo filmo. Kaip pati atsidūrėte kino kūrėjų akiratyje?

– Netikėtai. Filmuoti Kupiškio savivaldybės savižudybių prevencijos iniciatyvą buvo kolegos psichologo Pauliaus Skruibio idėja. Kai jo filmo prodiuseris Lukas Trimonis paklausė, ką patartų filmuoti tokios temos filmui, jis pasiūlė mus. Aš sutikau, netrukus man paskambino prodiuseris, vėliau atvyko režisieriai. Pasikalbėjome ir buvo nuspręsta, kad jie filmą kurs Kupiškyje. Tai buvo 2016 metų ruduo.

Kūrybinė grupė kaskart derino, kada jie atvažiuos, kiek dienų gali vykti filmavimas ir turėdavo labai aiškų planą. Bet nė vieno karto pagal planą nepavyko. Atvažiuoja režisieriai, o pas mus vyksta gyvenimas. Tai dokumentinis filmas ir mes jame nevaidinome, o gyvenome ir dirbome.

Dažniausia net nebūdavo laiko galvoti, kaip mes atrodome, ką kalbame, kaip jaučiamės. Buvo nauja, bet labai įdomi patirtis. Labai pasitikėjome režisieriais, būdavo dienų, kai visą laiką vaikščiojome su pajungta garso aparatūra, su mikrofonais. Juos nusiimdavau tik tada, kai konsultuodavau žmones. Mano ir policijos pareigūnės Gintarės automobiliuose buvo įmontuotos kameros.

– Filmas yra viena iš priemonių kalbėtis savižudybių tema. Jūsų nuomone, kiek filmas, kaip būdas, forma yra paveikus?

– Iš anksto sunku pasakyti, mes galime tik diskutuoti, svarstyti. Man yra tekę matyti kelis dokumentinius filmus apie savižudybes. Jie, mano nuomone, yra naudingi, tik kad juose daug skausmo. Tuo tarpu iš filmą „Būsiu su tavimi“ jau mačiusių žmonių girdėjau, kad jis išskirtinis tuo, jog tokioje sunkioje temoje yra daug šviesos, nėra emocinio sunkumo, kad ne tik parodoma problema, bet ir jos sprendimo galimybės.

Kadras iš filmo/„Būsiu su tavim“
Kadras iš filmo/„Būsiu su tavim“

Aš pati manau, jog mes šiuo filmu galime parodyti, kad padėti kenčiančiam nereikia ypatingo pasirengimo, nereikia būti dideliu profesionalu, nereikia galvoti, kad padėti labai sudėtinga.

Žmogui reikia dėmesio, su juo bendrauti, kalbėtis, žmonės laukia tų pokalbių. Filmu norėjome parodyti, kad kiekvienas žmogus, skirdamas laiko kitam, gali labai padėti arba išgelbėti kito gyvybę. Kiek tai bus paveiku – matysime, kai filmas keliaus po Lietuvą.

– Kaip apskirtai į jūsų pačios gyvenimą atėjo ši tema, šios problemos?

– Gyvenimas iš manęs pasijuokė. Gal likimas, gal aplinkybės? Nežinau.

Kai studijavau psichologiją, niekada nesuprasdavau savo bendrakursių, kuomet reikėdavo rinktis temas savarankiškiems darbams, pristatymams, seminarams, ir jie rinkdavosi savižudybių, smurto temas. Galvodavau: kas jums, žmonės? Juk tiek yra puikių temų.

Mano didžioji meilė visada būdavo vaikai ir paaugliai. Tiesa, man visada patikdavo psichopatologija, buvo įdomios krizių, traumų temos. Bet aš labai gilinausi į vaikų ir paauglių problemas, pagalbą jiems.

Tačiau taip nutiko, kad 2014 metais tuometinis Kupiškio rajono meras manęs paprašė suburti darbo grupę ir kad mes savivaldybės lygmeniu spręstume savižudybių problemą. Ji ilgus metus tikrai buvo labai skaudi mūsų rajone ir galbūt todėl, kad aš nebuvau įsigilinusi į savižudybių temą, sutikau. Taip ir patekau, visai atsitiktinai ir turbūt todėl, kad nežinojau šitos problemos gilumo, taip drąsiai pasiūlymą priėmiau.

Tada maniau, kad subursiu darbo grupę iš vietoje dirbančių specialistų, ekspertų, mes susijungsime visi kartu ir parengsime planą, kaip žmonės gali gauti pagalbą, ir per keletą mėnesių darbas bus baigtas.

Kai 2017–2018 metais savižudybių skaičius stabilizavosi, jų pradėjo žymiai mažėti, manęs paklausė: o ką tu veiksi gyvenime, kai baigsi spręsti savižudybių problemą? Aš paklausiau: kuriame gyvenime? Nes šiame gyvenime aš turėsiu daug ką veikti, jei tik man užteks jėgų, jei tik man užteks entuziazmo. Ta tema nebus išsprendžiama.

– Pati pirmą kartą jus pastebėjau prieš keletą metų, kartu su Jurgita Jurkute. „Youtube“ kanale buvo paskelbti ir vaizdo įrašai, kai Jurgita šia tema kalbėjosi su jumis, taip pat su kitais psichologais.

– Tai irgi susiję su Kupiškio savižudybių prevencijos iniciatyva. Būtent iniciatyva, o ne projektu, nes niekada niekas to nefinansavo – tiek mes, vietiniai specialistai, tiek ekspertai dirbome be jokio užmokesčio, kalbant apie dokumentų rengimą, mokymus, supervizijas, koordinavimą. Viskas buvo visuomeniniais pagrindais.

Žmonės, išgirdę apie Kupiškio iniciatyvą, pas mus pradėjo plaukti plaukte, skambinti, rašyti ir siūlytis prisidėti. Jurgita Jurkutė Kupiškyje atsidūrė po to, kai 2015 metais buvo pasirašytas penkių savivaldybių memorandumas dėl savižudybių prevencijos įgyvendinimo, ir Jurgita buvo kviesta kaip viešnia. Tada ji jau buvo viešai kalbėjusi, ką išgyveno po tėčio savižudybės.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jurgita Jurkutė-Širvaitė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jurgita Jurkutė-Širvaitė

Mes Kupiškyje susipažinome, nemažai bendravome ir ji paprašė, kad mes ją priimtume į mūsų iniciatyvinę grupę. Jurgita būdavo mūsų pasitarimuose – jai ši tema labai rūpėjo, ji matė, kaip nėra pagalbos, kaip ta pagalba sunkiai prieinama ir labai aiškiai sakė visuomenei, kad jei ne draugai, nežinia, kaip ji pati būtų iš krizės išėjusi ir susitvarkiusi.

Netrukus Jurgita sugalvojo padaryti tris vaizdo interviu, kuriuose mes labai paprastai, labai aiškiai ir žmogiškai pasikalbėtume šiomis temomis, kas yra ta savižudybių problema ir kaip galime padėti vieni kitiems. Peržiūrų buvo labai daug, ir aš manau, kad tai buvo puiki Jurgitos idėja. Viena iš iniciatyvų, nes aš drąsiai sakau, kad nuo kokių 2015–2016 metų Lietuvoje prasidėjo ryškus savižudybių prevencijos proveržis ir daug žmonių pačiomis įvairiausiomis formomis darė labai svarbius darbus, kad savižudybių skaičius mažėtų.

Žmonės, išgirdę apie Kupiškio iniciatyvą, pas mus pradėjo plaukti plaukte, skambinti, rašyti ir siūlytis prisidėti.

– Kokie tie darbai ir ką galima padaryti, kalbant apie savižudybių prevenciją?

– Daug ką. Galima šviesti visuomenę, specialistus, juos apmokyti, galima prisidėti, kad psichologinė pagalba būtų prieinama konkrečiame mieste. Pavyzdžiui, Kupiškio ūkininkai prisidėjo prie to, kad vieniši žmonės galėtų kalbėtis ir mes turėtume emocinės paramos liniją pagyvenusiems šio rajono žmonėms – jie skyrė tam pinigų.

Tu gali būti savanoris, žinoma, irgi turi būti parengtas apmokyti. Kupiškyje buvo paruošta apie 20 savanorių, mes važiavome į kaimo bendruomenes, bendravome su vaikais, su šeimomis – nešėme žinią, kad nenormalu yra užsidarius kentėti, kai tau sunku, kad normalu yra kreiptis pagalbos, nors iki šiol mūsų visuomenėje buvo atvirkštinė nuostata.

Kalbant apie savižudybių prevenciją, galima daryti pačius įvairiausius darbus. Vienas iš pavyzdžių – Lietuvos „Rotary“ apygarda išvystė ir įgyvendino didžiulį projektą su 11 Lietuvos savivaldybių. Jie ruošia jau antrą, o projektas „Savižudybių prevencijos modelis ir jo plėtra Lietuvos savivaldybėse“ buvo pirmasis globalių dotacijų fondo „Rotary“ finansuotas projektas, valdomas iš Lietuvos. Jis sulaukė teigiamų vertinimų, buvo nuveikti milžiniški darbai.

Bet kuris, jei tik turi kokią idėją, kuri artina prie žmogaus, gali prisidėti.

– Ilgą laiką buvo kalbama, kad Lietuva Europoje pirmauja pagal savižudybių skaičių. Kaip mes atrodome dabar?

– Mūsų skaičiai paskutinius penkerius metus nuosekliai mažėja, bet mažėja ir Europoje. Lietuvoje per metus anksčiau būdavo 30–35 atvejai 100 tūkstančių gyventojų, o dabar – apie 25. Kupiškis pasitempė stipriau. Mes turėjome tikslą pasiekti Lietuvos vidurkį (pas mus buvo 60–70 atvejų 100 tūkstančių gyventojų), o tada artėti prie Europos vidurkio.

Tais metais, kai pradėjome įgyvendinti iniciatyvą, Europos vidurkis buvo 15 atvejų 100 tūkstančių gyventojų, dabar – apie 12. Tai reiškia, kad mes vis tiek apie dvigubai viršijame Europos vidurkį. Bet po truputį mažėjam.

O Kupiškio rajone pernai buvo fiksuotos dvi savižudybės, ir tai kiek daugiau nei 12 atvejų 100 tūkstančių gyventojų.

– Kada jūs pati kalbatės su žmonėmis, patiriančiais sunkumus, jaučiate tų problemų gylį?

– Žinot, būti su kenčiančiu žmogumi yra labai sunku. Mes dažnai norime pabėgti, nes kenčiantis, verkiantis, apie savo nesėkmes kalbantis žmogus tikisi kantrybės ir dėmesio. Kitiems kartais sunku susilaikyti neduodant patarimų. Pavyzdžiui, skirkis ar nesiskirk, kam tu taip gyveni, gal gyvenk kitaip.

Tai yra labai gilu, o kiekvieno žmogaus istorija – sudėtinga, labai savita. Jis gyvena su savo istorija ir niekas negali vertinti, ar žmogus per smarkiai kenčia dėl problemos, ar jam reikia liūdėti, ar yra priežasčių galvoti apie savižudybę. Nereikia vertinti, kaip žmogus turi jaustis – mes turime tiesiog būti šalia jo.

O žmonių istorijos yra labai sukrečiančios. 2015 metų pabaigoje, kai mes labai daug buvome kalbėję su rajono žmonėmis, žmonės pradėjo kreiptis pagalbos neįtikėtinais tempais. Tada, pamenu, aš ir pasakiau savo kolegei, taip pat Kupiškyje dirbančiai psichologei: žinai, mes šito skausmo šulinio niekada neišsemsim.

Man šis supratimas buvo sunkiausias momentas – kai pamačiau, kiek daug yra kenčiančių žmonių ir kaip aš pati, gyvendama Kupiškyje, dirbdama su žmonėmis, to nemačiau ir neįsivaizdavau.

Kiekviena istorija yra sudėtinga, kiekvieno žmogaus skausmas yra svarbus. Žmonės su juo gyvena dešimtmečiais, jie nebetiki, kad gali patys sau padėti ir jie nebetiki, kad jiems gali padėti kitas.

Laimos Penekaitės nuotr. /Valija Šap, Savižudybių prevencijos Kupiškio r. darbo grupės koordinatorė
Laimos Penekaitės nuotr. /Valija Šap, Savižudybių prevencijos Kupiškio r. darbo grupės koordinatorė

– Ne kartą minėjote tiesiog pokalbį su tokiu žmogumi ir kad kalbėtis – svarbu?

– Pokalbio metu žmogus gali atgauti viltį ir bandyti pradėti nuo pačių mažiausių žingsnių, padėti sau. Jis gali suprasti, kad nėra nenormalus ir kad normalu yra kentėti, palūžti, kad tai – žmogiška.

Nepriklausomai nuo to, ar tu esi vyras ar moteris, verslininkas ir bedarbis, vaikus auginanti mama ar moteris, kuri negali susilaukti vaikų, sergantis onkologine liga ar turintis priklausomybių. Visiškai nesvarbu. Normalu yra palūžti ir apie tai kalbėti, nebijoti kritikos, nebijoti, kad tave smerks, sakys, kad tu neteisingai jautiesi.

Viltis yra pirmiausia apie tai, kad žmogus kalbėdamas pamato ir sulaukia patvirtinimo: taip, skausmas yra didžiulis, bet ar nėra sprendimo, kaip aš galėčiau padėti sau? Ir kad yra žmogus, kuris jam sako: žiūrėkit, gali būti, kad jūs dabar nematot sprendimo, bet aš esu čia ir mes kartu to sprendimo ieškosim.

Kalbėdamiesi tarsi leidžiame žmogui pamatyti, kad šalia kančios gali būti ir viltis, o šis pokalbis yra pradžia, pirmas žingsnis. Tai labai svarbu.

Mes kartais girdėdavome pasakymą: baikit jūs kalbėti apie tas savižudybes, nes dar daugiau žmonių žudysis. Aš visada klausiu: kaip spęsti problemą apie ją nekalbant? Bet kurios problemos sprendime pirmasis žingsnis yra kalbėjimas, žmogaus pokalbis su kitu žmogumi, kuris empatiškai reaguoja, bando suprasti.

Aš seniai savo darbe ir gyvenime nenaudoju žodžių aš tave suprantu. Nežinau, ar aš galiu suprasti moterį, mamą, kuri rado nusižudžiusį savo paauglį sūnų ar dukrą? Aš nežinau, ar galiu suprasti jauną moterį, kurią seksualiai išnaudojo artimieji, kai ji buvo vaikas? Ar galiu suprasti kitus skaudžius žmogaus išgyvenimus?

Todėl nesakau, kad suprantu, o kad bandau suprasti ir priimu žmogų su visa jo patirtimi – su jo vartojimu, galbūt su tuo, kad jis pats yra smurtautojas, su tuo, kad gyvena smurtinėje aplinkoje. Priimu be jokių moralų. Čia ir yra svarbiausi žingsniai – bandyti suprasti ir priimti žmogų koks yra su visa jo patirtimi, nes tai yra gyvenimas. Negali žmogus gyventi savo gyvenimo pagal tai, koks man atrodo teisingas.

Aš seniai savo darbe ir gyvenime nenaudoju žodžių aš tave suprantu. Nežinau, ar aš galiu suprasti moterį, mamą, kuri rado nusižudžiusį savo paauglį sūnų ar dukrą?

– Studijavote psichologiją universitete. Bet kiek jos išmokote jau dirbdama?

– Žinoma, studijos yra būtinos, kad turėtum bazines žinias, galėtum atpažinti, suprasti, kad žinotum, kaip reaguoti. Čia panašiai, kaip vairavimas – tu turi išlaikyti vairavimo teorijos ir praktikos egzaminą, įgyti žinias, kad galėtum gauti vairuotojo pažymėjimą. Bet tam, kad pasitikėtum savimi, nebijotum pačiose sudėtingiausiose situacijose ne tik vairuoti, bet ir vežti kitus – reikia labai daug praktikos ir tikėjimo, kad pavyks.

Psichologas, kaip ir kiekvienas specialistas, dirbdamas išmoksta praktikos ir yra neįkainojamos tokios situacijos, tokios iniciatyvos kaip savižudybių prevencijos. Jos pačiam specialistui duoda labai daug patirčių, leidžia daug mokytis, tartis.

Mes su kolegomis aptariame atvejus, vieni kitiems skambiname pasitarti, kai reikia teikti pagalbą sunkiu atveju. Nereikia vaizduoti, kad viską žinome ir visiems galime padėti. Būna labai netikėtų situacijų. Nežinoti nėra neprofesionalumas, kaip tik – suprasti, ko nežinai, yra profesionalumas. Nuolatos stipriname savo kompetencijas, lankome konferencijas, mokymus, domimės, kaip dirba kiti kolegos – čia yra visas procesas. Bet, žinoma, ko išmoksti praktikoje, yra visai kas kita. Negali universitetas to išmokyti, tai tiesiog neįmanoma.

– Kada mes kalbame apie konkretų savižudybės atvejį, dažnai būna pasakomi, priklausomai nuo situacijos, tam tikri raktiniai žodžiai. Pavyzdžiui, skolos, situacija šeimoje, mobingas. Ar tai teisinga ir ar galima vienu žodžiu pasakyti priežastį?

– Dažniausia savižudybė yra procesas. Tai reiškia, kad nesėkmės, nelaimės, krizės, trauminiai įvykiai savižudybės procesą gali pastiprinti arba būti jo pradžia. Tačiau sakyti, kad žmogus nusižudė dėl to, kad darbe buvo netinkamos darbo sąlygos arba kad mama išbarė paauglį, yra neteisinga.

Kai įvyksta skaudus įvykis, turime ydą – ieškoti kaltų. Turbūt tą darome todėl, kad nuramintume savo sąžinę. Mums tarsi norisi atrasti kaltąjį ir galvoti, kad mes viską padarėm. Ir čia yra bėda, atsakymas į klausimą, kodėl mes neišlipame iš liūdnų ir skaudžių įvykių srauto.

Jei, esant savižudybei, mes neklaustume, kas kaltas, o visi susėstume ir klaustume vieni kitų ir savęs, kaip nutiko, kad aš nepamačiau kenčiančio kolegos šalia, nepamačiau kenčiančio kaimyno ir ką galiu padaryti šiandien, kad ateityje pastebėčiau – greičiau rastume tų problemų sprendimo galimybes.

Bet vyksta nušalinimai nuo darbo, atsakingų paieška. Aš nesakau, kad to neturi būti – nesikišu į teisminius procesus, aš tik sakau, kad yra kitas problemos sprendimas. Bet mums atrodo, kad tai yra sprendimas – nubaudėme kaltą.

Kai žurnalistai kalbina nusižudžiusio žmogaus kolegas, didžioji dalis sako: mes matėme. Ji kentėjo, ji kalbėjo apie savo laidotuves, ji buvo pavargusi ir buvo palūžusi.

Kolegos matė. Ir tada kyla klausimas: kur kiekvieno iš mūsų atsakomybė, kai aš matau kenčiantį ir ką aš padarau? Žinoma, ne viskas nuo mūsų priklauso, galutinį žodį ir sprendimą priima tas žmogus. Gali būti, kad jis gavo labai daug pagalbos, bet nusižudė. Tačiau paklausti, ar aš tikrai padariau viską, turime.

123RF.com nuotr./Gedėjimas
123RF.com nuotr./Gedėjimas

– Po savižudybės artimieji lieka gyventi su kalte, tiesa? Ji labai stipri emocija?

– Pati stipriausia. Savižudybę visą laiką lydi kaltė. Ne tik artimuosius, bet ir kiekvieną iš mūsų. Kodėl mes taip reaguojame, kodėl mes taip puolame kažką? Mes juk realiai ginamės, mes tarsi norime visuomenės žvilgsnį nukreipti į kažkokį kaltąjį, patys pateisindami save. Bet kaltė yra nuolat šalia savižudybės. Ir ji visada bus. Nes žmonės juk klausia, kodėl? Po to klausimu slypi kas kita: kas kaltas, kad tas žmogus nusižudė, kas kaltas, kad mes jam nepadėjome?

Šie jausmai yra labai stiprūs, jie lydi žmones dešimtmečiais. Tai ne tas pats, kas gedėti dėl ligos ar nelaimingo atsitikimo mirusio žmogaus. Gedėjimas po savižudybės yra labai ilgas ir skaudus.

– Ir turbūt paskutinis klausimas, kuris gal ir nėra tiesiogiai susijęs su tema. O gal kaip tik – susijęs? Valija, kokia jūsų nuomonė apie tai, kas vyksta mūsų viešoje erdvėje, socialiniuose tinkluose?

– Paskaitydami tai, kas yra rašoma socialiniuose tinkluose, žiniasklaidos portaluose, komentarus feisbuke ar anoniminius, mes pamatytume, kiek pykčio turi visuomenė. Pykčio, kurį lieja kažkam. Pyktis gimdo pyktį. Priešiškumas – priešiškumą, o smurtas – smurtą.

Ir žmonės, kurie lieja pyktį socialiniuose tinkluose, nepagalvoja apie vieną paprastą dalyką. Aš nežinau, kiek šis pyktis veikia valdžios atstovus, į kuriuos dažnai būna nukreiptas, kaip veikia gydytojus ar kitus asmenis, bet yra labai aišku, kad jis veikia to žmogaus artimuosius.

Nežinau, kaip gyventi vaikui, nuolat matančiam socialiniuose tinkluose savo tėvus, kurie sako, kad šitoje valstybėje žmogus niekam nerūpi, kad visi vagys, kad visi apgavikai. Ar šitie tėvai supranta, kokią žalą daro pirmiausia savo vaikui, kad jie nuodija jo protą? Jie nepadeda vaikui kritiškai mąstyti, kad yra ir silpnų, ir stiprių pusių. Liejamas tik negatyvas, kritika.

Kaip tai veikia mūsų Prezidentą, mūsų ministrus – kaip žmones? Ar veikia? Vienus veikia daugiau, kitus – mažiau. Bet kaip tai veikia jūsų ir jų artimuosius, jus patį?

Žmonės nesupranta, kad jiems patiems reikia gyventi toje pykčio visuomenėje. Tai labai sudėtingas procesas ir kiekvienas turime prisiimti atsakomybę. Kokiu tikslu mes liejame pyktį? Jei rašau žinią į socialinį tinklą, kur pilna priešiškumo ir kritikos – kokiu tikslu?

Yra daug puikių žmonių, kurie skleidžią pozityvią informaciją, bet kad pyktis tikrai vyraujanti emocija –faktas.

– Kaip tuomet atskirti pyktį nuo demokratijos, nuo laisvės reikšti savo nuomonę?

– Demokratija yra ne tik teisė sakyti savo nuomonę, bet ir atsakomybės prisiėmimas. Pusiausvyra.

Žmogus turi teisę išeiti į mitingą, taikiai reikšti savo nuomonę ir jis neturi būti už tai smerkiamas.

Žmogus turi teisę vertinti, bet tai neturi būti patyčių, žeminimo fone. Ir jei žmogus, kiekvieną kartą pasinaudodamas žodžio laisve, kritikuoja kitą, turėtų ir pagalvoti: ar aš teigiamai kažką įvertinau?

Nes demokratija yra objektyvumas, ne tik aklas savo nuomonės skleidimas, bet ir aplinkos vertinimas, taip pat galvojimas, kad nors mano interesas yra svarbus poreikis, bet aš negaliu, imdamasis bet kokio žingsnio, negalvoti, kaip tai paveiks kitą žmogų.

Mes taip ir neišsirenkame valdžios, kuri mums būtų gera, nes problema yra ne apie valdžią, o apie tai, kad nėra objektyvumo vertinant. Jei šiandien sukritikuojame premjerę ar ministrus, tai rytoj, kai jie padarys kažką teigiamo – ar juos pagirsime? Šalia kritikos nėra siūlomų sprendimų arba jie tokie abstraktūs, kad sunku juos įgyvendinti ir suprasti, apie ką jie.

Apibendrinant: pyktis yra normalus jausmas, bet jis neturi tapantis su psichologiniu smurtu ir patyčiomis.

Kur pranešti ir ieškoti pagalbos
Jei reikia skubios pagalbos
Skambinkite pagalbos telefonu 112
Jei esate savižudybės krizėje, arba ieškote pagalbos kitam
Jei patyrėte smurtą
Jei reikalinga emocinė (psichologinė) pagalba telefonu, arba internetu
Jei esi vaikas ir tau reikalinga pagalba

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų