„Mėgstu pakutenti rutiną,“ – sako Vaida Šetkauskė, kalbėdama apie tai, kam jai reikalingi visi iššūkiai. 15min skaitytojams ji taip pat papasakojo, kaip atrasti sau artimą iššūkį ir kodėl nebūtina jo pradėti kažkokią konkrečią datą, pavyzdžiui, pirmą naujų metų dieną.
Tuo metu meditacijų trenerė Simona Kupetienė priminė, jog pasiryžus tokiems projektams svarbu suvokti, kad net ir nesėkminga jų pabaiga nebus tragedija, nes svarbiausia – procesas.
Fotografavimas savo malonumui tapo pinigus nešančiu darbu
„Mano iššūkių istorija prasidėjo nuo fotografavimo. Tuo metu dar nebuvau profesionali fotografė, bet viduje jau turėjau norą tai daryti. Pamačiusi iššūkį, kurio esmė – kas dieną padaryti po naują nuotrauką – tos dienos kadrą – ir tai tęsti visus metus, t. y. 365 dienas, nusprendžiau, kad noriu“, – pasakojo Vaida.
Šiais kadrais ji iš karto ėmė dalintis viešai socialiniuose tinkluose, ir kvietė visus draugus, pažįstamus (ir nepažįstamus) žmones išsakyti savo nuomonę, pastabas. „Man buvo svarbu gauti grįžtamąjį ryšį – tai mane motyvavo“, – sakė moteris.
Anot jos, tik iš pirmo žvilgsnio fotografuoti kasdien „bet ką“ atrodo lengva. Iš tiesų tai buvo tikras iššūkis, kurį įveikti pavyko ne visiems.
„Su manimi šį iššūkį pradėjo daugiau žmonių, bet visus metus užbaigėme, atrodo, tik keli. Tarp jų buvau ir aš,“ – pasakojo Vaida, kuri tuomet pradėjusi fotografuoti šiuo metu ir dirba šį darbą – tapo profesionale, laisvai samdoma fotografe, kuri puikiai žinoma ir vertinama ne tik Klaipėdoje, kur gyvena, bet ir kitur.
Špagatas – tik po dviejų nėštumų ir devynių mėnesių
Dar vienas iššūkis, apie kurį pasakodama Vaida sunkiai sulaikė juoką, buvo špagatas.
„Dabar jau nepamenu, kodėl nusprendžiau jį padaryti. Bet nusprendžiau. Tiesa, tokia, kad iš tiesų tai padariau tik po trijų bandymų. Pirmą kartą pradėjusi treniruotis beveik pasiekiau tikslą, bet... pastojau ir nebegalėjau tęsti. Antrą kartą (o tai buvo po septynerių metų) nutiko tas pats. Kai pradėjau treniruotis trečią kartą draugai ir šeima jau juokėsi ir laukė trečio nėštumo. Vis dėlto po devynių mėnesių aš nepagimdžiau, bet pagaliau padariau špagatą!“ – pasakojo Vaida.
Vaikščiojimas, bėgiojimas, mankšta – būtini kaip oras
Kaip atsiranda idėja nauja iššūkiui? Vaida tikino, kad idėjos ateina natūraliai – specialiai jų neieško, iššūkių madų taip pat neseka. Vienintelis „įkvėptas“ iš šalies buvo kasdienis fotografavimas. Visa kita tiesiog atėjo kaip natūralus poreikis.
„Idėjos man tiesiog blyksteli, turbūt dėl to iššūkį pradėti man nėra svarbu nuo kažkokios konkrečios datos, pavyzdžiui, naujų metų. Aš tiesiog sugalvoju ir darau. Tarkime, dabar mes jau kurį laiką kiekvieną šeštadienį rytais 7.30 val. bėgiojame. Pradėjome kartu su bičiuliu, kuris gyvena ne Klaipėdoje, kur esame mes, bet Šiaurės Lietuvoje. Tiesiog sutarėme, kad išbėgsime sutartu laiku ir įveiksime tiek, kiek norėsime (pajėgsime). Kartu su manimi bėga vyras, kai nori – dar kažkas prisijungia. Jei bėga su manimi, įveikiame 5 km, tačiau jie nėra privalomi, juk skiriasi ir ištvermė, ir patirtis. Pavyzdžiui, tas bičiulis iš Šiaurės Lietuvos nubėga po 10 km,“ – pasakojo klaipėdietė.
Vienas naujausių jos iššūkių – kėlimasis prieš 5 val. ryto ir keliavimas sportuoti į visą parą veikiantį sporto klubą. Tai moteris daro tris kartus per savaitę. „Ar nesunku? Na, visko būna. Tiek su bėgimu, tiek ir su sportu. Tačiau čia, manau, labai svarbi tiek savimotyvacija, tiek aplinkinių palaikymas. Būna, kad sninga, aš sakau, nebėgsiu. Bet vyras užprotestuoja ir ką? Išbėgame ir viskas būna gerai,“ – juokėsi Vaida.
Savęs neprievartauja
Gera emocija, pasak moters, yra svarbiausias elementas, be kurio ji neįsivaizduoja nė vieno iššūkio. „Savęs prievartauti nereikia,“ – įsitikinusi ji. Anot Vaidos, viskas turi vykti natūraliai ir ilgainiui galbūt net tapti „nepastebimu“ kasdieniu dalyku – įpročiu.
„Špagato kasdien tikrai nedarau, tačiau kai kurie įpročiai iš iššūkių tikrai virto kasdieniu dalyku. Pavyzdžiui, vaikščiojimas. Pradėjusi turėjau konkretų tikslą – kasdien nueiti bent 10 tūkst. žingsnių. Tai darydavau sąmoningai – specialiai eidavau, kad būtų tų žingsnių, jei neprisirinkdavo – dar papildomai pavaikščiodavau. Tačiau ilgainiui siekiau, kad viskas vyktų kuo natūraliau, t. y. kad tų žingsnių „prisigamintų“ tiesiog gyvenant įprastą gyvenimą“, – savo nuomonę išsakė Vaida.
Gyvenimo kredo – pakutenti rutiną
Draugai ir artimieji visus jos sumanymus palaiko, o dažnai juose ir dalyvauja.
„Esame energinga šeima, draugai irgi panašūs. Todėl vis prisigalvojame kažko. Aš turiu tokį šūkį, kuriuo vadovaujuosi: „Pakutenti rutiną“ (yra net grotažymė mano socialiniuose tinkluose). Pernai ir šiemet sugalvojome Kalėdų eglučių iššūkį, kurio tikslas – apvažiuoti kuo daugiau vietų Lietuvoje ir aplankyti ten esančias papuoštas šventines egles. Pernai iki karantino daug nespėjome, o štai šiemet pavyko geriau. Per vieną savaitgalį su šeima pavyko pamatyti net 20 Kalėdų eglučių!“ – šypsojosi Vaida.
Iššūkis, projektas? Įvardinti reikėtų sau priimtiniausiu žodžiu
Kaip pasiryžti pokyčiui? Nuo ko pradėti? Meditacijų trenerė Simona Kupetienė sako, jog kartais pradėti lengviau neįvardijant to kaip iššūkio. „Išgirdus žodį „iššūkis“ iš karto kyla asociacija, kad bus kažkas sunkaus, sudėtingo, žodžiu, tai, ką sunku įveikti, – teigia pašnekovė. – Be to, svarbu ne tik tai, ką darome, bet ir kokią žinutę siunčiame pasąmonei. Aš pati tokius dalykus įvardinu kaip susitarimą su savimi ir leidimą sau patirti kažką, ko nesame patyrę anksčiau“.
Anot jos, pati idėja turėtų gimti iš noro pokyčiui – tik tuomet ji bus sėkminga.
„Gali prisirašyti šimtą tikslų, ko norėsi pasiekti, bet taip niekada ir neįvykdyti. Tai ypač aktualu metų pabaigoje arba pradžioje, kai daugelis mūsų keliasi savo tikslus, rašosi norus. Dažnai keliame sau tikslus, bet jie taip ir lieka mintyse arba užrašų knygelėje, jei nėra pirmo žingsnio. Man pačiai tai – sąmoningas susitarimas su savimi, kad kažką darysiu, kad noriu kažkokio rezultato,“ – teigė meditacijų ir manifestacijų instruktorė.
Aš pati tokius dalykus įvardinu kaip susitarimą su savimi ir leidimą sau patirti kažką, ko nesame patyrę anksčiau.
Dar vienas svarbus dalykus, į kurį ji atkreipė dėmesį, pradedant dalyvauti tokiame projekte pagalvoti: „O kas jei man nepavyks?“.
„Dažnai susidūrus su nesėkme yra nuleidžiamos rankos. Bet klysta visi, svarbu, kaip su klaidomis susitvarkome. Jei susitariau su savimi bėgti krosą du kartus per savaitę, bet to nepadariau kartą ar du: ar tai bus man pretekstas nuleisti rankas, ar priminimas sau, kad viskas gerai, klysti žmogiška. Reikėtų nepamiršti, kad klaidų padarome visi, svarbu, kaip sprendžiame, kai jos atsiranda. Priešingu atveju tampame neįvykusių iššūkių čempionais – daug pradedame, mažai baigiame,“ – kalbėjo pašnekovė.
Pradžioje su grupe lengviau
Nors jokių taisyklių, kaip dalyvauti iššūkyje nėra, S.Kupetienės patirtis rodo, jog daugeliui geriau sekasi tęsti pradėtus projektus, kai juos darai ne vienas.
„Manau, kad dalyvauti kartu su grupe yra žymiai lengviau, bent jau kol savimotyvacija yra nedidelė. Kai žmogaus sąmoningumas auga ir jis supranta, dėl ko tai daro, dalyvauti pasidaro lengviau ir kompanijos nebereikia. Aš pati vedu ryto meditacijas internetu. Kartą per mėnesį su bendruomene keliamės anksčiau ir visos atliekame ryto meditaciją.
Pati sau buvau išsikėlusi tikslą maudytis kartą per savaitę ežere nesvarbu koks oras. Anksčiau tai darydavau su kompanija, bet šiuo metu man kompanijos nebereikia. Tiesiog žinau, koks saldus būna rezultatas. Tiesa, šį susitarimą teko sustabdyti, nes prieš 3 savaites pasigavau kažkokį virusą nuo vaikų, tai laukiu, kol visiškai pasveiksiu. Bet tikrai nesėdžiu ir negalvoju, kaip man nepavyko“, – savo asmenine patirtimi pasidalijo pašnekovė.
Kitiems metams ji sakė išsikėlusi labai žemišką, tačiau kartu ir patį sudėtingiausią tikslą – gyventi paprasčiau. „Žinoma, tęsiu ir tai, ką esu pradėjusi: kartą per mėnesį vesiu ryto praktikas, pati ir toliau maudysiuosi ežere ar jūroje nepriklausomai nuo to, esu Lietuvoje ar Tailande, žiemą ar vasarą. Esu prieš bet kokius kraštutinumus, kai gyvenama arba elgiamasi tik taip, o ne kitaip. Nereikia sprausti savęs į rėmus. Visada tikėjau ir tikėsiu pasąmonės ir minčių galia. Žinau, kad mes galime viską, jei sau leidžiame ir darome žingsnį. Ir nesvarbu, ar tai bus iššūkis, ar kitas būdas“, – kalbėjo S.Kupetienė.
