V.Grišinas stebina savo nuoširdumu bei kuklumu. Būtent – stebina, nes kartais atrodo, kad šias vertybes, jei būtų toks muziejus, šiandien lengviau rastume ten, o ne įprastuose kasdieniuose pokalbiuose.
„Teorijos, kaip pasiekti mokinių širdis, neturiu. Tai pajuntama intuityviai. Tiesa, esu tvirtai įsitikinęs, kad su mokiniais visada reikia bendrauti nuoširdžiai, domėtis, kuo jie gyvena, nežvelgti į juos iš aukšto ir prisiminti, kad geriausiai ugdoma savu pavyzdžiu, – sako pačių moksleivių ne kartą „Bravo mokytojo“ titulu įvertintas pedagogas ir trumpam vėl prisimena emocijų audrą, kuri viduje siautė tą akimirką, kai rotušėje jį paskelbė Metų mokytoju. – Jaudulys buvo beveik toks pat didelis, kaip tada, kai gimė mano dukra.“
– Mokytoju esate jau 23 metus. Vis tik mokykloje mėgtas istorijos žinias norėjote pritaikyti tapdamas teisininku, o ne pedagogu.
– Taip, tapti mokytoju nusprendžiau ne iš karto. Norėjau stoti į teisę, bet buvo sudėtingas laikas – 1992 metai. Du kartus stojau, tačiau neįstojau. Pirmąkart pritrūko pusės taško, o antrą – šiek tiek daugiau. Kadangi nestudijavau, todėl dirbau. Visur. Buvau ir valytojas, ir lentpjūvėj dirbau, ir prie kailių, sargavau. Ko tik neišbandžiau, bet tuo metu kartu ir knygas skaičiau.
Toks mokytojas Alvydas Ardavičius pasiūlė stoti mokytis neakivaizdžiai ir tapti istorijos mokytoju. Čia įstojau antru numeriu, nors iki tol nė nebuvau svarstęs: artimas man tas mokytojavimas ar ne. Vis tik studijos buvo nepaprastai įdomios – sėmiau viską, ką galėjau, o dar Vilnius – profesoriai, dėstytojai vaikšto... Tos asmenybės darė įtaką.
Įstojęs mokytis neakivaizdžiai, nusprendžiau ieškoti darbo. Paskambinau Kėdainių Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos direktoriui Liudui Tauginui. Mokyklos laikais buvau sportininkas lengvaatletis. L.Tauginas irgi. Jis manęs netreniravo, bet prisiminė, kas aš toks. Taigi priėmė į darbą, tačiau ne istorijos mokytoju, o pavaduojančiu. Pavaduodavau bet kokio dalyko mokytojus, jeigu jie apsirgdavo ar išvykdavo. Taigi iškart įgijau ir pravardę – visažinis (šypteli). Kiti sakydavo, kaip tai įmanoma. O aš pamokose improvizuodavau, visada buvau atviras pasiūlymams, stengiausi būti nestandartinis mokytojas.
Su mokiniais buvome įkūrę mokyklos radiją, rengdavom šokius, įsteigėm klubą „Oazė“, dalyvaudavome kreizvakariuose. Tai buvo nerealu! Buvau tas pedagogas, kuris palaikė jaunimo kūrybą, bendravimą su jaunimu už mokyklos ribų, o tiksliau – šalia mokyklos. Tie darbo metai darė didelę įtaką mano suvokimui, kaip reikia bendrauti su mokiniais ir kas jiems svarbu.
– Tai kokia ta aukso vertės formulė?
– Teorijos neturiu. Tai pajaučiama intuityviai. Stengiuosi nežiūrėti į vaikus iš aukšto. Žinoma, tai nereiškia, kad kišu ranką sveikintis su mokiniais ar panašiai. Turi būti atstumas. Aš nesu jų draugas. Nors, turiu pripažinti, kad tikrai būna išimčių!
Yra buvę taip, kad mokinys mane pasiuntė ant trijų raidžių. O aš jam atsakiau: „Aš irgi tave myliu.“ Ką darė kiti mokiniai? Plojo. Sakė: „Na, mokytojau, jūs čia gerai!“
Dar labai svarbu pagarba. Sakoma, mokytoją reikia gerbti tiesiog savaime, o aš manau, kad ir mokytojas turi pagarbos nusipelnyti bei taip pat – gerbti vaiką. Vaikai jaučia nepagarbą. Tad dvigubų standartų negali būti. Kai bendravimas vyksta su abipuse pagarba, bendrauti tampa daug lengviau.
Yra buvę taip, kad mokinys mane pasiuntė ant trijų raidžių. O aš jam atsakiau: „Aš irgi tave myliu.“ Ką darė kiti mokiniai? Plojo. Sakė: „Na, mokytojau, jūs čia gerai!“ Paskui ir tas mokinys susigėdo – nieko nebeatsakė.
Tiesa tokia, kad vienose klasėse nieko nereikia daryti – vaikai klauso, domisi, o kitose – tenka pakovoti, kartais ir balsą pakelti. Bet pakelti balsą reikia mokėti. Jokiu būdu negali pradėti rėkti ir žeminti vaiko. Turi labai rinkti žodžius, kuriuos vaikui pasakai. Tai nėra lengva.
Dar svarbus ir mokytojo įvaizdis. Jis daug lemia. Netgi tai, kokį automobilį turi ir kokie ratlankiai pas tave. Tai kai kuriems mokiniams daro įspūdį (šypteli). Tie, kuriems mokslai nelabai rūpi, ateina ir klausia: „Mokytojau, iš kur gavot tokius lietniakus?“
Aš nesigėdiju būti kitoks mokytojas – pavadinkim, priplaukęs. Visi žino, kad galiu per pamoką ant kelių atsiklaupti ar užlipti kur nors, jei reikia.
– Tai turbūt daro mokiniams įspūdį ir padeda greičiau rasti bendrą kalbą su paaugliais?
– Manau, kad raktas visada yra nuoširdumas. Aš labai domiuosi, kuo mokiniai gyvena. Tarkim, kokios muzikos jie klauso, kas jiems įdomu. Stengiuosi būti linksmas, nors kartais būna ir nelabai kaip. Vis tik jei man blogai, tai nereiškia, kad turiu tai demonstruoti kitiems: „Va, žiūrėkite, kaip man negerai.“ Aišku, mokiniai pamato, pajaučia, kad mokytojui tądien kažkas ne taip, tada jie prisitaiko. Gal čia ir esmė, kad jie, kai reikia, supranta mokytoją ir užjaučia.
– O Jums skauda širdį dvejetą parašyti?
– Kartais, bet dažniausiai ne (šypteli). Gal tai dėl ilgamečio darbo praktikos. Kaip aš sakau, dvejetas irgi įvertinimas. Žinoma, jei parašai ir komentuoji mokiniui, koks jis toks ir anoks, tada blogai. Manau, kad tas nepatenkinamas įvertinimas irgi turi turėti motyvaciją, paskatinimą: štai šįsyk tau neišėjo, galėjai geriau, tad kitą kartą prie to padirbėk, prie ano. Žiūrėk, per kitą kontrolinį darbą vaikas jau pasistengia. Taigi net ir į dvejetą reikia pasižiūrėti pozityviai.
– Mokytojo darbas yra savęs dalijimas vaikams: savo žinių, patirties. Ar ilgainiui nepavargstate? Kas padeda susigrąžinti save?
V.Grišinas stebina savo nuoširdumu bei kuklumu. Būtent – stebina, nes kartais atrodo, kad šias vertybes, jei būtų toks muziejus, šiandien lengviau rastume ten, o ne įprastuose kasdieniuose pokalbiuose.
– Gerai pasakyta, mokytojo darbas tikrai toks yra. Žinau, kad padeda sportas, nors jį porą metų esu apleidęs, bet tikiuosi grįžti! Nusipirkau „Adidas“ kedukus (juokiasi), taip pat su žmona dviračius įsigijome. Tad, tikiuosi grįžti prie sporto, nes jaučiu, kad sveikata jau reikalauja daugiau dėmesio.
Taip pat džiaugiuosi grįžęs prie knygų – būtent grožinės literatūros, nes profesinę literatūrą visada skaitau. Taigi iš grožinės literatūros dabar skaitau „Ledo ir ugnies giesmės“ knygas. Pagal jas sukurtas populiarus serialas „Sostų karai“.
– Oho! Juk dėl šio serialo dabar visas pasaulis, o ypač jaunimas tiesiog iš proto eina!
– Esu fanas. Jei rodo naujausią seriją, įsijungiu „Fox“ kanalą ir visos kitos laidos turi palaukti. Paskui su mokiniais netgi siužetą, įvykius aptariame, padiskutuojame.
– Ar buvimas mokytoju pakeitė Jūsų asmenybę?
– Anksčiau, jei su kuo nors nesutikdavau, puldavau ginčytis. Paskui atėjo tylėjimo etapas: „Ai, nesiginčysiu.“ Dabar aš dalykiškai diskutuoju. Kitaip ir negalėčiau, nes turiu įvairių pareigybių: esu gimnazijos tarybos pirmininkas, profsąjungų pirmininkas, namo bendrijos tarybos narys.
– Pasikalbėkime apie šiuolaikinio mokytojo džiaugsmus ir rūpesčius. Kokie jie?
– Dabar labai nuvertina jaunimą, vaikus. Man tai labai nepatinka. Vaikai yra vaikai. Jie labai įvairūs – visokie. Populiaru kartoti: „Šiuolaikiniai vaikai žino tik savo teises, bet nežino pareigų.“ Tai stereotipinis, visiškai neteisingas ir labai suabsoliutintas pasakymas. Geri tie vaikai, tik sunkiau rasti kelią į jų širdis, sudominti, padidinti motyvaciją. Vis tik aš nesu iš tų, kurie linkę skųstis. Labiau skųsčiausi pernelyg gausiu popierizmu. Kartais atrodo, kad tie popieriai svarbiau už žmogų. Štai čia yra problema.
– Kaip manote, ar mokytojo misija apsiriboja vien pareiga perduoti dėstomo dalyko žinias? O gal pedagogas dalydamasis gyvenimiška patirtimi turi drauge ir visapusiškai ugdyti jaunas asmenybes?
– Jokiu būdu nepakanka vien tik perduoti akademines žinias. Ugdyti žmogų – plati sfera. Mokytojas turi būti labai apsišvietęs, apsiskaitęs, žinoti, kas aplinkui dedasi.
Esu nemenkas pasakorius (nusijuokia), todėl per pamokas kalbėdamas tikrai įsijaučiu. Įsijausdamas noriu parodyti, kad man svarbios tos jautrios istorinės temos ir ką aš apie jas galvoju. Pavyzdžiui, apie holokaustą, gulagą, sovietų okupaciją, partizaninį judėjimą. Be emocijų apie tai pasakoti neišeina. Čia nepakanka vien sausų istorinių žinių. Turi būti empatija, įsigyvenimas į tuos laikus, supratimas, kad pasaulis, tuometinės aplinkybės buvo labai įvairialypės. Netgi jei mokiniams sunkiai sekasi įsiminti istorines sąvokas, aplinkybes, tas supratimas per vertybių prizmę bei emocijas, suvirpina širdį ir pasilieka. Jie supranta, kad štai tai yra negerai. Vaikams sakau: „Aš mokau tam, kad istorinės klaidos nesikartotų. Jeigu jūs neturėsite žinių, širdimi nesuvoksite, kad viena ar kita yra negerai, ir užmerksite akis prieš blogį, gali blogai ir baigtis.“
– Mokytojo specialybė, man regis, perlipa profesines ribas – kartą tapęs mokytoju, juo būni visur ir visada.
Anksčiau, jei su kuo nors nesutikdavau, puldavau ginčytis. Paskui atėjo tylėjimo etapas: „Ai, nesiginčysiu.“ Dabar aš dalykiškai diskutuoju.
– Taip, tai akivaizdu. Pastebėjau, kad patirtis mane tikrai keičia. Prisimenu save dar tik pradėjusį dirbti. Važiuodavau autobusu ir jei vaikai vartodavo necenzūrinius žodžius, būdavau nepatenkintas, bet jų sudrausminti neišdrįsdavau, o dabar išdrįstu. Jei matau, kad kažkas vyksta negerai, reaguoju. Vis tik man tai kainuoja – jaučiu didžiulę įtampą, tačiau suprantu: jei jau mokau vaikus, turiu mokyti savo pavyzdžiu ir priešintis blogiems dalykams.
Čia negaliu neprisiminti Tėvo Stanislovo. Nors aš pats bijojau kunigų, bet Tėvas Stanislovas buvo unikali, traukianti asmenybė ir pavyzdys mums visiems. Jis nesakydavo vaikui: „Pakelk šiukšlę.“ Tėvas Stanislovas pats nueidavo ir pakeldavo. Taigi svarbiausia – asmeninis pavyzdys. Kai pamatau, kad vaikai primėtė šiukšlių, paprašau susirinkti. Jeigu jie to nepadaro, surenku pats. Matau, kad tada vaikai sureaguoja. Žinoma, tikrai ne visi, bet sureaguoja. Nemanau, kad šaukimas „Prišiukšlinot! Pakelkit!“ veikia.
– Klausau Jūsų ir galvoju: vis tik gerai, kad anuomet į teisę neįstojot – dabar turime tokį mokytoją!
– Ko gero, tikrai gerai, kad neįstojau. Bet gal ir ten būčiau kažką atradęs? Mano nuomone, jei dirbi darbą, tai dirbk iš esmės. Galbūt todėl kitiems ir atrodau geras mokytojas. Nežinau... Tiesa, ir savo mokiniams nebijau pasakyti: „Aš nežinau.“
– Drąsu. Ne visi mokytojai išdrįsta tai prisipažinti.
– Kai M.Daukšos mokykloje dirbau pavaduojančiu mokytoju, mane paskyrė dviem klasėms dėstyti anglų kalbą. Sakau: „Direktoriau, ką Jūs!“ Jis: „Matėm, matėm, kad moki angliškai.“ Iš kur jie matė? O pasirodo, buvo tokia Mary Mcdonald iš Taikos korpuso atvažiavusi pas mus padirbėti. Ji sėdėdavo viena ant suoliuko, niekas su ja nešnekėdavo, tai ką – mudu apie muziką kalbėdavomės. Popsas, rokas, keičiamės kasetėmis, šnekam ir visi nusprendė, kad gerai angliškai kalbu. O aš ten mėgėjiškai – pirštais gestikuliuodavom, keli žodžiai ir tiek.
Tai ką, teko pavaduoti anglų kalbos mokytoją. Daviau vaikams rašyti rašinėlį apie mišką. Vienas mokinys, kaip dabar prisimenu, Virmantas klausia: „Mokytojau, kaip angliškai elnias?“ Aš sakau: „Nežinau.“ Girdžiu jis sako: „Ot meluoja.“ O aš iš tikrųjų nežinojau (juokiasi). Tada supratau, kad mokiniui pasakyti „nežinau“ nėra nieko bloga. Dėl to nieko neatsitinka – niekas nesugriūva.
– Ugdote jaunąją kartą, kaip populiaru skambiai sakyti – mūsų ateitį. Tai sakykite, kokia bus ta mūsų ateitis?
– Graži (nusišypso ir susimąsto). Nors apie ateitį sudėtinga kalbėti, nes laikai labai keičiasi. Tarkime, ta pati emigracija. Nuo jos mes niekur nepasislėpsime. Tai yra dabartinio pasaulio iššūkis. Jei norime išlikti, tai emigracija Lietuvai netgi reikalinga. Mus tai privers susikaupti, ieškoti kelių. Jei emigracija dėl tam tikrų priežasčių nevyktų savaime, tarkim, žmonės liktų čia vien patriotizmo vedini, man atrodo, tai mus nuvestų prie nelabai gerų dalykų. Atsinaujinimas visada reikalingas bet kuria prasme. Aišku, mūsų tauta gali pasikeisti, nes mes ne tik emigruosime, bet ir turėsime imigrantų. Nematau čia didelės problemos. Istorija rodo, kad mūsų valstybėje buvo taip, jog lietuviai vienu metu buvo absoliuti mažuma, bet juk išgyvenome, išlikome. Taigi tikiu, kad šalies laukia graži ateitis.
– Ačiū už pokalbį.
