Atvykęs į gana nuošalioje vietoje gamtos apsuptyje esančią gyvenvietę pajunti ramybę, stebina aplinkos tvarka. Sava tvarka ir net savotiška ramybė tvyro ir Beižionių vaikų globos namuose. Nors globos namų auklėtojai pripažįsta susiduriantys su begale sunkumų ir išbandymų, vaikams, matyti, kad čia patinka.
4 ha žemės, norvegų renovuotas gyvenamasis pastatas, didelis sporto salės kompleksas, jauki pirtelė, tvenkinukas, ferma, kurioje laikomi poniai. Kieme sutinki šalmais nešinus vaikus – jiems tuoj prasidės motociklininkų būrelio pamoka. Taip, jie čia turi ir motociklų! Ir tai dar ne viskas.
„Pirmadieniais ir ketvirtadieniais pas mus vyksta jaunųjų motociklininkų saugaus eismo būrelis, kuriam vadovauja auklėtojas L.Baltrūnas. Antradieniais – kita Lauryno veikla – jaunųjų šaulių būrelis. Nuo ansktyvo ryto daroma mankšta, paskui keliamos vėliavos, į mokyklą vaikai eina vilkėdami šaulių aprangą. Vakare vežame juos į jaunųjų šaulių užsiėmimus Elektrėnuose, ten – pratybos, rikiuotė, savigynos pamokos.
Trečiadieniais studijuojame Kelių eismo taisykles. Popiet važiuojame į pamokas, kurios vyksta Elektrėnuose įsikūrusioje vairavimo mokykloje. Penktadieniais vaikus vežame namo pas globėjus“, – pasakoja vienas Beižionių vaikų globos namų įkūrėjų, 20 metų čia dirbantis direktorius Vilmandas Palčiauskas ir priduria, kad, be viso to, jie organizuoja ir daug kitų renginių, važiuoja į baseiną, sportuoja.
Šiuose globos namuose reforma vykdoma jau šeštus metus. Vaikai čia gyvena šeimynose, jų yra trys: vaikinų, merginų ir mišri mažylių. Šiuo metu globos namuose iš viso yra 26 vaikai, jų amžius – nuo 4 iki 17 metų.
Kiekviena šeimyna turi po apylygį gyventojų skaičių. Sąlygos čia šiuolaikiškos ir komfortabilios. Vaikai gyvena po du, turi savo erdvę, turi ir bendrą, kurioje renkasi pabūti drauge, pabendrauti, pažaisti. Virtuvėje kas vakarą keičiasi šeimininkai – vaikai čia įtraukiami visur.
„Visi yra pasiskirstę, valgyti gaminame drauge – kurios šeimynos vakaras, ta ir atsakinga. Mažiausieji irgi prisideda, – šypsosi direktorius. – Čia vyrauja tam tikra tvarka ir jos visi turi laikytis. Drabužiai skalbiami skalbyklėse, tačiau kojines ir apatinius vaikai skalbiasi patys.
Sunkiausia, kad visada turėjau juos ginti. Visuomenė jų nemyli, mokykloje juos ignoruodavo mokytojai.
Jie žino, kad valgoma tvarkingai prie stalo. Kad viso to išmokytum, reikia daug kantrybės. Pamokos mokykloje jiems yra viena nemėgstamiausių veiklų, tad turime labai stengtis ieškodami būdų, veiklų, kuo ir kaip juos sudominti. Ieškome jų gabumų, vasaromis stengiamės vaikus nuo 14 metų įdarbinti, čia – sukurti kuo geresnes sąlygas gyventi.“
Paklaustas, kas sunkiausia tiek metų dirbant su socialinės rizikos šeimų vaikais, V.Palčiauskas neslepia: „Sunkiausia, kad visada turėjau juos ginti. Nes aplinkinių požiūris visada buvo toks – šitie vaikai blogi, išdykę, neklausantys. Visuomenė jų nemyli, mokykloje juos ignoruodavo mokytojai. Vaikai jausdavo patyčias ir jie tuo pačiu atsilygindavo.
Jiems visur ir visada reikėjo gintis – ir namie, ir gatvėje, ir mokykloje. Jų nelankė artimieji, vaikai jautė didelę atskirtį. Miesto mokyklose vieni ateina su geresniais drabužiais, turi brangų mobilųjį, kiti vaikai ateina su prasta avalyne.
Sunkus būdavo ir pereinamasis laikotarpis čia, globos namuose. Vienas vaikas atvyko pas mus būdamas penktokas, dabar jau yra septintokas. Atvažiavęs eidavo miegoti su drabužiais, sakydavo: „O kam juos nusivilkti? Juk ryte vėl reikės apsirengti. Praustis? Ne, aš niekada nesiprausiu.“ Džiaugiuosi, kad dabar globos namuose turime veiklų, kurios vaikams labai patinka ir kurios verčia juos pačius stengtis.“
Veiklos, apie kurias kalba direktorius, susijusios su 18 metų baikerių klube „Vorai MC“ savo veiklą skaičiuojančio klubo prezidento L.Baltrūno atvykimu. Jis čia pradėjo dirbti prieš pusantrų metų.
– Laurynai, papasakokite, kaip atsidūrėte Beižionių vaikų globos namuose?
– Keičiau gyvenamąją vietą ir dairiausi darbo. Esu baigęs socialinius mokslus Mykolo Romerio universitete. Kietaviškių vidurinė mokykla ieškojo socialinio darbuotojo, bet ten buvo tik pusė etato – man netiko. Beižionių vaikų globos namų direktorius sužinojo, kad ieškau darbo, ir pats man paskambino.
Direktorius dar telefonu pažadėjo, kad pirksime motociklus, kursime būrelį. Aišku, aš iš pradžių tuo nepatikėjau.
Dar telefonu paklausė, kuo domiuosi, atsakiau, kad motociklais, kelionėmis, ir jau per pokalbį buvo pažadėta, kad pirksime motociklus, kursime būrelį. Aišku, aš iš pradžių tuo nepatikėjau (šypsosi). Pradėjau dirbti, ir dar tais pačiais metais įsigijome pirmą motociklą.
Taip viskas ir prasidėjo. Pradėjome ieškoti paramos, vieną motociklą padovanojo žmogus iš mūsų baikerių klubo, direktorius vis randa rėmėjų, už kurių lėšas įsigyjame inventoriaus. Esu labai, labai patenkintas, nes ši sfera – artimiausia sielai.
– Kaip pradėjus dirbti sekėsi susidraugauti su vaikais?
– Teisybę pasakoti ar pagražinti? (juokiasi) Dirbant antrą mėnesį man buvo pasakyta, kad aš čia ilgai nedirbsiu. Jie neva mane suerzins ir aš išeisiu, nes jau daug auklėtojų taip išėjo. Pasijuokiau, kad laikas parodys. Prabėgo jau pusantrų metų – aš vis dar čia, o dalis jų, sulaukę 18-os, jau ir išėjo.
– Kaip suprantu, vaikai turi griežtą dienotvarkę. Kokia ji?
– Dienotvarkė priklauso nuo auklėtojo – kokią susiplanuosi, tokią ir turėsi. Vaikai grįžta iš mokyklos, turi atlikti namų darbus – tai yra nemėgstamiausias jų užsiėmimas. Iki pavakarių jie baigia ruošti namų darbus, paskui planuojamas jų užimtumas sporto salėje.
Kitaip tariant, jei norėtum, galėtum dirbti neišeidamas iš kabineto: patikrinai namų darbus, nusiuntei į salę, nuėjai pažiūrėti ir viskas. O mes prisigalvojame veiklos kartais daugiau nei spėjame: be įvairiausių renginių, darėme ir motociklininkų stovyklas, su jaunaisiais šauliais ėjome į žygius.
– Ką šios neformalios veiklos – motociklininkų, šaulių būreliai – duoda vaikams? Kokia jų nauda?
– Nuo praėjusių metų rugsėjo pradėjome dirbti su jaunaisiais šauliais. Tada vaikai sunkiai skyrė dešinę nuo kairės, nors ir dabar dar supainioja. Dešimt iš jų (nuo 11 iki 17 metų) šių metų Kovo 11-ąją prie Krašto apsaugos ministerijos jau prisiekė.
Kitas tikrai nepakenksiantis dalykas – jie mokosi vesti mankštą, patys ją daro, mokosi klausyti, neplepėti rikiuotėje.
Mintis, kad jaunieji šauliai, sulaukę 18-os, kai palieka globos namus, galbūt galėtų eiti atlikti privalomąją karo tarnybą kaip šauktiniai, o jei patiktų ir save atrastų, likti ir profesinei karo tarnybai. Čia viena gyvenimo krypčių, kuri galbūt praverstų.
Kitas tikrai nepakenksiantis dalykas – jie mokosi vesti mankštą, patys ją daro, mokosi klausyti, neplepėti rikiuotėje. Mano tikslas yra juos paruošti, kad jie galėtų išsilaikyti egzaminus ir gauti vairuotojo pažymėjimą. Jiems mokytis teoriją yra sunkiau nei vaikams, kurie gyvena gražioje šeimoje, yra kitaip auginti, auklėti.
Tačiau kai išsilaikė pirmieji vaikai, motyvacijos atsirado ir kitiems. Turi vairuotojo pažymėjimą – gali važiuoti motociklu. Transporto priemonės registruotos, draustos, tad leidžiame turintiems teisę jas vairuoti – nuvažiuoti pas globėją savaitgaliui ar į šaulių užsiėmimus. Neturintys vairuotojo pažymėjimo vyksta autobusiuku. Paaugliui toks leidimas reiškia pasitikėjimą juo. Jei turi vairuotojo pažymėjimą, elgiasi gerai, protingai, nėra pagrindo to neleisti.
– Kaip į mintį, kad palikę globos namus galėtų tapti šauktiniais, reaguoja patys vaikai?
– Ši veikla jiems dar gana nauja. Vieniems labiau, kitiems mažiau, bet yra tokių, kuriems tai labai patinka. Apie privalomąją karo tarnybą jie dar nemąsto, nes jiems atrodo, kad 18-a jiems niekada nesueis ir kad visą laiką liks čia (globos namuose – red.) ir jais bus pasirūpinta. O kaip bus iš tiesų, parodys laikas.
Pirma laida išeis šių metų birželio pradžioje. Dalis jų jau labai domėjosi ir klausinėjo, kaip patekti į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Kad galėtų mokytis ir profesinėje mokykloje, ir tuo pačiu būti pajėgose. Galiausiai, net jei ir nesuks tuo keliu, bendras fizinis pasirengimas, minimalios topografijos žinios, ištvermės žygiai tikrai nepakenks sveikatai.
– Kokias vertybes diegiate vaikams užsiimdami minėtomis veiklomis?
– Pagrindinės – drausmė ir atsakingumas. Patiems mažiausiems gal dar mažai įtakos turi, bet manajame korpuse, kur vaikai nuo 11 metų, žino, kad, jei bus nedrausmingi, mažiau važiuos, galbūt kur nors nevažiuos. O dėl atsakingumo – iš pradžių būdavo taip, kad pasivažinėjo ir numetė motociklą bet kaip. Dabar jau išsireikalauju, kad nuplautų, tvarkingai pastatytų.
Direktoriaus pasiūlymas buvo įsigyti daugiau motociklų, kad visi turėtų. Tačiau aš nutariau, kad kur kas geriau bus, jei vaikai įsigis savo. Vienas vyrukas, kuriam 16-a, vasarą dirbo ir nusipirko savo. Ir požiūris iškart kitas. Su globos namų motociklu, kai tik nematau, elgiasi visaip: piestu stato, saulę bando išpiešti ir pan. O savą jau saugo, nes jų netvarkome už globos namų pinigus. Taip ir ugdosi atsakingumo jausmą.
Jiems tos sausos pamokos yra nuobodokos. Reikėtų įvesti daugiau praktikos.
– Kieme iš visų vaikų išgirdau tą patį – jie nenori mokytis ir mokykla jiems nepatinka.
– Čia akmuo skrietų į daugiafunkcio centro daržą. Vaikai yra sunkoki. Tėvai negloboja, neaugina, yra daug girtuoklių, tad vaikai per daug gerų įspūdžių iš namų neatsineša. Jiems tos sausos pamokos yra nuobodokos. Reikėtų įvesti daugiau praktikos.
Tarkime, buvo uždavinys apie vidaus degimo variklį. Viskas mokykloje buvo prabėgta sausai, tikrinau jų namų darbus, jie net nesuprato, kad tokį pat variklį turi ir motociklas. O kai pradėjau aiškinti, parodžiau, kad tame paveikslėly žvakė tokia pati kaip motociklo, tai kaip perkūno trenkti: „A, tai čia tas pats.“ Tokių dalykų daug, todėl tą teoriją reikėtų gretinti su praktika, kad vaikams taptų aišku ir būtų įdomu.
Tas pats ir su matematika – X ir Y jiems yra sunkiai suprantami. Kai pakeičiame tas raides – X tampa „Audi“, Y – BMW, iškart viskas kitaip susideda jų galvoje, ir išsprendžia uždavinį.
– Direktorius buvo užsiminęs, kad už nepaklusnumą taikomos bausmės. Viena jų ir pati skaudžiausia vaikams – draudimas dalyvauti motociklininkų būrelio pamokoje. Jūs irgi taip baudžiate?
– Man neapsiverčia liežuvis, todėl nė vieno nesu išvaręs iš motociklininko būrelio. Kiekvienas auklėtojas sprendžia savaip. Mano požiūris toks, nes motociklizmas ir bausmė man sunkiai sueina.
Dėl pramogų – taip. Kartą vykome į vandens pramogų parką sostinėje. Vienas vaikis apsimelavo, neklausė ir liko namuose, neėmiau kartu. Nuo to karto ir meluoti nustojo, suprato, kad taip nieko nepasieks. Gal dėl to, kad ir kariuomenėje tarnavau, į tokias emocijas reaguoju atitinkamai: jei mane apgaudinėja, tai aš žmogumi netikiu, kodėl turėčiau vežti jį pramogauti? Arba jei parūkė, o pamelavo, kad nerūkė.
16 metų vaikas pareiškia: rūkau nuo pirmos klasės, geriu nuo ketvirtos, žolę rūkau nuo aštuntos.
– Už rūkymą irgi baudžiate?
– Ši situacija yra gana kebli. Įsivaizduokite, atveža 16 metų vaiką, o jis pareiškia: rūkau nuo pirmos klasės, geriu nuo ketvirtos, žolę rūkau nuo aštuntos. Alkoholis ir narkotinės medžiagos yra griežtai draudžiamos ir tai kontroliuojama. Dėl rūkymo – jie taip greit rūkyti nemes, ir mes tai žinome. Ieškome alternatyvų – įvairiausių veiklų, kad mažintų. Sakykime, jei vyresnėliai (nuo 16 metų) parūko, vieną akį primerkiame.
– Ką jums duoda toks bendravimas su vaikais?
– Visą laiką dalyvavau kokioje nors veikloje. Kariuomenėje bendravau su kareiviais, klube – su klubo nariais, čia – su vaikais. Kadangi čia pasidarėme beveik kariuomenę, tai ir tas bendravimas nedaug skiriasi (juokiasi).
– Kokiomis nedarbinėmis veiklomis užsiimate šiuo metu?
– Tiesą sakant, viskas lygiai tas pats. Turiu vieną motociklininkų būrelį sekmadieniais Aukštadvaryje tokio pat amžiaus (nuo 5 iki 12 metų) vaikams. Į tą būrelį atvyksta ir šitie vaikai, kurie turi vairuotojo pažymėjimą. Darbo dienomis dirbu čia. Į būrelį priimame ir kaimo bei apylinkių vaikus. Namie – šeima, keturi vaikai, tai to laiko nebedaug ir lieka.
– Jūsiškiai jau irgi pasodinti ant motociklų?
– Tik pusė. Mažajam dar tik treji, tad jis kol kas priekaboje važiuoja. Vyresnioji dukra lanko sekmadieninį būrelį, o septynmetį sūnų čia (į globos namus – red.) atsivežu ketvirtadieniais. Tad nuo vaikų per daug nenutolstu.
– Šią vasarą vyks jau penktasis jūsų organizuojamas „Priekabų suvažiavimas“, skirtas šeimoms. Teko girdėti, kad šį renginį specialiai paskyrėte šeimoms su vaikais, nes pastarieji per daugumą motociklininkų suvažiavimų lieka nederamai pamiršti.
– Kas yra standartinis baikerių renginys? Nieko neįžeidžiant: atvažiuoja dėdulės, nori pasipuikuoti motociklais, atsiveža antras puses. Būna įvairios baikeriškos rungtys, vaikai nedalyvauja. Paskui vyksta koncertas, „Tele bim bam“ čia irgi nekoncertuoja. Tada striptizas, fejerverkai ir namo.
Kadangi pats turiu vaikų ir klubo nariai turi, kilo idėja padaryti motociklų su priekabomis suvažiavimą. Priekabose dažniausiai vežamės vaikus, visi lieka patenkinti. Išnuomojame vaikams didelį batutą, pasamdome kokį nors personažą, sugalvojame rungčių. Tėvai labai džiaugiasi, yra kas vaikus prižiūri, vyksta šeimyninis vakarėlis.
– Kaip į jus, dėl to, kad esate aukštas, augalotas vyras, baikeris reaguoja auklėtiniai? Ir kokių reakcijų sulaukiate iš aplinkinių, kai pasakote, kad dirbate globos namuose vaikų auklėtoju?
– Vaikai kartais išlekia į kiemą ir džiaugsmingai šaukia, kad auklėtojas atvažiavo. Mergaitės pradžioje gal kiek privengdavo – didelis žmogus su barzda. O dėl aplinkinių – na, niekas neateina ir tiesiog tos nuomonės nesako. Pažįstami visi viską žino, tai jiems niekas nuostabos nekelia.
Kalbant iš kitos pusės – visi motociklininkai yra žmonės. Bendraujame šeimomis, įsivaizduokite, jei visi turi po 2–4 vaikus, susieina dvi trys šeimos ir jau visas pulkas. Man tai atrodo labai normalu, taip ir turėtų būti.
Darau viską, kas man pačiam įdomu, nėra nieko priverstinio. Kas galėtų mane priversti vesti nėrimo vąšeliu būrelį ar dar ką nors, kas man neįdomu? Niekas. Arba atliktum tą darbą formaliai, arba išvis nedirbtum. O dėl pašalinių nuomonės – gal kas privengia prieiti ir ją pasakyti. Jei sutinki kokį seną klasioką, su kuriuo seniai nesimatei, ir pasakai, kad dirbi auklėtoju vaikų namuose, tai juokaudamas paklausia: „O vaikų nesuvalgai?“ (juokiasi).
– Kiek žinau, jūsų tėtis irgi dirbo auklėtoju?
– Motociklininkų būrelį tėvas pradėjo vesti 1999 m. Vaikai ateidavo iš Palaiminto Jurgio Matulaičio socialinės paramos centro. Būrelis vyko Vilniuje. Dabar iš viso turiu 42 vaikus, anksčiau tame būrelyje tiek niekada nebūdavo. Vesdavome užsiėmimus du kartus per savaitę, dalis tų vaikų irgi išlaikė vairavimo egzaminus, gavo vairuotojo pažymėjimą. Kai kuriuos jų ir dabar sutinku važinėjančius motociklais. Bloguoju niekas nemini (šypsosi).
– O kaip motociklai atsirado jūsų gyvenime?
– Gėda pasakoti. Nuo tada, kai pradėjau domėtis motociklais – man buvo trylika, motina tėvui liepė parduoti „Javą“. Buvo net iškeltas ultimatumas: arba parduodi, arba baigsis bloguoju. Tėvas pabūgo ir pardavė, aš, kai užaugau, dėl šito labai traukiau tėvą per dantį, jis labai gėdijosi. Pirmąjį motociklą nusipirkau gana vėlai – 18-os – iš savo santaupų, nes mama, sužinojusi, kam taupau, sumanydavo įvairiausių trukdžių.
– Tai meilė motociklams paveldėta iš tėčio?
– Tėtis buvo aktyvus motociklininkas. Ar jis mane tuo užkrėtė, sunku pasakyti. Senelis buvo agronomas, irgi turėjo darbinį motociklą su priekaba.
– Kuo jus patraukė socialiniai mokslai, kodėl juos pasirinkote?
– Viskas susiję. Tėvas vedė tą būrelį motociklininkams Vilniuje, mane dėl sveikatos atleido iš kariuomenės, rašydavome įvairius projektus, o tam reikėjo išsilavinimo, nes be jo neleisdavo vykdyti veiklos. Vasarą rengdavome vasaros užimtumo stovyklas motokempinge „Škilietai“, buvau jų vadovas. Taip ir dirbau pagal specialybę, tik nepriklausiau jokiai darbovietei, dirbau pagal projektinę veiklą.
– Sakėte, kad mėgstate keliauti. Ar dar lieka laiko kelionėms?
– Lieka, kitaip nebūtų prasmės gyventi. Žiemą su „vorais“ vykome į Vokietiją savaitei. Ateities planų irgi yra, bet juos dažniausiai mėgsta koreguoti finansai ir vaikai (juokiasi). Tad bus matyti.
– Prieš 14 metų patyrėte skaudžią avariją, netekote kairės kojos iki blauzdos. Kaip po avarijos pasikeitė jūsų gyvenimas?
– Nežinau, kokį pavyzdį pasakyti (juokiasi): jeigu pabandytum ant vienos kojos šokinėti visą laiką arba ant kitos užsimauti per mažą guminį batą ir truputį žvyro įsipilti. Būna, kad nutrina, eini ir skaičiuoji žingsnius. Net nežinau, ką pasakyti, viskas šiam gyvenime priklauso nuo požiūrio.
