Vytautas Gujis su žmona Loreta augina dvi dukreles ir yra vienas iš tų, kurių darbai dėl COVID-19 nesustojo. Įvedus karantiną jis tapo vieninteliu šeimos maitintoju.
Vytautas – vairuotojas: vežioja miško techniką darbams, „nuo taško A iki taško B“, rūpinasi detalėmis bei remontu. Žmona Loreta – kirpėja, bet šiuo metu vieninteliai jos klientai yra šeimos nariai.
Jaučia bendravimo stygių
V.Gujis sakosi stipriai pajutęs pakitusią padėtį, ir pirmiausia akcentuoja ne finansinius dalykus, o betarpiško socialinio bendravimo stygių tiek tarp draugų, tiek darbe. Siekdamas iki minimumo sumažinti kontaktų, jis apsiribojo vien darbo funkcijų atlikimu.
„Atvažiuoji į įmonę paimti detalių, įvažiuoji į teritoriją, pasiskambini, kas toks, tuomet vadybininkas su kauke, pirštinėmis padeda ant lauke esančios lentynos detales ir nueina. Tik tuomet išlipi, pasižiūri – sąskaita tavo, prekės tavo, pasiimi. Jokio kontakto, taip kaip būdavo anksčiau – važiuoji jau ne pirmą kartą, pažįsti tuos žmones, užeini, pakalbi ne vien apie detales, bet ir šiaip apie daug ką. Dabar to nebeliko.
Labai jaučiu bendravimo stygių. Nors ir pats, eidamas į viešumą, imu nejaukiai jaustis, ypač jei matau, kad greta esantis nesilaiko savisaugos.
Pradėjau sureikšminti tuos dalykus, į kuriuos anksčiau nekreipdavau dėmesio. Tarkim, reikia degalinėje papildyti padangą. Žiūriu, prieš mane pasinaudojo oro pistoletu, pasiėmiau aš, po to prisiminiau – pasinaudojus reikėjo rankas dezinfekuoti, bet jau mašinos durelių rankenėlę ir vairą liečiau – nors imk ir vos ne visą mašiną išdezinfekuok...“, – dalijosi vilnietis.
Vytautas juokiasi, kad įsitempus dėl COVID-19 grėsmės aplinkui, ir savo šešėlio galima pradėti bijoti. Kita vertus, pastebi kitą kraštutinumą – kai žmonės nepakankamai rimtai vertina padėtį ir savisaugos visai nesilaiko.
Kaip pavyzdį pamini servisą, kuriame neseniai teko lankytis: vyrai darbuojasi be kaukių ir sveikindamiesi vis dar paduoda vienas kitam ranką. Nuo šio mandagumo gesto, nors tokio įprasto ir natūralaus, šiuo laiku tenka susilaikyti.
Nors prisipažįsta, pats neseniai susitikęs pažįstamą, kurios nematė jau 15 metų, ir impulsyviai nesusilaikęs nuo apkabinimo. „Nesusiturėjau, – juokiasi, – smagiausia, kad pažino, nors per tiek metų juk pasikeičiau. Po to jau per porą metrų stovėdami šnektelėjome.“
Aplink miestą – neišlipus iš automobilio
Gyvenantiems šeimoje ne taip vieniša šiuo laikotarpiu, vis dėlto visi pašnekovo šeimos nariai ilgisi savų veiklų.
„Šiaip tik aš darbo reikalais važinėju, o dukros į lauką neina, žmona tik kartą per savaitę į parduotuvę nukeliauja. Vaikams labai trūksta paprastos veiklos – kas ir išeiti į tą pačią žaidimų aikštelę.
Apsukom anądien ratą su mašina aplink miestą, tiesiog taip, kad iš namų išlįstume, net nelipdami lauk iš mašinos. Mergaitės pro mokyklą važiuojant balsu ilgėjosi, kaip norėtų vėl ją lankyti. Aišku, nesureikšminu, nes entuziazmas po kelių dienų atslūgtų“, – juokėsi Vytautas.
Dabar mergaitės mokosi nuotoliniu būdu, kaip ir visi Lietuvos mokiniai. V.Gujis mano, kad toks mokymosi būdas geriau, nei nieko, bet per nuotolines pamokas lieka ir nepaaiškintų dalykų.
„Mūsų kažko paklausia, bet mes gi ne saliamonai – visko nežinom. Jaunesnioji dukra drąsesnė – tuoj už telefono ir skambina auklėtojai, baigia visą galvą išūžti. Įsivaizduoju, kad ir mokytojams kančia“, – supranta Vytautas.
Žmona kirpėja irgi ilgisi darbo
Kaip dukros pasiilgo mokyklos, taip ir jo žmona – grožio salono. „Lygiai tokiu pat ilgesingu žvilgsniu nulydėjo kirpimo saloną, važiuojant pro šalį. Laukia, kada pasibaigs karantinas ir galės prisiliesti prie smarkiai ataugusių klientų garbanų.
Tik numanau, kokios eilės bus pasibaigus karantinui. Jau dabar žmonės skambina namo ir klausia, gal sutiktų apkirpti. Ir svarbiausia, skambina tokie žmonės, kurie iki tol niekada jos klientais nebuvo! Prisiminė pažįstantys kirpėją ir bando laimę. Derina taip, lyg atrodytų, apkirpęs vieną žmogų, pralobsi pusei metų (juokiasi).
O mano žmona užsispyrusi – ne, ir viskas – šimtu procentu laikosi reikalavimų. Bet pasiilgusi savo darbo – kai pakirpo šiandien vyresnėlei kirpčiukus, tokia šypsena veide atsirado! Atrodo, lyg turėtų žmogus priklausomybę ir gautų tai, ko labiausiai norėjo“, – lygino V.Gujis.
Aišku, yra ir finansinė karantino pusė – salonams nevykdant veiklos, Vytauto žmona negauna pajamų, tik valstybės skiriamą kompensaciją. „Nėra ji didelė, bet supranti, kad tokia situacija ne tau vienam, krizė ištiko viso pasaulio mastu, ir yra kaip yra, turi susitaikyti. Tik pikta pasidaro, kai atsiranda žmonių, apeinančių draudimus, kad ir tos pačios kirpėjos. Tokiu būdu virusas toliau turi galimybę plisti, ir visų laikas karantine pailgėja“, – sakė V.Gujis.
Nesupranta aplinkinių lengvabūdiško elgesio
Paklaustas, kas šiuo laikotarpiu nustebino, Vytautas iškart atsako, kad žmonių neracionalumas sušvelninus karantino draudimus ir atidarius statybos prekių parduotuves.
Kai kurie su tokiu požiūriu apskritai ir gyvena – mane tas virusas aplenks, tad galiu daryti ką noriu.
„Visi „šniūrais“ į tas parduotuves! Ir tas kontingentas, kuris, atrodo, nelabai turėtų ką ten veikti... Žiūriu – eilėje du kretantys seneliai lazdomis pasiramsčiuodami. Šaržuoju, kad jų pramogų parką – polikliniką uždarė, tad tenka čia eiti...
O kai kurie su tokiu požiūriu apskritai ir gyvena – mane tas virusas aplenks, tad galiu daryti ką noriu. Paklausi, kokį stebuklingą imunitetą turi, atsako „rusišką“, – suprask, tarybiniais laikais atliktais skiepais apsiginklavęs.
Ypač karantino pradžioje buvo matyti toks atsipalaidavimas – jaunimas būriavosi lyg niekur nieko, kol pamatė, kad tikrai yra prasta padėtis“, – dalijosi vilnietis.
V.Gujo nuomone, toks lengvabūdiškas požiūris ne tik savižudiškas, bet ir nusikalstamas, nes ne tik pats gali nukentėti, bet ir kitus užkrėsti.
„Ir dabar, nepaisant reikalavimų sušvelninimų, reikėtų neprarasti blaivaus proto ir strimgalviais nelėkti visur, kur atidaryta. Nes net ir atšaukus karantiną, manau, kad normaliai mąstantys žmonės, kurie jo maksimaliai laikėsi, atsargiau elgsis dar kokius metus, kol grįš į įprastą gyvenimo ritmą.
O šiuo metu norėtųsi, kad būtume dar vieningesni, susiimtume ir kiekvienas maksimaliai laikytumės atsargumo – man regis, nei vienam nėra malonu izoliuotis namie, kai kenčia ir verslai, ir pajamos.
Virusą mes įveiksime, tik klausimas, kaip – skausmingiau ir ilgiau, ar trumpiau ir ne taip skausmingai. Mąstykime ne tik apie save, bet ir apie kitą žmogų, ir būsime stipresni už visas grėsmes“, – linkėjo V.Gujis.
Lietuvos šeimos centras kviečia žmones padėkoti prisidedantiems prie gyvybės išsaugojimo šiuo nelengvu metu, ypač dirbantiems priešakinėse gretose kovoje už gyvybę.
Sekmadienį švenčiant Gyvybės dieną, tikintieji jungsis į bendrą maldą už viso pasaulio žmones, kurie rūpinasi ligoniais, kad Dievo paguoda ir meilė sustiprintų medicinos darbuotojus, kovojančius dėl kiekvienos gyvybės, melsis už besilaukiančias mamas, šeimas, vienišus, senus ir sunkiai sergančius žmones, kad Dievo gydantis prisilietimas suteiktų jiems vilties.
Gyvybės diena Lietuvoje švenčiama nuo 1998 metų paskutinį balandžio mėnesio sekmadienį. Šventę 1991 metais inicijavo Kardinolų konsistorija, ją visame pasaulyje išpopuliarino šventasis Popiežius Jonas Paulius II.
