15min GYVENIMO pokalbis su J.Deksniene – apie nematomą vaistininkų darbo pusę, pasirinkimus, kantrybę ir savybes, kurių reikia dirbant tokį darbą.
– Jelena, ar tiesa, kad vaistininkai per karantiną buvo arčiausiai žmonių, jei kalbėtume apie mediciną? Šeimos gydytojo konsultacija – tik telefonu, planuotos paslaugos – sustabdytos, o vaistinės durys atviros visuomet.
– Tikrai taip. Vaistininkas buvo, sakyčiau, prieinamiausia grandis iš visų medicinos specialistų. Juk į vaistinę žmogus gali ateiti be jokių išankstinių registracijų.
Žinoma, darbas per krantiną buvo kitoks, viskas įvyko netikėtai, staiga, labai greitai reikėjo persiorientuoti. Tai buvo vienas pirmadienis, kai vaistininkui ateiti į darbą reikėjo tarsi jis žengtų į kitą laikotarpį. O tam tu turi būti pasiruošęs ir psichologiškai. Mes sakome, kad vaistininkai buvo pirmoje fronto linijoje.
Tai buvo vienas pirmadienis, kai vaistininkui ateiti į darbą reikėjo tarsi jis žengtų į kitą laikotarpį.
Nuo pirmųjų pandemijos dienų vadiname vaistininkus herojais, aš ir pati esu vaistininkė, tad teko šį gražų apibūdinimą gauti ir savo adresu. Visi vaistinių darbuotojai su dideliu pasitikėjimu kolegomis, klientais, visa visuomene kovo 16-ąją, pirmadienį, atėjo į darbą. Tarsi įprastą, bet jau visai kitokią darbo dieną.
– Jūs sakot: tarsi į kitą laikotarpį. Kokios buvo tos pirmos dienos?
– Galime teigti, kad ne tik pirmoji diena, visas pirmasis mėnuo toks buvo. Tai buvo sąmyšio mėnuo. Žmonės neturėjo pakankamai informacijos, matėsi, kad nėra tikri dėl to, ką jie mato žiniasklaidos priemonėse, kokią informaciją platina valdžios atstovai. Buvome ir patarėjai, ir paaiškintojai, ir guodėjai ar ramintojai.
Kiekvienas vaistinėje buvome pasiruošę padėti visais klausimais: nuo to, kas tas koronavirusas, kokie jo požymiai, iki to, kaip namuose vėdinti kambarius.
Mūsų klausdavo, kaip nuo šiol gyventi, ar galima eiti į darbą, į kiemą, kur vedžioti šunį, kaip dažnai dezinfekuoti rankas, kaip saugoti namiškius?
Tas kitas laikotarpis pasijuto dėl to, kad pirmieji iš karto ėmėmės darbuotojų apsaugos ir dėvėjome galvos skydus, kurie stiklu dengia veidą. Pradėjome montuoti ir stiklines pertvaras, klientai iš karto sureagavo.
Dažniausiai klientams reikėjo psichologinės pagalbos, žmogiško patarimo. Mūsų klausdavo, kaip nuo šiol gyventi, ar galima eiti į darbą, į kiemą, kur vedžioti šunį, kaip dažnai dezinfekuoti rankas, kaip saugoti namiškius? Kasdien sulaukdavome daugybės klausimų.
Manau, kad tą mėnesį vaistininkai išlaikė didelį psichologinį egzaminą. Mes visi žmonės, ir patys bijome. Džiaugiuosi, kad visos vaistinės labai greitai gavome visas reikalingas apsaugas, taip ir dirbti tapo dar saugiau.
– Kas jums pačiai įsiminė per šį laiką? Kaip manote, apie ką pasakosite, pavyzdžiui, po kelerių metų?
– Pačiame karantino įkarštyje man buvo gera matyti, kaip mano kolegos, atidirbę savo pamainą, nenusivelka chalatų ir nevažiuoja namo, bet veža vaistus senjorams į namus. Tiesiog savo laisvu laiku. Būdavo, kai prasidėjo karantinas, senjorai tiesiog paskambindavo ir sakydavo: „Man, vaikeli, reikia tokių vaistų, aš neturiu ir nėra kas man atveža.“ Ir vaistininkai važiuodavo, net į kitą miestą ar priemiesčius.
Buvo viena tokia gelbėjimo operacija. Labai tai įsiminiau. Vaistininkės suorganizavo, kad per dieną vaistai iš Kauno per Vilkaviškį pasiektų Dzūkiją. Vakare vaistai jau buvo pas žmogų namuose.
– Kodėl iš Kauno?
– Tai labai retas vaistas, todėl ir teko ieškoti per kelis miestus. Žmogui vaistą reikėjo gerti tą dieną, o jis jo nebeturėjo. Tada patys kolegos sugalvojo, suorganizavo ir nuvežė. Buvo justi vienybės jausmas, kad mes imame ir padarome. Kaip sakome, dėl visų sveikatos galime padaryti kur kas daugiau, nei būdavo įprasta.
– Minėtoje, kad žmonės patys tiesiog skambino į vaistinę.
– Taip, kiekviena vaistinė turi savo atskirą mobiliojo telefono numerį, kuris yra pasiekiamas visiems. Darbo metu juo atsiliepiame ir galime padėti klientams. Mažesniuose miestuose ryšys su klientais yra labai stiprus, bendraujame vardais, vieni kitus žinome daugelį metų.
– Jelena, ar tiesa, kad karantino pradžioje žmonės ėmė pirkti vieną iš vaistų, nes bijojo, kad jo neliks?
– Buvo, taip. Paskui šis pirkimas liovėsi. Matyt, žmonės suprato, kad vaistų nepritrūks, jų tiekimas nesustos.
– Antra vertus, juk iki šiol visada žinojome: jei nueisime į parduotuvę, ten visad bus prekių, lygiai taip pat – ir vaistinėje vaistų. O ėmė ir atsirado netikrumas...
– Dėl šios pandemijos visame pasaulyje kilo medicininių kaukių trūkumas. Jų pritrūko ir pas mus. Dabar, beje, jų turime užtektinai. Kažkodėl buvo juntamas žmonių nerimas, kad ko nors pristigs. Vaistinėje dirbu apie 18 metų, vaistininkė yra ir mano mama. Nebuvo dar tokio įtempto laiko, net kai ir kiti virusai buvo.
– O kada išpirko kaukes? Juk jų vaistinėje visad buvo.
– Dar prieš paskelbiant karantiną. Seniau, būdavo, per kelis mėnesius parduodavome po kelias pakuotes kaukių. O vieną dieną jas tiesiog iššlavė. Per kelias valandas.
Šiam darbui visų pirma reikia žmogiškumo. Tada – atsakingumo. Ir trečia – žingeidumo.
– Turbūt buvo ir piktų klientų, kurie tų kaukių reikalaudavo?
– Norėčiau sakyti, kad ne. Bet taip, buvo. Tačiau ir čia, manau, visi mano kolegos puikiai susitvarkė. Žmogui visada reikia paaiškinti. Čia yra žmogiškasis veiksnys, aš suprantu tuos žmones.
– O kokia situacija dabar?
– Dabar nieko netrūksta, o ir dirbame ramiau. Žmogus prie visko labai greitai adaptuojasi, pripranta. Taip pat ir prie viruso, karantino. Dabar viskas stabilizavosi, visi matom, kad Lietuvoje suvaldyta situacija, skaičius užsikrėtimų nėra didelis. Visi supranta, kad ši liga niekur nedingo ir yra šalia mūsų. Bet žmonės tapo sąmoningesni, laikosi higienos, atstumų. Jie išmoko greta tos ligos gyventi.
– Jelena, kokių savybių reikia žmogui, norinčiam dirbti tokį darbą?
– Vaistininko profesija yra mano mylimiausia. „Paveldėjau“ ją iš mamos. Šiam darbui visų pirma reikia žmogiškumo. Tada – atsakingumo. Ir trečia – reikia žingeidumo, nes ši profesija reikalauja nuolatinio tobulinimosi. Taip pat reikia išmanyti psichologiją. Ir dar sakyčiau, kad vaistininkas turi būti diplomatas.
