Styrau Nacionalinio dramos teatro vidiniame kieme, skambinu: „Aš jau čia. Su raudonu šaliku.“ Balsas telefone: „Matau tave! Apsisuk... Ne ten žiūri... Matai grotas, raudonas šalike? Ne, ne tas... Šalta. Dabar šilčiau... Teisingai sukiesi. Matai mane?“ Juokiasi, prisako valgyti saldainių ir užpila kavos. Nėra kur pasprukt nuo įdėmaus žvilgsnio. Jei ko paklaustų, pastumčiau diktofoną ir viską pasisakyčiau – kaip kunigui. Anądien su kolegomis kalbėjomės, kad į jo kartos aktorius, kuriems dabar šešiasdešimt, kadaise žvelgėme kaip į kumyrus. Jie sugebėdavo per spektaklius timptelt tą paslaptingą saulės rezginio siūlą taip, kad pasijusdavai, jog tave kažin kur išskraidina. Su kitų kartų aktoriais taip nutinka retokai.
– Klausi, kodėl? Gal mano karta, tavo karta neturi, dėl ko žavėtis tais jaunais? Betgi jie tai turi. Kiekviena karta užsiaugina savų stabų. Vakar buvau susitikime Garliavoje: susirinko daug pagyvenusių mano amžiaus žmonių, su kuriais kartu kvėpavom ir keliavom per šitą pasaulį, kartu kuo nors žavėjomės: rašytojais, poetais, aktoriais.
Visi mes – nueinanti karta, kuri mokėjo žavėtis. O ateinančius gal veža kas kita: išvaizda, kūno formos, seksualumas – nežinia kas. Nes šitame šimtmetyje, kaip sakė ne vienas psichologas, seksas su visomis savo technikomis užima eroso, kūrybos, planą. Kažkada Graikijos visuomenė buvo labai patvirkusi, bet erosas, kaip kūrybingumas, ten buvo pirmoje vietoje – ne sekso technikos. Pas mus seksas išdidžiai išeina į priekį – kaip didžiausias malonumas.
Vieno stojančio į aktorystę studento, gyvenančio su mergina, paklausiau: „Ką tu man gali pasakyt apie meilę?“ Maniau, bus įsimylėjęs. O jis pradėjo pasakoti, kaip vaikų darželyje per pietų miegą norėjo prigulti prie vienos mergaitės, bet auklėtoja neleido, tad jis ją mylėjo iš tolo. Įsivaizduoji? Tada tai buvo meilė, o dabar kas? Su ta mergina, su kuria jis gyvena?
– Sakoma, greitis, tempas, kitas laikmetis...
– Taip, greitis, logika, nauda – tai dabar vyrauja. Laikas – pinigai. Reikia mokėti save parduoti. Tie devizai tapo kasdienybe. Bet iškart tave paguosiu...
– Guoskit.
Kažkada maniau, kad pasaulis eina blogyn. Ritasi ne ten, kur aš noriu ar nori kiti. O paskui nusiraminau, kai supratau, kad esmė – proporcijos.
– Ne viskas taip blogai. Kažkada maniau, kad pasaulis eina blogyn. Ritasi ne ten, kur aš noriu ar nori kiti. O paskui nusiraminau, kai supratau, kad esmė – proporcijos. Jos keičiasi, pasislenka, vienų daugėja, kitų mažėja. Ateina mada, ir ko nors atsiranda daugiau. Pavyzdžiui, dabar – narciziškumo. Kitų vertybių pamažėjo, betgi jos niekur neišnyko.
– Kuo daugiau narciziškumo, tuo mažiau žavėjimosi autoritetais, nes pats sau esi didis?
– Visiška tiesa. Narcizai nekovoja su savo trūkumais – tik su kitų. Jiems svarbu aplenkt kitą, parodyt, kad jie už ką nors geresni. Bet taip labai greitai išsenka tavo potencialas. Jei kovoji su savo trūkumais, tai tobulėji, augi ir mokaisi, nes savikritika yra didžiausia laimė. Dabar pilna priemonių, kaip apie save ir savo nuopelnus paskelbti pasauliui, pateikti save, – kad ir feisbukas. Bet baisiausia, kad tie, kas skelbiasi, dažnai net nenumano, kad jų niekas nesiklauso...
– Betgi jie gauna daug laikų, turi daug gerbėjų.
– Taip, bet ar tie gerbėjai juos skaito? Ar tik užmeta akį?
– Ar teoriškai įmanoma situacija, kad kurią nors dieną Valentinas Masalskis atsidurs feisbuke?
– Turbūt ir mirsiu su mintimi, kad man įdomiau bendrauti gyvai. Ir girdėti gyvą balsą telefone, o ne rašyti elektroninius laiškus. Man svarbūs balso obertonai. Ir gyvi pokalbiai.
– Mūsų gyvenime jų mažiau ir mažiau.
– Eidamas Niujorko gatve gali numirti, ir to niekas nepastebės, kol nepakels policininkas. Ir ten, ir pas mus visi manys, kad tu girtas, nes guli ant šaligatvio. Ir feisbuke tas pats. Tu gali mirti, bet virtualiojoje erdvėje dar būsi gyvas.
– ...ir bus tokių, kurie nežinodami dar sveikins tave su gimtadieniu ir rašys laiškus.
– Tikras faktas: užsienyje mirė mano pažįstamo draugės mama. Giminės ir artimieji buvo taip užsiėmę, taip susiplanavę savo gyvenimus į priekį, kad moteris mėnesį pragulėjo šaldytuve, kol buvo suderintas laikas, kada visi galės dalyvauti jos laidotuvėse. Aš pats jaučiu, kaip mane spaudžia gyvenimo planavimas: tie kelių ateinančių mėnesių dienų langeliai pildosi, pildosi ir pildosi. Ruošiuosi tolimoms gastrolėms į Prancūziją, važiuosiu ten ir ten... Gali pasijusti kaip užprogramuotas. Gyvename į priekį.
– Taip gyvename jau nuo mokyklos, kur kalama, kad turi mokytis, nes kitaip neįstosi; kai įstoji – kad turi mokytis, nes gero darbo negausi; kai gauni, turi plušėti dėl karjeros. O paskui suvoki, kad tau jos nereikia, nes niekada negyvenai DABAR. Gal todėl yra žmonių, kurie viską meta ir išvažiuoja kaitinti bambos į kokią nors salą.
– Tu nuolat ruošiesi gyventi. Kai pasistatysi namą ar ką nors nusipirksi... Dabar vis girdžiu: „Jau kai išeisiu į pensiją, tada tai gyvensiu!“
– Jūs gal irgi taip galvojot? Ar visada buvot toks protingas?
– Kad protu tai tikrai niekad nepasižymėjau. Jei jau jūs ieškot proto, kreipiatės ne tuo adresu (juokiasi). Protas ir išmintis ne čia gyvena, ne tame žmoguje, kuris vadinasi Valentinas Masalskis.
– Klydot kaip visi?
– Klydau, bet ir išmintingi klysta. Manau, kad išmintingas galbūt mokosi iš kitų klaidų. Galbūt išmintingas bando pasimatuoti kitų rūbus ir pasižiūrėti, ar jam tinka. Galbūt išmintis – tai intuicija, bendravimas su kitais, dalijimasis su kitais. Išmintis – tai nebijojimas suklysti, nebijojimas apsikvailinti, nebijojimas save pakritikuoti, taigi ji eina išvien su drąsa.
– Tos drąsos atsiranda pagyvenus gerą gabalą, kai imi labiau savimi pasitikėti. Jūsų jauni Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai ar Klaipėdos universiteto būsimieji aktoriai turbūt nėra itin pasitikintys savimi?
– Jie ir labai pasitikintys, ir labai nepasitikintys – tokia įdomi tai struktūra. Tie Z kartos jaunuoliai išmokyti ATRODYTI pasitikintys: vaidink, meluok, kad toks esi, tada ir kiti patikės. Ir jie meluoja aplinkai. Todėl, kad tai naudinga. Bet vėlgi, kaip jau sakiau, viskas slypi proporcijose: kai vieno – daugiau, kito – mažiau. Vienas – madingiau, kitas – ne taip madinga.
– Yra dar viena mada – gyvenimo mokytojai. Nueinančių kartų sielas pasiimdavo rašytojai ir aktoriai, ateinančių kartų – koučeriai.
– Nueisi į koučingą – ir žinosi, kaip gyvent. Ne mama, ne tėvas, ne bobutė patars. Koučeris padės. Gal jei pajausi, kad nepadeda, imsi ieškoti kitko. Juk ir mes kažkada metėmės į jogas, ieškojome guru, žavėjomės kvėpavimo pratimais. Visa tai jau buvo... Tai pavadinčiau savęs ieškojimu. Tik įdomiausia, kad viską, kas tau vertinga, pasako ne kitas žmogus, o gyvenimas. Jis tave nustumia, jei darai nereikalingus dalykus. Tampi nereikalingas su savo spektakliais ir vaidmenimis.
– Bet jums tai negrėsė ir negresia.
– Dabar turiu Jaunimo teatrą Klaipėdoje, dėstau Klaipėdos universitete, lakstau vaidinti į spektaklius Vilniuje, esu laimingas, nes reikalingas, bet buvo kitoks laikas... Kadaise išėjau iš teatro, maniau, sukursiu su bendraminčiais savo teatrą, į jį visi tik ir eis. Metus tvarkėme gautas patalpas, dirbome mūrininkais ir dažytojais, o paskui paaiškėjo, kad niekam to teatro nereikia. Vėliau susigalvojom kito teatro – „Menų sambūrio“ idėją, bet pasirodė, kad nebeišmaitinu aktorių. Tad bandai ir bandai, keliauji ir keliauji. Kai sustoji, sustingsti, imi ir numiršti, nepastebėdamas, kad numirei. Reikia nebijoti išlaukti, turėti kantrybės. Kaip sakė Erichas Frommas, yra viena gerai veikianti formulė: kantrybė, koncentracija, disciplina.
– Patys sunkiausi dalykai gyvenime.
– Ir patys paprasčiausi. Nors ne taip viskas paprasta. Medžiui irgi reikia daug pastangų sultims sukaupti ir išlaukti, kad iš juodos plikos šakos pavasarį išlįstų pumpuras – tai man didžiausias stebuklas.
– O kuo jus stebina Z kartos jūsų studentai ir jaunieji aktoriai?
– Jie įpratinti dirbti nuo aštuntos ryto iki dvyliktos vakaro. Man patinka, kad jie vienas kitą grimuoja, aprengia, kad jie ne tik aktoriai: kas nevaidina, pašluoja sceną tiems, kurie vaidins. Man patinka, kad jie gali būti ir vairuotojai, ir apšvietėjai, ir dekoracijų statytojai. Ir kad jie yra darbštūs. Kiek tai tęsis, nežinau. Jei ilgai – jie jau kitaip nebegalės gyventi. Kam per sunku, tas išeina – ir tai normalu, nes žmonės ieško kelio, kuris jiems tinka. Su tais, kurie manimi pasitiki, keliaujame kartu.
Tarp mano jauniausių mokinių ir vyriausių teatro aktorių – 6–7 metų skirtumas, tačiau jie jau priklauso skirtingoms kartoms. Vyresniųjų problemos buvo į užsienį išvykę tėvai. Neretai jie būdavo vaikai, kurie augindavo vaikus – jaunesnius brolius ar seseris. Dabartiniuose pirmakursiuose matau šeimų griūties pažeistus žmones. Kartais, kai juos pajudini, scenoje gali pravirkti ir išsipasakoti, kad nekenčia tėvo arba nekenčia patėvio, o padeda tėvui alkoholikui. Kad išgyvena dėl tėvų skyrybų. Tai sudaužytų šeimų karta. Man norisi paklaust: ar žmonija ko nors išmoko? Ar mes ko nors išmokome iš pasakų apie pamotę raganą ir Sigutę? Tik ji mergaitę skriaudė mamai mirus, o ne tėvams išsiskyrus. Ir kiek dabar tų pamočių ir patėvių!
Kažkada su savo aktoriais atvirai išsišnekėjom. Paskui paklausiau, kas iš jų savaitgalį nenori važiuot namo? Vienas pravirko ir pasakė: „Nenoriu, nes nekenčiu tėvo.“ Šnekėjomės toliau ir paaiškėjo, kad iš dvidešimt keturių tik keturi norėjo važiuoti namo pas tėvus. Visi kiti šeimose buvo nelaimingi. Bet kai visi išsipasakojo, vaikai patys priėjo prie išvados: „Maniau, kad aš vienas toks nelaimingas, todėl visa tai slėpiau. Dabar matau, kad tokių, kaip aš, – daug.“ Ir jie pradėjo to nebeslėpt. Juk aktorystė ir yra viešas nebijojimas apnuoginti savo emocijų. Aš scenoje jaučiuosi saugus. Galiu verkt, liūdėt – darau viešą išpažintį. Kalbu vienus žodžius, bet emocijos ateina iš mano gyvenimo, kurį pats išgyvenau. Susirenku natas iš savo praeities ir sufantazuotos ateities.
– Ar daug kuo gyvenime pasitikėjot?
Kai vedliais tampa personažai, knygos, drąsūs žmonės, pasidaro lengva. Tai yra kelias – tikėti drąsiais, o ne tais, kurie pasiekė sėkmę.
– Taip. Pasitaikydavo, tarkim, ypatingų kunigų, buvo autoritetų visai iš šalies. Ir dar pasitikėjau savo personažais, kurie turėjo didesnių tikslų nei aš, todėl jie mane augino. Pradėjau tikėt tuo, kuo jie tiki. Personažas tiki tuo, kas neįmanoma, o mes su tavim tikim daiktais, kurie guli po nosimi. Kai vedliais tampa personažai, knygos, drąsūs žmonės, pasidaro lengva. Tai yra kelias – tikėti drąsiais, o ne tais, kurie pasiekė sėkmę. Arba sėkmės knygomis, kurias perskaitęs nė vienas netapo sėkmingesnis, nes ten teigiama, kad perskaitęs gausi raktą į sėkmę ir sužinosi slaptą formulę. Formulė nėra tiesa. Nė vienas filosofas neduoda stebuklingo rakto, tik suteikia tvirtybės ieškoti to, kas neapsakoma.
– Tvirtybės nenusivilti reikia daug. Juk kartais aktorių likimas klostosi ir taip: teatre nėra vaidmenų, bet yra šeima, kūdikis, paskola, tada serialai, vakarų vedėjo amplua, nusivylimas profesija...
– Man svarbu, kad menininkas nebūtų cinikas, kad neprarastų tikėjimo. Yra tokia Desmondo Morriso knyga „The Human Zoo“, kurioje autorius, stebėjęs žvėrių gyvenimą zoologijos sode, teigia, kad jei ką nors darai tik dėl pinigų, tai – prostitucija. Cinikas groja, bet netiki muzika; kitas netiki teatru, menu, netiki meile, dideliais dalykais. Yra kunigų, kurie nusivilia Dievu ir vis dar laiko mišias. Netikėdami. Taigi mano užduotis yra padaryti taip, kad mano mokiniai nenusiviltų.
– Idealus aktorius turi būti atsiskyrėlis, kuris aukoja viską. Ir savo asmeninį gyvenimą.
– Taip, kenčia tavo vaikai, žmona ar vyras, ūkis. Bet gal taip turi būti? Tai liečia kūrybingus visų profesijų žmones, kurie fanatiškai atsidavę darbui. Tačiau didžiausia laimė yra kitų akyse matyti laimę – kurią tu suteikei. Jei matai laimę tik veidrodyje – čia ne tai. Man patinka vaikai, užauginti bobučių, aš pats toks. Tėvai dirbo, minimaliai kišosi į mano auklėjimą, mane augino bobutė. Diedeliai nieko blogo vaikui negali įskiepyti – tik gera, o kai tėvai bando į vaiką sudėti visus nerealizuotus savo norus, tai tampa bėda. Jei vaikas neturi klausos ar kankinasi, neverta lipdyt muzikanto.
Pažinojau vieną skulptorių, kurį tėvai vertė groti. Pirmiausia jis iš mokyklos pianino klavišų išdrožė šachmatus. Paskui prišiko į namų pianiną ir užvožė dangtį. Protestas kartais pažadina kūrybingumą – žmogus tapo skulptoriumi.
– Aktoriui reikalinga asmeninė patirtis. Tada išeitų, kad kuo daugiau jam metų, tuo lengviau ja pasinaudoti?
– Yra tiesos. Be to, ir energija auga. Į savo teatrą dažnai kviečiu pagyvenusių aktorių, nes jei jame vien tik jauni – tai studentų teatras. Iš esmės labai svarbu žilas plaukas. Tada publika mato, kad jei ką nors prasmingo sako toks žmogus, galbūt tai tiesa. Pamenu, kai vaidindavau su Algimantu Masiuliu, Rūta Staliliūnaite, pastebėdavau, kaip publika suklūsdavo jiems ką nors pasakius. O jaunam reikia labai daug putoti, kad jį išgirstų. Tuomet supratau, kad amžius publikai yra pliusas. Ir kad viskam savas laikas...
