Pradėti pasakoti A.Juzėnienės istoriją reiktų nuo jos paauglystės ar net – vaikystės. Jau tada Radviliškio rajone augusi Almutė jautė: jos gyvenimas turi būti susietas su menais. Mokykloje ji piešė, o augant noras kurti nemažėjo.
„Kai baigiau aštuonias klases, reikėjo spręsti, ar toliau mokytis vidurinėje mokykloje, ar įgyti profesiją. Atsimenu, kad ruošiausi stoti į Kauno taikomosios dailės technikumą. Tačiau tėvas pasakė: iš dailės jokios naudos, geriau rinktis praktišką profesiją.
Taip sutapo, kad tą vasarą pas mus atvažiavo giminaitė, kuri mokėsi Kalvarijos maisto pramonės technikume. Tėvas pasiūlė ten stoti. Kai toks protelis, kai tau tik 14-ka, taip ir įvyko. Mokyklą baigiau penketais (tuo metu buvo penkiabalė sistema), be vargo įstojau į Maisto pramonės technikumą. Tada, pamenu, į tokią specialybę stojant buvo didelis konkursas“, – sakė A.Juzėnienė.
Dabar, žvelgdama atgal, moteris svarsto, kad prieštarauti tėvo nuomonei tąsyk neišdrįsusi visų pirma dėl pagarbos.
„Aš labai gerbiau savo tėvus, nes jie man skyrė pinigų, išlaikė. Todėl ir mokiausi. Bet jau vėliau, atlikdama praktiką Rokiškio sūrio gamykloje, žinojau: studijas baigsiu, bet tokio darbo nedirbsiu“, – prisiminė A.Juzėnienė.
Po studijų mergina trumpai padirbėjo tuometiniame pieno kombinate, tačiau, kaip sako pati, tos klumpės, nuolatinė drėgmė nežavėjo: „Bet labai gaila buvo tėvų, juk jie mane išlaikė, davė pinigų ir – va taip... Taip jau būna gyvenime, kai tėvai įsikiša ir nukreipia vaikus ne į tą pusę.“
Telefoną užsirašė ant degtukų dėžutės
Almutė nutarė tęsti studijas Vilniaus universitete. Tiesa, galvodama, kad reiktų išlaikyti pasirinktos krypties vientisumą, Almutė pasirinko Maisto prekių mokslo ir prekybos organizavimo specialybę tuometiniame Prekybos fakultete.
Kiek vėliau, po studijų baigimo ir jau pradėjusi dirbti moteris gatvėje sutiko buvusį kolegą.
„Tada jau keitėsi sistema. Jis man sako: ar nenorėtum dirbti Valstybės kontrolėje, Kazimieras Uoka kaip tik renka žmones. Tada, pamenu, jis ant degtukų dėžutės užsirašė mano telefoną. Kiek vėliau sulaukiau skambučio.
Valstybės kontrolieriaus pavaduotojas pakvietė į pokalbį. Atėjau, mes pasikalbėjome. Taip ir atėjau dirbti. Kandidatus tada tvirtino parlamentinė komisija, o man atrodė utopija patekti į tokią instituciją. Bet aš ten patekau“, – sako A.Juzėnienė.
Nors moteris baigė prekybos fakultetą, tačiau, sako ji, ten išmoko įvairių, vėliau jai labai pravertusių dalykų: buhalterinės apskaitos, teisės pagrindų ir pan.
Taip prasidėjo Almutės darbas Valstybės kontrolėje, kuri einant metams tapo aukščiausia audito institucija Lietuvoje.
Lemtingi tapo metai, kai Lietuvą krėtė įkalinimo įstaigų skandalas
Kalbėdama apie 26 šioje taryboje praleistus metus, A.Juzėnienė sako, kad neįdomiu šio darbo tikrai nepavadintum:
„Ir jis man patiko, buvo įdomus. Juolab, kad iš tėvo paveldėjau savybę: visą gyvenimą esu tiesos ieškotoja, niekur, kur matau netiesą, negaliu nutylėti. Tokie žmonės nėra labai mėgstami. Bet tuo pačiu Valstybės kontrolėje buvo be galo sunkus darbas.“
Lemtingi Almutei buvo 2017 metai, kada Lietuvą krėtė vadinamasis įkalinimo įstaigų skandalas.
„Darbas buvo nuolatinė įtampa. Kaip tik tuo metu vyko tas skandalas su kalėjimais, važinėjau į Panevėžio moterų kalėjimą, į Kybartus. O aš jautri asmenybė, labai viską išgyvenu.
Pamenu, kai nuvažiuoji į įstaigą, kai būna komandiruotė, visada labai skubi, kad susirinktum visus duomenis, reikia parašyti ir ataskaitas. Tą lemtingą dieną telefonu kaip tik kalbėjau su vienos įkalinimo įstaigos buhaltere. Vienu metu man užtemo akyse, pasidarė bloga“, – prisiminė A.Juzėnienė.
„Tada pagalvojau: šitaip ateina senatvė“
Dabar Almutė galvojanti: taip tada lėmė likimas. Insultas, ligoninė, ilgas gydymas.
„Man tik pusė veido nutirpo ir ranka. Tačiau gydymas buvo ilgas, penki mėnesiai.
Po gydymo man tarsi akyse pašviesėjo, aš kitaip pasijutau. O prieš tai nuo įtampos, nuo streso buvau apsvaigusi, ir tada, pamenu, pagalvojau: šitaip ateina senatvė. O tai buvo ne senatvė, tik kraujagyslės buvo susiaurėjusios, sutriko kraujotaka. Manau, kad viskas pasibaigė labai sėkmingai“, – pasakojo moteris.
Po gydymo man tarsi akyse pašviesėjo, aš kitaip pasijutau.
Prisimindama darbą Valstybės kontrolėje Almutė sako, kad net po darbo sugrįžusi į namus mintyse būdavo darbe.
„Mintyse tos durys neužsidaro, nes nuolat galvoji. Apie auditus, veiklas, o temos – sudėtingos. Tai ir ikiteisminio tyrimo organizavimas, darbas apimdavo ir prokuratūrą, ir policiją. Nuolat galvoji, guli ir keliesi su tomis mintimis. Turbūt todėl taip pasibaigė viskas“, – sako ji.
Susidomėjo fotografijos studijomis
Pasibaigus gydymui moteris į darbą nebegrįžo. Tačiau tada kilo kitos mintys: kaip reikės gyventi be veiklos, be darbo?
„Tada galvojau: kaip gyvensiu be kontrolės? Man padėjo dukra. Ji žinojo, kad aš mėgstu fotografuoti, daug metų tą dariau, bet pakankamai žinių neturėjau.
Ji pasiūlė mokytis fotografijos. Vieną vasarą atsitiktai pamačiau informaciją, kad Vilniaus paslaugų verslo profesinio rengimo centras organizuoja tokias studijas“, – sako Almutė.
Kalbėti apie savo metus moteris nėra linkusi, tačiau prasitaria, kad tada, kai nutarė mokytis, artėjo prie 60-mečio slenksčio. Jai pačiai įdomu ir tai, jog tada, kai buvo 40-ties, neišdrįso mokytis vairuoti. Nes gi tokio amžiaus, nes gėda.
Kartu su laiku, metais atėjo ir kitoks suvokimas: nėra nieko nepatogaus tęsti studijas būnant vyresnio amžiaus: „Vogti gėda. O kokia čia gėda?“
Užpildžiusi paraišką moteris dar labiau nustebo, kad tęstines studijas finansuoja valstybė.
„Aš už šias fotografijos studijas buvau pasiryžusi sumokėti kelis tūkstančius eurų. Maniau, kad esu jau baigusi universitetą, tad kas man už mokslą mokės? O pasirodo, gali žmonės, įgiję aukštuosius išsilavinimus, tęsti studijas, įgyti kitą profesiją“, – sako A.Juzėnienė.
Kontrolierės būdas – ir studijuojant
„Aš mokykloje sakiau: matyt, aš būsiu čia istorinė asmenybė. Tačiau ši mokymo įstaiga rengia floristus, masažuotojus, tad žmonių yra įvairaus amžiaus. Be to, mano išvaizda jaunatviška ir charakteris jaunatviškas. Nebuvau vyriausia, tačiau mokėsi, žinoma, daugiausia jaunų žmonių“, – sako A.Juzėnienė.
Paskaitas A.Juzėnienė sako lankiusi sąžiningai: kasdien. Tiesa, ją nustebino, kad per mokslo metus nemažas skaičius studentų nubyrėjo.
„Buvo keista, kad jie nevertina iš valstybės gaunamo finansavimo. Tai lanko, tai nelanko. Žinoma, sunkiau tiems, kurie turėjo darbus ir juos teko derinti su studijomis“, – kalba A.Juzėnienė.
„Kontrolierės“ būdas, juokiasi pašnekovė, buvo justi ir studijuojat: „Nevengdavau pamokyti, pasakyti. Vieni padėkodavo, o kitiems nelabai patikdavo. Kai mokėmės verslo organizavimo, to, kokius dokumentus pildyti, kaip ruošti CV, pastabas išsakydavau ir dėstytojai.
Darbas Valstybės kontrolėje davė ir žinių, ir kompetencijos. Mes gi Seimui ataskaitas rengėme, tad mokėjome rašyti. Todėl aš kartais taisydavau, sakiau, kaip reikia daryti. Kai baigiau studijas, dėstytoja man už tai padėkojo. Sako: net pasimokėm iš Almutės“, – pasakoja A.Juzėnienė.
„Tegul mano istorija būna visiems pamoka“
Studijas su pagyrimu baigusi moteris sako įgijusi daug žinių, todėl ją stebina, kai pamato, kad internete siūlomi nemažai kainuojantys kelių dienų fotografijos kursai.
A.Juzėnienė tai vadina pasipinigavimu, nes kelių dienų išmokti bent jau pagrindų, jos nuomone, neužtenka.
„Vien apie fotoaparatą mes gal mėnesį mokėmės, apie jo funkcijas. Iš pradžių aš netikėjau, kad viskas taip sudėtinga, daug ką reikia prisiminti, žinoti, ypač kalbant apie nustatymus, apšvietimą. Kai žiūriu į seniau savo darytas nuotraukas – man pačiai aišku, kad nemokėjau, kad trūko žinių“, – sako ji.
A.Juzėnienė fotografuoja žmones, šventes, renginius, gamtą: viską, kas patenka į jos objektyvą.
„Dar tik mano darbo pradžia, bet jau susikūriau savo puslapį feisbuke, štai neseniai sulaukiau užsakymo fotografuoti krikštynas. Man tai labai patinka, prie nuotraukų galiu dirbti, jas tvarkyti ir naktimis. Mano širdis džiaugiasi.
Dabar tikrai žinau, kad pakeisti gyvenimo kelio kryptį, pasirinkti mielą profesinę veiklą – niekada nevėlu. Noriu pasakyti visiems, kad nebijotų siekti svajonių, imtis permainų. Tegul mano istorija būna visiems pamoka“, – sako A.Juzėnienė.
