Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus entomologas
Dr. Romas Ferenca sako, kad tai evoliuciškai susiklostęs reikalas, nes kiekviena žmonių karta vis labiau tolsta nuo gamtos, todėl ir baimių įtartiniems vabalų pasaulio atstovams vis daugiau.
„Anksčiau senieji kaimo žmonės įsikūrus varlėms, rupūžėms ar driežams po namo pamatais į šiuos dėmesio nekreipdavo.
Niekas dėl tokių niekų galvos nesuko, o dabar... randa vabzdelį ir žmogui jau psichologinė trauma: neramus darosi, kas čia jo namuose gyvena? Vasaros mėnesiais tokios baimės suaktyvėja.
Nemažai sunerimusių gyventojų mus ir asmeniškai aplanko, atneša ir po vieną, ir po daugiau vabzdžių, norėdami išsiaiškinti, su kuo namų plotu dalinasi ir ar tų įnamių nedaugės su laiku.
Dažniausiai tai žmogaus gyvybei pavojaus nekeliantys slaptesni vabalų pasaulio atstovai“, – vaizdžiai pasakojo pašnekovas.
Randa vabzdelį ir žmogui jau psichologinė trauma: neramus darosi, kas čia jo namuose gyvena?
Anot vabalininko, šiuo metu Lietuvoje skaičiuojama per 18 tūkst. rūšių vabzdžių.
Dėl kintančių klimato sąlygų, gyventojų kelionių į šiltus kraštus (pietines Europos šalis ar Aziją) ir tokių prekių, kaip grūdų ar medienos importas, invazinių vabzdžių skaičius nuolat auga.
Tiesa, tikslaus šių skaičiaus, esančio šalyje, nežino nė juos tyrinėjantys mokslininkai.
Su vabalais, mokslininko tikinimu, gal tik kiek aiškiau: Lietuvoje jų šiuo metų yra 3700 rūšių ir dar pusantro tūkstančio ieškotinų (rūšys gyvenančios Skandinavijoje, Lenkijoje, taigi, tikėtina, ir Lietuvoje).
Bėdų, pašnekovo vertinimu, žmonėms, į jį dėl neatpažintų vabalų besikreipiantiems, kyla tada, kai šie atsikrausto į žmogaus gyvenamas patalpas:
„Kelių vabzdžiams pakliūti į žmonių namus begalė: pradedant atvirais langais ir durimis, baigiant tuo, kad jie patys tokių gyventojų iš paežerių ir miškų su daiktais šiltuoju sezonu parsineša.“
Paklaustas, kiek jam pačiam simpatiški nekviesti vorai ar vabalai, R.Ferenca neslepia, kad jam simpatiški. Neišskiria ir vapsvų, o tai, kad jį kartais užpuola, esą tai yra jo, o ne sparnuotųjų kaltė.
Paklaustas, kiek ilgai į namus patekęs vabzdys išgyvena, R.Ferenca visus ramina: jei ir grįš koks vabzdys su namų apyvokos reikmenimis iš lauko, kambaryje negyvens. Kaip išimtį jis mini tik kandis ir kailiagraužius, mat šie gali namuose padaryti bėdos.
Iš pokalbio aiškėja, kad gyventojai mokslininko dažniausiai klausia, ar įkandus vienam ar kitam vabzdžiui neliks liekamųjų reiškinių.
Kaip vieną tokių nepageidautinų R.Ferenca mini priemiškių zonose sutinkamą skaudvabalį.
Sugautas vabalas išleidžia iš šlaunų galuose esančių angų toksišką gintarinės spalvos ir nemalonaus kvapo skystį. Tai vabalo apsauga nuo priešų, kad jo neėstų.
Taigi žmogui jis nekenksmingas, tiesiog nereikėtų jo imti į rankas.
Dažnai mokslininką pasiekia pasakojimai apie tai, kaip gamtoje pramogas suplanavę miestiečiai nukentėjo nuo itin smulkių, į nosis ir akis lendančių padarų.
Nemalonių pojūčių ten, jo tikinimu, dažnai dovanoja pusantro milimetro vabzdukai, mašalais vadinami. Nuo jų nejuntamų įkandimų sutinsta akys ir kitos kūno vietos, į kurias buvo nusitaikyta. Malonu tikrai nėra, bet praeina ir tai.
„Pasitaiko, kad išsigandę žmonės ir matytų vorų dydį hiperbolizuoja, sako: matėme delno dydžio gyvį.
Mūsų šalyje yra keletas rūšių didesnių vorų, įprastai jie gyvena pastatuose, žiemoti lenda į rūsius, palėpes.
Na, Lietuvos masteliais tai dideli vorai, bet pavojingi nėra. Gal tik nemaloniai atrodo. Tiesiog jie per maži, kad galėtų žmogaus odą prakąsti. Bent jau pats nesu bandęs jiems rankos pasiūlyti, labiau vabzdžiais užsiimu“, – juokavo entomologas.
Voragyvius jis apibūdino kaip žemai temperatūrai atspariausius ir ekstremaliausias situacijas išgyventi galinčius padarus.
Tuo pačiu paaiškino, kodėl taip išplito erkės.
„Dėl lėtos savo medžiagų apykaitos šios gali ir visai gerą pusmetį nesimaitinti, bet išgyvens. Būtent tai joms leidžia smarkiai plisti ir gausėti“, – sakė pašnekovas.
Taigi ne vorų, o erkių reikėtų prisibijoti Lietuvoje, tiesa, pasitaiko, kad pramogaujantys vandenyje vasarą nukenčia ir nuo vandeninių blakių, kurios praduria odą.
Tačiau tai reti ir pavieniai atvejai. Tuo metu sausumoje gyvenančios ir ant augalų pakankamai dažnai sutinkamos blakės pasižymi specifiniu kvapu, kuris vėlgi naudojamas priešų atbaidymui, bet šios žmogui nėra pavojingos.
Nors, mokslininko teigimu, daugelį ir gąsdina jų turimas straubliukas, pastarasis skirtas mitybos funkcijai užtikrinti.
Taigi, blakių bijoti reikia tik vandenyje, namuose, pašnekovo vertinimu, dėl pagerėjusių buitinių sąlygų jos, kaip, beje, ir prūsokais vadinami tarakonai, išnykę.
Besikeičiančios žmonių gyvenimo sąlygos ir klimato pokyčiai veikia ir vabzdžių pasaulį.
Štai kaimo sodybų tuštėjimo metas ištiko ir naminius svirplius.
„Jei prieš gerą šimtmetį tai buvo įprastas vabzdys žmogaus aplinkoje, šiandien jų smuikeliai nutilę. Taip nutiko, nes baigia nunykti ir senosios kaimo sodybos.
Naujų modernių sodybų aplinka nėra šiems vabzdžiams tinkama“, – detalizavo R.Ferenca.
Mokslininko teigimu, jiems būtina paprasta kaimo buitis, deja, tokios nebėra.
Viena iš invazinių kenkėjų rūšių Lietuvoje – pietinis ugniukas. Šis drugelis itin mėgsta įsijaukinti žmonių būstuose, maisto produktų ar jų žaliavų sandėliavimo vietose.
Anot R.Ferencos, mitybos požiūriu šių drugių vikšrai yra labai universalūs: gali maitintis įvairiais maisto produktais: miltais ir jų produktais, duona, makaronais, įvairiomis kruopomis, naminių gyvūnų maistu, arbatžolėmis.
Taigi, kai maisto yra, tai ir populiacija plečiasi, galimas įnamių perspektyvas nupiešė entomologas.
Paklaustas, kaip jis vertina į Lietuvą palengva ateinančią madą skanauti vabzdžių, R.Ferenca stebina:
„Mūsų kraujyje labiau kiauliena ir šerniena, nors tai nėra švariausi gyvūnai: jie ėda viską, ką tik randa savo kelyje... dvėselieną, ekskrementus...
Ne veltui vadinami sanitarais, bet mums tai įprasta.
Tiesiog nuo kunigaikščių laikų medžioklinės tradicijos nulėmė visuomenės gyvūninį maistą.
Tuo metu baltymų šaltiniu vadinami vabzdžiai švarūs, nuo jų neužsikrėsite jokiomis ligomis. Tik gal ne visiems priimtini?
Azijos šalys pasižymi giliomis vabzdžių vartojimo maistui tradicijomis.
Kitas momentas yra tas, kad vabzdžiai labai greitai auga, nereikia didelių sąnaudų.
Na, mūsų platumų žmonėms dar reikia savo psichiką performuoti, bet taip, jie irgi maistas. Jei tik tinkamai paruošti, dar ir labai gardūs.“
Pats pašnekovas vabzdžių tikina ragavęs jau ir Lietuvoje. Jei tiksliau, juodvabalių lervomis jį vaišinęs kolega entomologas. „Lervos, pakepintos su druska, gardžios ir traškios, panašiai kaip saulėgrąžos, tiesiog reikia psichologiškai persilaužti, bet tai neblogas ir skanus maistas“, – gurmaniškais potyriais dalijosi pašnekovas, kurio darbas sutampa su pomėgiu.
„O kai taip nutinka, tai darbas lyg apmokamos atostogos“, – juokėsi nuolat žmonos ir vaikų pažįstamus dėl neatpažintų vabalų konsultuojantis mokslininkas.
Nuo mažens vabalų pasaulį Kauno priemiestyje atradęs R.Ferenca sako, kad iki šiol jam tai be galo įdomu, o vabalų pasaulio jis ragina nebijoti, verčiau tyrinėti ir pažinti.
