Baltarusijos teritorijoje, vos 10 km nuo pasienio su Lietuva gimusi ir augusi Teresa gyvenimui pasirinko Visagino miestą.
Dvidešimt metų – viename darbe
„Didelę prisiminimų kolekciją turiu. Visaginas tada kūrėsi, sparčiai augo. Pamilau šį miestą. Netrukus įsidarbinau Ignalinos atominės elektrinės bufete, vėliau – miesto kavinukėje. Mažinant etatus, manojo irgi nebeliko.
Viena bičiulė dirbo „Maximos“ parduotuvėje Visagine. Kolektyvui reikėjo pastiprinimo, draugei užsiminus, nuėjau į pokalbį dėl darbo. Taip ir skaičiuoju šiame darbe jau du dešimtmečius“, – prisimena parduotuvėje Taikos gatvėje dirbanti Teresa.
15min pašnekovės teigimu, nors toks ilgas laiko tarpas vienoje darbovietėje skamba įspūdingai, pati nė nepajuto, kaip dešimtmečiai praskriejo.
„Esu labai stabilus, pastovus žmogus, ne itin mėgstantis pokyčius. Nesakau, kad per tokią ilgą „kadenciją“ nebuvo sunkių dienų. Buvo.
Nesakau, kad per tokią ilgą „kadenciją“ nebuvo sunkių dienų. Buvo. Tačiau mes, vyresnės kartos žmonės, turbūt visai kitaip žiūrime į sunkumus.
Tačiau mes, vyresnės kartos žmonės, turbūt visai kitaip žiūrime į sunkumus. Ne kaip į kažką, nuo ko reikėtų bėgti, tačiau į grūdinimąsi“, – svarsto kasoje ir pieno produktų skyriuje sutinkama moteris.
Aštuntas sezonas Nidoje iš eilės
Teresa pasakoja, kad didysis jos gyvenimo nuotykis – darbas ir kasmetinės atostogos Nidoje – tęsiasi jau aštuonerius metus. 2013 m. vykstant prekybos centro Visagine renovacijai, jo kolektyvas be darbo neliko.
„Kolegos pasiskirstė po „Maximos“ parduotuves Ignalinoje, kituose artimesniuose miestuose. Artėjo vasara, pasigirdo apie pastiprinimo pajūrio parduotuvėms poreikį. Kadangi iki tol neteko lankytis Nidoje, susidomėjau.
Kadangi iki tol neteko lankytis Nidoje, susidomėjau.
Jeigu jau entuziazmą pajutau aš, toks pastovus žmogus, vadinasi, likimo ženklas, kad važiuoti būtina“, – dėsto Teresa.
Nauja vieta ir nepažįstamas kolektyvas visaginietę šiek tiek gąsdino, tačiau nuramino tai, kad kartu į Nidą išsiruošė ir jos ilgametė kolegė.
„Susipakavome darbinę aprangą, kelias poras šortų, džinsų, vieną kitą suknelę, striukę, megztinius ir sėdome į traukinį Vilnius-Klaipėda. Didžiai mūsų nuostabai, Nidoje buvome pasitiktos itin svetingo direktoriaus ir kolegų.
Atrodė, kad buvome tarsi seniai nematyti, labai laukti giminaičiai, – prisimena Teresa. – Kai grįžtu į Visaginą, su keliais bendradarbiais ryšį palaikau ištisus metus, iki kito susitikimo vasarą.“
Kuršių Nerija paliko be žado
Dar didesnį įspūdį moteriai paliko taip ilgai aplankyti svajota Kuršių Nerija. Teresa šį pusiasalį pamilo iš pirmojo žvilgsnio. Dargi stipriau negu Visaginą.
„Mane visada traukė Baltijos jūra. Lankydavausi prie jos viešėdama pas tetą, gyvenusią Jūrmaloje, ir pati studijavau Rygoje. Kai iš dangaus nukritus galimybei padirbėti ir pagyventi Nidoje, į ją atvykau, pasijutau tarsi viešėdama netgi ne Lietuvoje, o kokiame jaukiame Vokietijos kaimelyje.
Absoliuti autentika: dailios siauros gatvelės, savita namukų architektūra, gamta, Kuršių marios ir Baltijos jūra, žinoma. Visa tai ypatinga“, – pasakoja Teresa, vasarop lagaminus kelionei į Nidą pakuosianti aštuntajam sezonui iš eilės.
Subalansuota ir jaunimui, ir vyresniems
Gimimo dieną rugsėjo pabaigoje švenčiančiai Teresai sukaktį paminėti yra tekę ir Nidoje, mat atvykusi birželį, namo ji išsiruošia po trijų, kartais – keturių mėnesių, aprimus turistų srautams.
„Kone tapau sezoninio darbo Nidoje veterane – kasmet sutinku daugelį tų pačių kolegų, kaip ir prieš aštuonerius metus. Tarp „vasarinių“ kasmet ir matyti veidai, ir daug naujų. Matote, nemažai jaunimo atvyksta padirbėti ir paatostogauti.
Noriu padrąsinti: jeigu galite sau leisti išvykti į kitą miestą, o jums išvykus dėl to nebus zyzimo iš artimųjų, būtinai važiuokite į Nidą.
Apsistojame kartu, miestelio centre, prie pat „Maxima“ parduotuvės – gyvenamąją vietą suteikia darbovietė. Pasinaudodama galimybe, noriu padrąsinti: jeigu galite sau leisti išvykti į kitą miestą, o jums išvykus dėl to nebus zyzimo iš artimųjų, būtinai važiuokite į Nidą“, – pasakoja visaginietė.
Pasak Teresos, keturių darbo dienų, po kurių seka tiek pat išeiginių, grafikas vasarai Lietuvos pajūryje yra itin patogus.
Jeigu laisvadieniais oras lepina, nuo ryto iki vakaro 15min pašnekovė maudosi Baltijos jūros, saulės ir jodo voniose.
Jeigu oras prastesnis, su bičiulėmis išsiruošia į Klaipėdos senamiestį ar, pavyzdžiui, delfinariumą.
„Aš niekur nesijaučiu taip gerai kaip Nidoje. Juk ten toks nuostabus, tyras oras. Po sezono namo grįžtu kaip iš atostogų Turkijoje – įdegusi ir pailsėjusi. Tačiau netrukus pradeda kamuoti dilema: norisi dirbti Visagine, kur kolegos seniai tapo antra šeima, bet ir apledėjusią Nidą pamatyti ne nuotraukose, bet gyvai, yra mano maža svajonė. Šiek tiek drąsesnė – tapti nuolatine šio miestelio gyventoja“, – dalijasi Teresa.
Darbo su žmonėmis nelaiko sekinančiu
Ir nors Teresa netruko pastebėti, kad Nidoje darbuotis tenka su kur kas labiau atsipalaidavusiais, linksmesniais, niekur neskubančiais, atostogaujančiais klientais, Visagino gyventojai jai irgi savotiškai brangūs:
„Visada dirbau su žmonėmis. Man patinka pasikalbėti, padėti kitam, pasiūlyti, išklausyti. Ir net negalėčiau pasakyti, kad darbas su žmonėmis labai išsunkia, nes man nemalonios situacijos nepasitaiko dažnai. Matyt, pasaulį tokį aplink save turi, koks pats esi, todėl dažniausiai aplink stengiuosi pritraukti nuotaikingus žmones, su daugiau žmogiškumo ir supratingumo.“
Visagine taip pat įsikūrę du Teresos sūnūs, driekiasi jos mėgstami dviračių takai ir patogiai prieinamos ežero pakrantės kitam moters pomėgiui – žvejybai, todėl kol kas visam laikui palikti šio miesto 15min pašnekovė neketina.
Tačiau nuo birželio pradžios iki vasaros sezono pabaigos šypsena ji tikrai apdovanos „Maxima“ prekybos centre Nidoje stabtelėjusius klientus.