„Vilnius liko be senųjų liepų. Kaunas irgi prasiretino. Nuo 2000 m. iškirsta trečdalis Labanoro girios. Kariniams Pabradės ir Gaižiūnų poligonams plėsti bus vien prie Pabradės iškirsta 500 ha miško. Pernai žadėtos sutvarkyti kirtimo Verkių regioninio parko teritorijoje prie Gulbino ežero vietos taip ir liko išdarkytos, išdraskytos.
Manau, kad kiekvienas lietuvis jau išgirdo, pamatė žinią apie beprotiškai kertamus miškus, sengires ir medžius miestuose. Kai kurie pasirašė peticiją, kiti prisijungė prie aktyvistų kovoti kovą su valdžia.
Aš stebiu visa tai, ir man tikrai kraujuoja širdis, verkia mano siela. Žinau, kad ašaros čia nepadės, ir yra tik vienas būdas tai keisti – sodinti medžius. Esu jų prisodinusi šimtus“, – tokiais žodžiais Birutė kvietė bendraminčius atvykti į jos sodybą „Gervių lizdas“ pasodinti 10 tūkst. ąžuoliukų.
Paauglystėje ji sodino ąžuolus Basanavičynėje, Vilkaviškio rajone. Tuomet juokingai skambėjo kalbos apie šimtamečius medžius – manė niekada nesulauksianti ir nepamatysianti rezultato. Dabar tiems ąžuolams beveik keturiasdešimt metų, jie tikrai labai dideli.
Kadangi gyvenu pagal principą – problemų nėra, yra tik sprendimai, nieko kita neliko, kaip tik pasisėti gilių pačiai ir edukuoti žmones.
„Kai prieš dešimt ar net penkerius metus savo sodyboje Trakų rajone iš gilių sėjom ąžuoliukus, didelių ąžuolų perspektyva atrodė dar sunkiau pasiekiama, kaip vizija ar tolumos miražas. Tačiau dabar tie ąžuoliukai seniai mane praaugo, jau veda giles ir teikia pavėsį. Todėl mažiausiai, ką galiu padaryti šiandien, – prisirinkti gilių ir jas pasėti.
Kinai turi nuostabią patarlę: „Geriausias metas pasodinti medį buvo prieš 20 metų. Antras geriausias metas – dabar“, – tikino Birutė.
Pasak jos, visi komentarai: per vėlu, geriau eikit didelių medžių saugot nei giles rinkt, reikėjo tai daryti, galvoti, saugoti prieš metus, penkerius, dvidešimt, tik dideli medžiai vertingi, manęs tai neliečia, nes aš ne Lietuvoje gyvenu, – yra atsikalbinėjimas nieko nedaryti ar paprasčiausias tingėjimas:
„Visą talką organizuoju – perku vazonus ir žemes, rūpinuosi sodinimo vietos paruošimu, ieškau rėmėjų, kviečiu talkininkus, net negyvendama Lietuvoje. Visa žmonija, o tai reiškia, kiekvienas iš mūsų asmeniškai esame atsakingi už nusikaltimus gamtai, todėl man labai norisi nusilenkti Žemei, medžiui, su begaline meile paimti sėklą ir įkišti ją į purią dirvą, tyliai širdyje niūniuojant „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“. Tyliai, širdyje su meile, ramybe ir viltimi.“
– Noriu paklausti – kodėl ąžuolai? Ir ar pačios negąsdina toks užmojis – pasodinti 10 tūkst. ąžuoliukų?
– Ąžuolai todėl, kad tai Lietuvos šventas medis, sunkiausiai išdaiginamas ir užauginamas, lepiausias medis. Savanoriavau viename projekte, kuris ragina sodinti ąžuolus, ir susidūrėme su problema, kad Lietuvoje nėra reikiamo kiekio paprastojo ąžuolo sodinukų, daigintų iš lietuviškų gilių. Kadangi gyvenu pagal principą – problemų nėra, yra tik sprendimai, nieko kita neliko, kaip tik pasisėti gilių pačiai ir edukuoti žmones, kad iš gilės išauga ąžuolas ir kad kiekvienas gali tai padaryti.
10 tūkstančių skamba kaip didelis iššūkis, bet gilės dygsta sunkiai, išdygs geriausiu atveju pusė jų. Kita vertus, suprantu, kad užveisti kelių tūkstančių ąžuoliukų medelyną yra iššūkis, dar daug ko nežinau, kas manęs laukia, kokios problemos iškils, bet man patinka iššūkiai, per juos aš daug ko išmokstu, tarsi prasiplečiu.
– Kiek žmonių atsišaukė į jūsų iniciatyvą? Ir kas juos pastūmėjo taip praleisti dieną?
– Susirinko beveik šimtas žmonių. Didžioji dalis tų, kurie jau ne vienerius metus mane pažįsta, palaiko, prisijungia organizuojamuose projektuose, tiki jų sėkme. Tačiau buvo tokių, kurių nepažinojau, jie pamatė skelbimą internete ir nusprendė prisijungti.
Daugiausia tai jaunos šeimos su vaikais, sąmoningi žmonės, kuriems rezonavo mano išsakyta idėja, jog ne kovą reikia kovoti, o savo energiją nukreipti kūrimui ir tiesiog sodinti medžius. Tiesą sakant, nesitikėjau tokio didelio ir pozityvaus palaikymo gilių sėjimui.
Būtų nuostabu, jeigu medžių sodinimo idėja plačiai pasklistų, visi taptume tokie parazitiniai medžių sodintojai, kad sklistų toks gandas, apibūdinantis lietuvių tautą: „O, lietuviai tai tie, kurie medžius sodina, kaip kokie išprotėję, po tūkstantį mažiausiai, visokiomis progomis ir visur.“
– Nors kvietimas buvo sodinti medžius, tai nebuvo paprastas jų sodinimas – su tam tikra idėja formavote ąžuolo lapus. Papasakokite plačiau apie tai.
– Kas mane pažįsta, žino, kad su manimi paprastai viskas nebus, vis tiek pridėsiu kokių birutiškų prieskonių: truputį juoko, truputį išminties, ką nors pribursiu, prisigalvosiu, nes taip įdomiau gyventi.
Paprastai medžius sodina miškininkai, ištisas plantacijas, bet mūsų giliukai ypatingi, nes mes visi patys, savo rankom, su vaikais, su daug meilės, juos sėjome, todėl turėjo gimti kažkas ypatinga.
Aš tikiu, kad bet kokį augalą, net bulvę sodinant ir auginant su daina ir daug meilės, ji užauga skanesnė. Užauginti ąžuolą reikia ypač daug kantrybės ir atsidavimo, meilės, todėl norėjosi sukurti tokią vietą, kurion norisi sugrįžti, dar ir dar kartą pasėtus medelius apeiti.
Planuodama sėjimą, ilgai galvojau iš vazonų su giliukais sudėti kokį nors energetinį ženklą, tačiau paklausiau vieno draugo patarimo, kuris sakė: „Dėk ąžuolo lapą, nusibodo jau tos spiralės ir mandalos, pilna jų visur.“
Tuomet ir gimė idėja sudėti penkių ąžuolo lapų: Atvirumo, Meilės, Išminties, Kūrybos ir Ramybės karūną. Tai savybės, kurios man stipriai rezonuoja ir yra tarsi mano asmeniniai vedliai. Tai savybės, kurių daug kam trūksta. Todėl nuo šiol galima nuvažiuoti į Gervių lizdą ir užeiti į bet kurį lapą sau norimos savybės pasisemti.
Mes lyg ir vaikišką žaidimą žaidėm, pamanyk, iš tūkstančio vazonų sudėjom penkių lapų karūną, bet visi, kurie dalyvavo sėjime, jautė, kad tai tikrai stiprus energetinis užtaisas.
– Kiek laiko visa tai užtruko?
– Visas procesas užtruko gana ilgai: reikėjo paruošti dirvą, atvežti žemių, talkininkai pusę dienos rinko velėnas, paskui piešėme lapus ir kasėme – visi vazonai turi būti sukasti į žemę. Per visą dieną beveik šimtas žmonių suformavo penkis lapus ir pasėjo 10 tūkstančių gilių į tūkstantį vazonų.
Po to dar pora dienų aš viena ir su keliomis draugėmis tarpus tarp vazonų užpildėme žemėmis. Tik prieš kelias dienas baigėme. Pripažinsiu, tai buvo sunkus darbas ir reikėjo gerokai pasistengti, norint jį užbaigti ir visą lauką tinkamai paruošti pirmai žiemai.
– Kas bus toliau su tais vazonais?
– Taip, kaip dabar sustatyti, vazonai stovės pusantrų metų, tuomet mes išpikiuosime ąžuoliukus po vieną į atskirus vazonus. Greičiausiai dėsime kokį nors naują piešinį, nes vazonų bus penkis kartus daugiau. Pavasarį pradėsime koncertus ir dainų dainavimą prie ąžuolų karūnos, jau yra numatytas renginys moterims balandžio 30 d. ir draugų gongų naktis birželio 8 d.
Per dieną beveik šimtas žmonių suformavo penkis lapus ir pasėjo 10 tūkstančių gilių į tūkstantį vazonų.
Taip pat visą vasarą Gervių lizde vyks stovyklos vaikams, kurias organizuoju daug metų – stovyklautojus tikrai įtrauksime į ąžuolų auginimo procesą, nes reikės ir ravėti, ir laistyti, ir daug daug dainuoti, kad jie gražiai augtų. Paauginę trejus, penkerius metus, ąžuolų sodinukus ketiname parduoti arba išdovanoti, kad jie būtų pasodinti visoje Lietuvoje.
– Esate ne vieno ekologijai ir šeimai skirto projekto autorė. Kodėl būtent šios temos?
– Darau tai, kas mane „kabina“, kame matau problemą, kas aktualu tuo metu. Prieš trylika metų garsiai šaukiau: „Užleisk nėščią be eilės!” Vėliau: „Šeimoms – parkavimo vietos! Mat tuo metu turėjau jau tris beveik pametinius vaikus ir tai buvo labai aktualu asmeniškai. Tuo metu Lietuvoje tikrai buvo prasta situacija su draugiškomis šeimai ir vaikams vietomis.
Paskui raginau rūšiuoti, perdirbti, rinkti plastikinius butelių kamštelius ir penkerius metus organizavau „Kamštelių vajų“. Man labai skauda, vos tik kas nors prabyla plastiko tema. Negaliu žiūrėti filmų apie plaukiojančias plastiko salas vandenyne ir klausytis kalbų apie tris šiukšlių deginimo gamyklas Lietuvoje, mane apima absoliutus bejėgiškumas, kartais net siutas.
Žemė tokia žmonių apdergta, kad net nežinia, nuo kurio galo pradėti mėžti.
Žmonės per daug vartoja, mums nereikia tiek daiktų ir drabužių, naujų automobilių. Žemė tokia žmonių apdergta, kad net nežinia, nuo kurio galo pradėti mėžti.
– Dalis šių projektų veikia iki šiol ir neša naudą žmonėms?
– Atskiros kasos nėščiosioms ir su mažais vaikais, parkavimo vietos šeimoms yra ir, manau, jau bus visada. Stovyklos vaikams veikia. Jos irgi atsirado iš asmeninio poreikio – norėjau, kad mano pačios vaikai, gyvenantys emigracijoje, nenutrauktų ryšių su savo draugais ir giminaičiais. Kai kurie projektai sustojo dėl paprasčiausios laiko stokos – gyvenant emigracijoje ir auginant keturis vaikus, nėra paprasta viską derinti.
– Kokia artimiausia idėja ateičiai?
– Turiu milžinišką iššūkį iki kitų metų birželio įrengti nuolatinę stovyklavietę vaikų stovykloms ir renginiams „Gervių lizdas“. Jau kitą vasarą numatytos penkios stovyklos pamainos. Turiu restauruoti ir įrengti penkis namelius apgyvendinimui, patalpas dirbtuvėms, valgyklą, susirinkimų erdvę, taip pat sodyboje reikia įrengti dušus, tualetus, valymo įrenginius.
Darbo tikrai daug, pinigų mažai. Todėl ir vėl juokiuosi: „Pažiūrėkime į viską kūrybiškai. Padarykime tokią stovyklavietę, kokios nėra – surinkime viską iš padėvėtų daiktų.“
Tiek nereikalingų daiktų žmonės turi prikaupę, o aš moku ir atnaujinti baldus, ir dekupažą padaryti, todėl jau ne pirmą kartą imsiu ir „nusipiešiu“ stovyklavietę tarsi iš oro. Juokauju, žinoma, tačiau jau dabar visų prašinėju: „Gal turi kokių langų? O gal durų nereikalingų? O gal gali medienos padovanoti nameliui medyje?“ Taip ir prašinėju visų ir visko daug metų…
Kažkodėl man atsakyti negali ir daug duoda. Padarysiu sąrašą ir prašysiu visko, ko tik reikia, net valymo įrenginių ir dviaukščių lovų – taip ketinu „iš oro“ visą stovyklavietę penkiasdešimčiai stovyklautojų įrengti.
– Savo knygose atvirai pasakojate apie savo vaikystę – apie vergavimą šeimoje, kurioje nebuvo meilės, smurtaujantį tėvą. Psichologai sako, kad tokioje aplinkoje žmogus auga su aukos sindromu. Kaip pavyko po viso šito išsigydyti? O gal vis dar gydotės iki šiol?
– Manau, kad smurtaujančioje aplinkoje augę labiau kenčia ne nuo aukos sindromo, o nuo menkos savivertės jausmo. Tačiau ir to aukos sindromo manyje būta daug.
Vos prieš kelias dienas mane eilinį kartą su prakeiksmais išvijo tėvas, išvadinęs pačiais šlykščiausiais vardais.
Gydžiausi, daug metų ir įvairiais būdais. Kartais atrodo, kad visa tai, ką išgyvenau, yra kažkur labai labai toli ir ne apie mane, bet iki šiol karts nuo karto dar vis išlenda menkos savivertės reikalai, dar vis noriu savo šeimai arba kokiam sutiktam „krūtam dėdei“ įrodyti, kiek daug aš galiu ir sugebu, kokia nepakeičiama esu.
Nežinau, ar kada nors iš to išaugsiu – vos prieš kelias dienas mane eilinį kartą su prakeiksmais išvijo tėvas, išvadinęs pačiais šlykščiausiais vardais. Labai tikiuosi, kad tai buvo paskutinis kartas, ir man daugiau nebekils noras ir pagunda dar kartą šliaužti prie jo kojų pripažinimo. Kartais santykiai yra tokie blogi, kad jie neįmanomi. Labai sunku tai priimti.
– Po skyrybų išvykote į Angliją - viena su keturiais vaikais. Kas pastūmėjo tokiam žingsniui?
– Iki šiol pati manau, kad emigruoti su keturiais mažamečiais, tuo metu jiems buvo devyneri, septyneri, šešeri, o paskutiniam pypliui nebuvo nė dvejų, buvo labai drąsu, juolab kad nė vienas nekalbėjome angliškai.
Tai buvo labai desperatiškas, poskyrybinio adrenalino varomas žingsnis – nežinojau, ką darysiu, likusi Trakų rajone su keturiais mažiais, kaip juos išlaikysiu, kaip gyvensiu, todėl per pusę metų viską suplanavau. Šimtus kartų viską apgalvojau ir galiausiai išvažiavome gyventi į Londoną.
– Kaip sekėsi įsitvirtinti?
– Pradžioje buvo sunku – tiek dėl naujos sistemos, tiek dėl kalbos ir brangaus gyvenimo Londone. Lietuvoje turėjau sėkmingą ir pelningą projektą, todėl nuolat skraidžiau pirmyn ir atgal. Trejus metus gyvenome Londone, o po to persikėlėme į Anglijos kaimą.
Taigi greitai bus treji metai ramaus gyvenimo nuostabiame Vakarų Sasekso kaime. Per tą laiką parašiau dvi knygas, suorganizavau labai daug renginių, akcijų, rankdarbių dirbtuvių. Turiu rankdarbių internetinę krautuvėlę, groju gongais, vedu renginius moterims, organizuoju stovyklas vaikams.
Kaip visada, darau visko labai daug ir labai įvairiai, ir ne tik Anglijoje, bet ir Lietuvoje, Ukrainoje, Danijoje.
– Kaip galėtumėte palyginti savo gyvenimą Anglijoje ir tėvynėje? Ar neplanuojate grįžti į Lietuvą?
– Anglijoje išmokau begalinės tolerancijos kitokiam žmogui, odos spalvai, kitokiai kultūrai, kitokiam suvokimui. Gyvendama Londone supratau savo gyvenimo vertybes. Lietuvoje žmogus vertinamas pagal tai, kaip atrodo ir kiek pinigų, kokio dydžio namą ir kokį automobilį turi.
Anglijoje tas negalioja, todėl gyvenimas ten leido susivokti, kad man nesvarbūs nei dideli namai, nei nauji automobiliai, nei madingi drabužiai – visa tai yra taip tuščia, kad neverta nė akimirkos mano gyvenimo.
Mane įkvepia santykiai tarp žmonių, jų augimas, bendrystė, drauge nuveikti darbai. Mane įkvepia gyvenimas 20 kvadratinių metrų name, kurį pats pasistatei, arba gyvenimas saloje, kurią sukūrei iš vandenyne rastų šiukšlių, arba keliavimas aplink pasaulį, lankant draugus ir bendraminčius, o ne gyvenant penkių žvaigždučių viešbutyje... Aš net paplūdimyje gulėti negalėčiau – eičiau šiukšlių rinkti.
Aš net paplūdimyje gulėti negalėčiau – eičiau šiukšlių rinkti.
Su tokiu požiūriu sunku Lietuvoje, net jeigu ir turiu daug bendraminčių. Visi darbai ir gyvenimas čia vyksta vienas kitam gražaus gyvenimo pasidemonstravimo kontekste. Man nepatinka toks kontekstas. Juolab kad jame daug agresijos, valdininkų savivalės ir dar daug ką galėčiau išvardinti, kodėl kol kas nenoriu gyventi Lietuvoje visą laiką. Manau, kad pakankamai daug laiko joje praleidžiu ir daug energijos skiriu savo šaliai.
