Šios gabios ir talentingos mergaitės pasiekimus galima vardinti ir vardinti. Bet susipažinkime su ja iš arčiau.
Lietuvos sporto universiteto Kėdainių „Aušros“ progimnazijos penktoje klasėje besimokanti mergaitė senaisiais amatais pradėjo domėtis vos ne nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų.
Šeimos pagrandukė visą laiką turėjo progą stebėti savo vyresnėlę sesę, brolį, mamą ir, matydama jų nenumaldomą norą ir entuziazmą išreikšti save per meną, pati vis bandydavo prie jų prisijungti.
Niekieno nestabdoma ji galėjo išbandyti viską: tiek piešimą, tiek susipažinti su siūlų magija, kai juos vejant gaunamas vienoks ar kitoks rezultatas, tiek šokio ar dainavimo pagrindų.
Barbė devyndarbė
– Laurute, papasakok, iš kur tokia maža mergaitė turi tiek entuziazmo?
– Tai, ką matydavau šeimoje, visada norėjau išbandyti ir pati. Kadangi tiek sesė, tiek mama nebuvo prieš ir leisdavo išbandyti įvairiausias jų vykdomas veiklas, o jos man patiko visos, todėl dabar ir esu Barbė devyndarbė.
Gaila tik kad laiko pritrūksta – dėl vieno dalyko prireikia atsisakyti kito, nes tiesiog nebespėju.
Kadangi esu trečias vaikas šeimoje – pati jauniausia, todėl visur, kur dalyvaudavo mama, visur veždavosi ir mane.
Tai automatiškai ir nulėmė mano likimą, nes visą laiką augau būtent toje terpėje, domėjausi būtent tokiais dalykais, kurie palaipsniui man tapo itin artimi. Ir iš tikrųjų, buvo įdomu daugiau sužinoti ir išbandyti senuosius amatus, buvo įdomu vien dėl to, kad tai yra ne naujoviška, bet sena. Visada norėjosi prisiliesti prie tų tradicijų, kai savo rankomis galima pasidaryti darbelį, kuris simbolizuoja tautą ir sukelia tik teigiamas emocijas.
Mėgsta keramiką
– Kokiomis veiklomis, be senųjų tradicinių amatų, dar užsiimi?
– Šiuo metu lankau Kėdainių dailės mokyklą, ten mokausi keramikos, tapybos, piešimo pagrindų. Labiausiai prie širdies – keramika.
Kalbant apie senuosius amatus, nors su mamos pagalba, esu išbandžiusi kurti visų tipų juostas, tačiau labiausiai mėgstu pinti eglines juosteles, apyrankes. Kitokie juostų gaminimo būdai sudėtingesni, jiems reikia daugiau pasiruošimo.
Taip pat kiek anksčiau priklausiau Kėdainių kultūros centro vaikų ansambliui „Kleketukai“. Su kolektyvu yra tekę pasirodyti ir užsienyje. Pasikeitus užsiėmimų laikui, deja, teko atsisakyti šio užsiėmimo, ne dėl to, kad jis man nebepatiko, bet tiesiog nebesuspėju – juk kiekvieną dieną tenka eiti į Dailės mokyklą, o dar veikla po mokyklos Arnetų namuose.
Mokykloje, kaip ir visur kitur, esu labai aktyvi. Dalyvauju įvairiuose konkursuose, tokiuose kaip „Kengūra“, savo jėgas išbandžiau ir dailyraščio konkurse, ne kartą teko pasirodyti Lietuvos nacionalinio kultūros centro organizuojamame „Tramtatulyje“ ir visokiuose kitokiuose organizuojamuose renginiuose.
Lankiausi Kėdainiuose organizuotose respublikinėse konferencijose. Jose su klasės drauge skaitėme paskaitą, rodėme skaidres gamtos tema. Džiaugiuosi, kad viskas taip gerai sekasi.
Ruošiasi „Sidabriniam vainikėliui“
– Ar tokia vis nenutrūkstama veikla buvo įvertinta?
– Pirmasis didžiausias apdovanojimas buvo, kai dalyvavau viename piešimo konkurse „Mes piešiame Japoniją“. Tai buvo respublikinio masto konkursas, kuriame aš ir dar viena mergaitė iš Kėdainių buvome paskelbtos laureatėmis.
Abi buvome pakviestos į Seimą, kur susitikome su pačia Japonijos ambasadore Kazuko Shiraishi, kuri visiems laimėtojams įteikė apdovanojimus.
Dar vienas puikus atsiminimas buvo, kai nepranešusi mamai dalyvavau viename piešimo konkurse, kuriame taip pat tapau laureate ir buvau pakviesta į Kauną atsiimti apdovanojimo.
Grįžusi iš mokyklos mamai pasakiau, kad turės vykti į Kauną, o ji nieko apie tai nežinojusi šiek tiek pasimetė, neturėjo ką atsakyti. Bet sužinojusi, jog būtent mano piešinys pateko į tą konkursą ir iš viso Kėdainių rajono vienintelė tapau laureate, apsidžiaugė.
Taip pat jau trečią kartą ruošiuosi dalyvauti Lietuvos nacionalinio kultūros centro organizuojamame „Sidabrinio vainikėlio“ konkurse. Prieš tai sekėsi tikrai neblogai, esu patenkinta savo darbais, gautais įvertinimais, todėl tikiuosi, kad ir šiais metais man pasiseks.
Klasėje – vienintelė
– O dabar grįžkime prie neeilinio ir mažai jaunimą traukiančio pomėgio – senųjų amatų. Ar nesijauti išskirtinė, juk tuo susidomi tikrai ne kiekvienas vaikas?
– Savo klasėje esu vienintelė, kuri domisi senaisiais amatais, ir tuo didžiuojuosi, nes man visada buvo didžiulis noras susipažinti su tradicijomis, su senąja kultūra. Gal dėl to ir mėgstu kaimo aplinką, būti gamtoje.
Daug išmokau iš mamos, o įgytą patirtį ir žinias dabar panaudoju ne tik pati, bet ir perduodu kitiems – vedu edukacines pamokas, demonstruoju juostų pynimą respublikiniuose renginiuose Kėdainiuose, kuriuose mokau ir juostelių pynimo pagrindų.
O dabar galvoje turiu dar vieną didelį planą, kurį norėčiau įgyvendinti.
Vasario 16-ajai – 100 apyrankių
– Papasakosi, kokį?
– Artėjant Lietuvos atkūrimo šimtmečio minėjimui mama ėmėsi austi juosteles-knygų skirtukus su trispalvės spalvomis.
Pamačius, kaip ji atsidavusiai darbuojasi, ir man pačiai kilo idėja imtis kažkokios panašios veiklos. Sugalvojau nupinti juosteles-apyrankes.
Jau esu pradėjusi šį darbą. Šiuo metu turiu padariusi daugiau nei 15 juostelių-apyrankių. Dabar pagrindinis tikslas – suspėti iki minėjimo padaryti likusias (šypsosi).
– Tai informacinės technologijos, kompiuteriniai žaidimai ar susirašinėjimai su draugėmis tau ne pirmoje vietoje?
– Tikrai nesu pririšta prie kompiuterio, interneto ar telefono. Gal taip yra dėl to, jog esu ganėtinai užsiėmusi ir visada turiu labai daug veiklos, todėl laiko švaistyti kitiems ne tokiems reikšmingiems dalykams nenoriu.
Dažniau naudoju planšetę, bet ten taip pat ne tuščiai švaistau laiką. Atlieku bandymus per programėles ir domiuosi, kaip mano mama sako, tikrai tokio amžiaus vaikui netradiciniais dalykais – per „Youtube“ mėgstu žiūrėti vaizdelius apie istoriją, chemiją, fizikinius reiškinius ir panašiai.
Sulaukia balto pavydo
– Prieš tai užsiminei apie edukacijas. Kaip pati vertini priimtą pirmąjį iššūkį – žinių ir patirties perdavimą kitiems?
– Mums čia buvo toks pirmasis iššūkis, kai buvome Aušros Giedrienės pakviesti į Josvainių bendruomenės pobūvį. „Auštaro“ kolektyvo vaikai organizavo Josvainių bendruomenės susitikimą.
Buvo paprašyta parodyti edukacines pamokėles. Taip atsitiko, kad vienu metu mama negalėjo dalyvauti dvejose vietose, tai pasisiūliau mamai padėti. Taip viskas spontaniškai vyko, kad teko, kaip sakoma, greitai viskam pasiruošti ir pradėti rodyti. Tada man buvo tik 8 metai.
Kas svarbiausia, keista buvo tai, kad norinčių pabandyti pinti juostas pas mane buvo daugiau nei pas mano mamą. Ją net draugiškas pavydas buvo apėmęs.
O kitą edukaciją vedžiau Trečio amžiaus universitetą lankančioms moterims. Dalyvauju visur, kur tik esu kviečiama. Niekada neatsisakau.
Prisijungia prie savanorių
– O kaip su laisvalaikiu, ar turi kokių pomėgių, kurie atpalaiduotų nuo visų išties daug laiko pareikalaujančių veiklų?
– Laisvesnės dienos man būna tik penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį, bet jos taip pat dažnai būna užimtos (šypsosi).
Dažniau naudoju planšetę, bet ten taip pat ne tuščiai švaistau laiką. Atlieku bandymus per programėles ir domiuosi, kaip mano mama sako, tikrai tokio amžiaus vaikui netradiciniais dalykais – per „Youtube“ mėgstu žiūrėti vaizdelius apie istoriją, chemiją, fizikinius reiškinius ir panašiai.
Su savanorių asociacija „Spindulys“, prie kurios prisijungia ir mano mama, einame pasavanoriauti: padedame atlikti reikiamus darbus ar vykdyti akcijas. Dabar šios asociacijos savanoriai ruošiasi surengti Josvainių bendruomenei koncertą Valentino dienos proga, paminint ir Vasario 16-ąją – Lietuvos šimtmečio atkūrimo šventę.
6 metus iš eilės su mama taip pat dalyvaujame vykdomose Maisto banko akcijose. Kadangi mama yra atsakinga už šią akciją, todėl kiekvieną kartą vesdavosi ir mane.
Aš su mielu noru ten dalinu skrajutes ir kviečiu paremti bei prisidėti prie Vaikų dienos centro. Tačiau kai būnu namuose ir nereikia niekur eiti, mėgstu žiūrėti filmus. Labiausiai mane traukia filmai, susiję su kosmosu, o kartais renkuosi tiesiog animacinius filmus.
Be to, mėgstu judėti, todėl užsidariusi kambaryje šoku – bandau pati kurti ritminių šokių choreografinius junginius, tik dar niekam to nerodau.
Namuose auginame šuniuką, kuris dažnai trukdo man, neleidžia repetuoti, tačiau aš jam nepasiduodu (šypsosi). Išmokiau jį kaukti pagal muziką ar melodiją, tai vos išgirdęs mano kambaryje muziką ar niūniavimą nieko nelaukęs atbėga ir pradeda muzikuoti (juokiasi).
Nuo medicinos iki istorijos...
– Išduok paslaptį, kuo norėtum tapti užaugusi?
– Labai norėčiau tapti istorijos mokytoja. Nors būdama mažesnė labiau linkau į tokį nevaikišką hobį – man patiko medicina.
Žiūrėdavau filmus, kurie susieti su medicina, su kriminalistika. Domėjausi žmogaus anatomija.
Laisvesnės dienos man būna tik penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį, bet jos taip pat dažnai būna užimtos.
Taip pat labai patinka kosmosas – tai, kas danguje: žvaigždės, mėgstu ilgai žiūrėti į dangų, patinka debesyse matyti paveikslus, vaizdus, gyvūnus, žmones ir panašiai. Domiuosi astronomija.
– Didžiausia svajonė?
– Didžiausia svajonė įgyvendinti savo užsibrėžtus tikslus ir naujas „IPhone 6“ telefonas. Ir dar labai tikiuosi, jog teks išbandyti iki šiol dar man svetimą senųjų amatų rūšį – vytelių pynimą, ji labai mane traukia.
Nesijaučia pervargusi
– Ar nepervargsti? Tėvai nepyksta, kad tokia jaunutė, o jau tokiomis veiklomis užsiimi?
– Mama nerimauja dėl to. Siūlo man mesti tai tą, tai kitą veiklą, kad turėčiau daugiau laisvo laiko, bet aš tikrai nesijaučiu pervargusi, man patinka tai, ką darau.
Pamenu, trečioje klasėje mamos bandymai mažinti mano veiklų sąrašą baigėsi liūdnai – jai nepavyko, nes nežinojau, ko norėčiau atisakyti, viskas man buvo prie širdies (šypsosi).
Lauros mama Loreta Steponavičienė:
„Džiaugiuosi turėdama tokią žingeidžią dukrą. Prisimenu, kai vos ropoti pradėjusi Laura paimdavo vyresnėlės sesės, kuri tuo metu lankė Kėdainių dailės mokyklą, piešimo lapą, dažus ir pradėjo savo pirmuosius potėpius..“
Žinoma, pirmieji dukros darbai buvo ne visiems suprantami, gal net ir pati Laura nelabai suvokė, ką išdarinėja, tačiau tokie veiksmai tik įrodė, jog mergaitės meniška siela, kuri po to ėmė ir atskleidė savo neeilinius gabumus, kuriais gali pasižymėti tikrai ne kiekvienas vaikas.
Kaimo vietovėje tradiciniai amatai visada buvo populiarūs. Tačiau dabar aš džiaugiuosi, jog net ir mieste augančiai jaunajai kartai netrūksta entuziazmo ir noro išbandyti tai, kas buvo populiaru senovėje.
Daugelis vaikų ateina į Tradicinį amatų centrą Arnetų name, kur vyksta tradicinių juostų pynimo pamokos ir kartu įrodo, kad ilgainiui tai gali tapti viena vis populiarėjančių veiklos rūšių ir duoti visokeriopą naudą.“
