– Kas jus atvijo į Jungtinę Karalystę?
– Pagal išsilavinimą buvau telefoninio ryšio ir elektros specialistė. Dirbau telefonų ir radijo gamyklose, o kai šios užsidarė, persikvalifikavau į buhalteres, tačiau toks darbas „neprilipo“.
Ne man darbas, kai visą naktį reikia ieškoti vieno ar dviejų pasimetusių centų arba eini ryte į darbą ir nežinai, kas tavęs laukia prie durų – mokesčių inspekcija ar dar kas nors. Pradėjau ieškoti darbo, kokį norėčiau dirbti, tačiau tiesiai šviesiai išgirdau: „Jūs nesusirasite darbo, yra daug jaunesnių.“
Tuo metu čia jau gyveno viena mano draugė ir ji pakvietė atvykti. Taip padariau – kas man beliko.
Tiesiai šviesiai išgirdau: „Jūs nesusirasite darbo, yra daug jaunesnių.“
Pirmas įspūdis buvo nekoks: gatvė, o palei ją eina vienas gatvės ilgio namas. Nepatiko ir maistas.
Mano kalbos žinios, aišku, buvo skurdžios. Mokėjau anglų kalbos tiek, kiek mokiausi institute, o čia žmonės kalba su savitu akcentu, todėl nesupratau nieko.
Iš pradžių buvo labai sunku. Kai po aštuonių mėnesių pirmą kartą aplankiau Lietuvą ir sėdau į lėktuvą skristi atgal, prisipažinsiu – kūkčiojau balsu. Mano pirmas darbas buvo viešbutyje – tvarkiau kambarius. Stengiausi iš visos širdies, kaip sau. Ir kai savo vadybininkei guosdavausi, kad nespėju, ši ramindavo, kad neprivalau visko padaryti ir neprivalau padaryti visko idealiai, tačiau aš kitaip negalėjau – turėjau išgramdyti visus kampukus.
– Kokiomis sąlygomis iš pradžių gyvenote?
– Nuomojausi kambarį pas pakistanietę. Ji nuomojo septynis kambarius su bendra virtuve ir vonios kambariu. Čia buvo susirinkę įvairiausių tautybių žmonės, iš kurių patyriau daug gerų dalykų.
Vieną vakarą beldžiasi vyrukas iš Irano, o kai atidariau, jis man tiesia 20 svarų, kad nusipirkčiau valgyti, nes žino, kad dar nedirbu ir neturiu pinigų.
Net apsiverkiau iš dėkingumo, bet sakiau, kad negaliu paimti pinigų, nes nežinau, kada galėsiu atiduoti. Buvau nustebusi, kad visiškai nepažįstamas kitos kultūros žmogus neprašomas ima ir ištiesia tau pagalbos ranką. Jo žmona rusė, gamindama pietus savo šeimai, visada pakviesdavo ir mane, kad pamaitintų.
Vieną vakarą beldžiasi vyrukas iš Irano, o kai atidariau, jis man tiesia 20 svarų.
Kitas linksmas nutikimas nutiko su prancūzu. Kartą palikau per naktį virtuvėje ant stalo šokoladą, o kitą dieną radau jį apgraužtą. Pamaniau, kad jo paragavo kas nors iš gyventojų, bet pasirodė, kad jį apgraužė pelės. Tas prancūzas man nupirko naują šokoladą.
Vėliau mes visi išsiskirstėme, tačiau iki šiol šie žmonės gyvena mano širdyje.
– Taigi jums pasisekė – sutikote daug gerų žmonių?
– Nuo pat pradžių sutikau daugybę gerų žmonių. Su kai kuriais iš jų bendraujame iki šiol. Viešbutyje mano vadybininkė buvo velsietė, kuri, pamačiusi, kad jaudinuosi, prieidavo, apsikabindavo ir sakydavo: „Nesijaudink, viskas bus gerai.“
Kartą ji paklausė, ar noriu dirbti vakare. Norėjau, nes nebuvo, kas veikti vakarais, be to, man reikėjo pinigų. Tačiau niekada nebuvau dirbusi vakare, nežinojau, kaip elgtis. Ji dėl manęs pasiliko vieną vakarą ir mokė, ką daryti. Stovėdavo už kampo ir sakydavo – „eik“.
Vėliau dirbau dar keliuose viešbučiuose kambarine. Metus viename viešbutyje gaminau maistą. Man patiko, bet tai buvo labai sunkus darbas, nes pusryčiai prasidėdavo pusę septynių, todėl jau penktą valandą reikėdavo būti darbe. Pajutau, kad ilgiau dirbti neleidžia sveikata.
Tuomet viena lietuvė pakvietė mane į viešbutį, kuriame ji dirbo, padavėjos darbui. Man tai atrodė nereali idėja, sakiau – tu juokauji, juk nesu jauna. Tačiau ji įkalbėjo mane ateiti pasikalbėti.
Aš ir vadybininkui pareiškiau, kad per sena dirbti tokį darbą, o jis: „Ar jums užrašytas amžius ant kaktos? Tuomet ir pradėsime poryt.“ Gana ilgokai ten dirbau, man labai patiko, kadangi ten turėjau galimybę bendrauti su žmonėmis, susipažinau su kitais dirbančiais lietuviais.
Deja, vėl sušlubavo sveikata – mane ištiko koma, o britų medikai nerado priežasties. Gydytis teko vykti į Lietuvą. Todėl dabar sakau – Jungtinėje Karalystėje man patinka viskas, išskyrus sveikatos apsaugą.
– Kaip kilo idėja pačiai susikurti savo verslą?
– Visi mano darbai ateidavo per ryšius – žmonės rekomenduodavo mane ir kviesdavosi.
Viena lietuvė, kuri tvarkė namus vietinėms ponioms, laukėsi ir paprašė mane pavaduoti. Viskas prasidėjo nuo to, kai viena moteris, kurios namus tvarkiau, paklausė, ar nenorėčiau kartu su ja pasivaikščioti pajūriu. Kodėl gi ne, atsakiau, oras puikus, man patinka vaikščioti.
Taigi dabar draugauju ir bendrauju su pagyvenusiais žmonėmis. Padedu jiems buityje, palydžiu į polikliniką, atvežu vaistų ar tiesiog kartu geriame arbatą ir šnekučiuojamės. Pavyzdžiui, su viena moterimi einu tik pasivaikščioti, nes ji neturi su kuo.
Viskas prasidėjo nuo to, kai viena moteris paklausė, ar nenorėčiau kartu su ja pasivaikščioti.
Šią darbo vietą sau susikūriau pati, kai supratau, ką man patiktų veikti. Eiti dirbti į senelių namus nenorėjau, bet norėjau padėti pagyvenusiems žmonėms. Pradėjau nuo dviejų moterų, dabar turiu trylika senukų ir nė vieno negalėčiau atsisakyti, nes juos visus myliu.
Tris jau esu palaidojusi. Vieną iš jų visada prisiminsiu. Ji mane mylėjo kaip dukrą. Tai buvo labai skaudus atsisveikinimas. Per jos laidotuves geriausias sūnaus draugas man taip pasakė: „Aldona, jeigu tu esi šioje bažnyčioje, žinok, ji norėjo, kad tu čia būtum, ir mes, visi čia esantys, tau esame labai dėkingi, kad buvai su ja iki paskutinės minutės.
Čia įprasta, kad žmonės vieni kitiems sako gerus žodžius. Ir jeigu tu dirbi sąžiningai, darai viską iš širdies, jie tave priima labai gerai. Visi mano prižiūrimi žmonės yra vyresnio amžiaus, todėl stengiuosi jiems kuo daugiau padėti. Aš padarau, ką jie prašo, ir ką matau, kad reikia padaryti, ir dar visada paklausiu – gal dar ką nors reikia padaryti, nes jeigu aš turiu laiko, aš galiu padaryti, nebėgsiu užtrenkusi duris. Pagaliau tiesiog pasėdėsiu ir kartu išgersiu arbatos.
– Kokia yra materialinė šio darbo pusė?
– Tai mano verslas, aš pati jį sukūriau ir pati moku mokesčius. Kitais metais jau bus 10 metų, kaip turiu šį verslą. Man patinka padėti žmonėms. Gal todėl, kad nuo mažens augau su diedukais, kurie taip pat buvo tokie.
Visai mažutę jie mane siųsdavo į kitą kaimo galą nunešti laikraščių ar kokį nors skanėstą dieduko draugui, kuris gulėjo patale. Man tai būdavo iššūkis – aš, penkerių metų vaikas, einu viena padėti žmogui. Darau tai iki šiol – jeigu galiu padėti, aš padėsiu. Jeigu reikia naktį pasilikti pas žmogų, aš pasiliksiu.
– Ar britų senoliai skiriasi nuo lietuvių?
– Mano vyriausia moteris yra 95 metų ir ji dar vairuoja automobilį. Apskritai čia tokiame amžiuje vairuoti dar yra normalu. Jie nelaiko savęs nurašytais, ko nepasakysi apie lietuvius. Kai grįžtu į Lietuvą ir matau suvargusius senolių veidus, man norisi verkti.
Skaudu žiūrėti, kai parduotuvėje močiutė deda į krepšį tik nukainotas prekes ir šnabžda sau, kad per brangu. Dabar aš galiu prie jos prieiti ir pasakyti – močiute, pirkite, ką norite, aš užmokėsiu. Ji gal visą gyvenimą sunkiai dirbo, o dabar net neturi už ką valgyti nusipirkti.
Liūdna, kad mano tėvynė niekaip negali atsistoti ant kojų, išbristi iš skurdo. Žmonės mažai uždirba, o mokesčių sumoka daug.
Tiek metų, o mes vis dar negalime Lietuvoje normaliai atsistoti ant kojų. Kodėl? Kodėl tiek žmonių nori išvažiuoti? Grįžusi aš matau, kad miestai gražėja, gatvės tvarkomos, bet aš nueinu ir į pakraščius, kuriuose vaizdas kur kas liūdnesnis. Liūdna, kad mano tėvynė niekaip negali atsistoti ant kojų, išbristi iš skurdo. Žmonės mažai uždirba, o mokesčių sumoka daug.
Čia irgi dideli mokesčiai, bet aš ir uždirbu normaliai. Vos atvykusi uždirbau minimumą. Mano valandinis atlyginimas buvo 5 svarai 10 centų. Dirbau po 10, 12, 14, netgi 16 valandų per parą. Niekada nepasakydavau „ne“. Vietinis britas visada gali pasakyti „ne“, jis paskambins ir pasakys, kad susirgo. Tada skambina man ir klausia, ar galiu ateiti. O aš galiu visada. Dabar mano atlyginimas geras, aš juo visiškai patenkinta.
– Ką dabar sau galite leisti už savo atlyginimą?
– Galiu sau leisti beveik viską: pusę savo atostogų laiko aš praleidžiu Lietuvoje, kitą pusę – kurioje nors kitoje šalyje. Kur noriu, ten ir pasirenku vykti. Drabužį taip pat galiu sau leisti įsigyti tokį, kokio noriu. Ir dar savo draugėms galiu nupirkti.
Šiuo metu planuoju įsigyti nuosavą būstą – sutaupiau jam pinigų. Visus tuos metus gyvenau taupiai, neišlaidavau, po restoranus nevaikščiojau, gaminausi visada pati, taigi dabar turiu santaupų.
– Kokia gaida dabar prisimenate Lietuvą?
– Visiems sakau: pusė manęs yra Lietuvoje, pusė – čia. Kardife jaučiuosi kaip namuose, esu čia įleidusi šaknis, bet pagalvoju apie tai, kad gyvenimo pabaigą visgi norėčiau nugyventi Lietuvoje. Tačiau kol kas esu čia, čia turiu draugų, darbą, po darbo dar užsiimu labdaringa veikla, kadangi esu įsitikinusi, kad žmogus turi dalintis sau kitais. Todėl kol kas noriu čia pasilikti ir prisidėti prie gerų darbų.
– Kuo patinka gyvenimas čia?
– Man patinka liberali aplinka. Čia niekas nebado į tave pirštais, nesvarbu, kaip tu apsirengęs, kokia tavo plaukų ar odos spalva. Jautiesi laisvas išreikšti save taip, kaip norisi. Tolerancijos ribos šioje šalyje labai plačios, o ir aš, čia gyvendama tapau daug pakantesnė, kantresnė, nes mokausi iš vietinių žmonių. Aš visiškai nesistebiu, jei eina žmogus raudonais plaukais, vyras su kasa ar dar kas nors. Čia priimtina viskas.
– Tačiau girdėjau, kad patys anglai Velsą vadina provincija.
– Man tai tiesiai pasakė draugė, atvykusi manęs aplankyti iš Londono: esą pas tave nėra ką veikti, čia kaimas. Tačiau iš tiesų Velsas yra nuostabus kraštas su nuostabia gamta, tik reikia pavažinėti. Čia yra vienas iš gražiausių pasaulio paplūdimių: tu stovi ant didžiulio skardžio, apačioje plaka didžiulės bangos, o vėjas kedena mintis... Stovėčiau ten ir stovėčiau.
Aišku, tai žemdirbystės, gyvulininkystės rajonas. Kita vertus, anglai niekada nemėgo velsiečų, istoriškai tarp jų susiklostę įtempti santykiai, nes anglai kadaise užkariavo Velsą.
Tačiau kai Kardife vyksta didieji regbio čempionatai, suvažiuoja visa Jungtinė Karalystė. Visas centras būna uždarytas, autobusai nevažiuoja. Tai svetingas miestas, jis priima visus, tik svarbiausia nepridaryti bloga, nes kartais tikrai būna gėda už lietuvius. Ir kai sako, kad lietuviai čia dirba kaip jaučiai, tai netiesa. Aišku, jei nori, jie gali dirbti po 20 valandų, bet niekas neverčia, tai kiekvieno asmeniškas reikalas.
– Ar šiame regione lengva susirasti darbą?
– Čia nėra didelių fabrikų, todėl emigrantai daugiausia dirba aptarnavimo sferoje. Lietuvių čia, palyginus, nėra daug, kiek esu girdėjusi, jų Velse gali būti apie pusantro tūkstančio.
– Kuo jus praturtino gyvenimas čia?
– Pirmiausiai pažinau daug skirtingų kultūrų. Čia galima sutikti išeivių iš daugybės šalių, o man įdomu, kaip jie čia gyvena, kaip prisitaikė. Susipažinti čia labai nesunku, nes yra stipri gatvės bendravimo tradicija. Pavyzdžiui, prisėda prie tavęs kas nors parke ant suoliuko ir prasideda pašnekesys.
Pažįstu lietuvių, kurie jau gimę čia, jų palikuonys atvyko prieš 100–150 metų. O štai dabartinis jaunimas, mano manymu, atvyksta todėl, kad jie nepakantūs politikai Lietuvoje, nenori susitaikyti su gyvenimo minimumo ir ieško geresnio gyvenimo, studijuoja čia, baigia mokslus ir susiranda gerus darbus.
Šiek tiek pabuvę čia, jie pasikeičia, tampa jau kitokie nei išvažiavo, ir jiems jau būtų sunku prisitaikyti Lietuvoje. Man irgi jau būtų sunku. Galimybės įsitvirtinti ir siekti geresnio gyvenimo čia tikrai didesnės. Nori mokytis – mokykis, nori stažuotis – stažuokis, nori kilti karjeros laiptais – kilk.
Pažįstu čia ir daug vietinių žmonių. Jie tokie šviesūs žmonės, kad esu laiminga, jog likimas mus suvedė. Vienas iš mano pažįstamų – akių chirurgas. Prieš daug metų Jungtinė Karalystė jį pasikvietė dirbti. Nors jis dabar serga vėžiu, dėl kurio gęsta jo regėjimas, yra parašęs studentams keturias knygas, už kurias negavo atlygio, bet, kaip pats sako, jas parašė ne dėl pinigų, o kad studentai turėtų, iš ko mokytis. Beje, jis turi lietuviškų šaknų.
Man ši draugystė – didžiulė dovana. Apskritai manau, kad mes, žmonės, turime kuo daugiau bendrauti, būti kartu, nesvarbu, iš kurios šalies esame. Todėl man labai patinka bendrauti. Šioje šalyje gavau daug ir esu dėkinga savo likimui, kad čia atsidūriau.
Po 13 metų jau galiu pasakyti, kad esu lygiai tokia pati vietinė gyventoja, kaip ir kiti. Aš niekada nebūsiu britė, tai natūralu, aš esu lietuvė, Lietuvoje yra mano šaknys ir niekada jų nepamiršiu, bet taip pat myliu ir šį kraštą, kuris man davė labai daug.
– Ar neketinate priimti Jungtinės Karalystės pilietybės?
– Esu ir liksiu lietuvė. Tačiau jeigu bus patvirtinta dviguba pilietybė, pasiimsiu ir vietinę, nes gyvenant čia tai būtų daug patogiau. Jau supratote, kad referendume aš balsuosiu už dvigubą pilietybę, specialiai važiuosiu balsuoti į Londoną, kaip ir kiti čia gyvenantys lietuviai.
Deja, Lietuvoje tenka girdėti, kad mus vadina išdavikais ir kam mums reikia leisti dvigubą pilietybę. Tačiau patikėkite – visi mes jaučiamės neatsiejama Lietuvos dalis. Ir kai liepos 6 d. susirenkame kartu Kardifo aikštėje giedoti Lietuvos himno, tai tokia jaudinanti akimirka, kad ašaros net rieda. Mes visa širdimi puoselėjame savo lietuvišką tapatybę.
