„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Verslą nuo nulio pradėjusi Inga: daryti, klysti ir iš to mokytis – tai mano kelias

Kai maždaug prieš dešimt metų, po dukrelės auginimo atostogų, Inga Kindurienė rinkosi iš dviejų darbo pasiūlymų, ji pasielgė taip, kaip pasielgtų toli gražu ne kiekvienas. Iki gimstant dukrai moteris dirbo restoranų versle. „Po motinystės atostogų turėjau du darbo pasiūlymus. Vienas – restoranų versle, kur su arbatpinigiais atlyginimas siektų apie 3000 litų. Kitas – spaudos gamybos įmonėje, kur atlyginimas – 800 litų. Apie spaudą bei reklamos gamybą neišmaniau visiškai nieko. Pasirinkau antrąjį variantą“, – šypteli moteris, tąsyk pasiryžusi vienai didžiausių avantiūrų savo gyvenime.
Inga Kindurienė
Inga Kindurienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Šiandien 33 metų Inga – spaudos ir reklamos gamybos įmonės „Balt Core“ įkūrėja ir vadovė, o šio verslo išmoko nuo visiško nulio. Jos karjera, tiesa, buvo vingiuota. Kaip ir gyvenimo siunčiamos pamokos.

Inga sako svajojanti ir apie bendruomenės subūrimą, kurioje savo sėkmėmis ir nesėkmėmis dalytųsi verslininkai, taip įkvėpdami ir paskatindami jaunus žmones, dar tik svajojančius apie nuosavą verslą ar ką tik jį pradėjusius. Pati Inga sako labai norinti įkvėpti ir paskatinti verslą kurti jaunas mamas.

Viena iš tokių pasakojamų istorijų galėtų būti jos pačios. Tačiau Inga, matyt, kalbėtų ne tik apie verslą, o ir apie tai, kad svajonės gali būti įvairių spalvų ir dydžių, o mūsų pačių siunčiamos mintys yra didžiulė jėga.

„Kažkada svajojau, kad sukūrusi verslą ir būdama įmonės vadovė, turėsiu baltą švarkelį. Dabar turiu, tik dėviu jį labai retai. Viskas prasideda nuo mažų dalykų ir tada virsta dideliais. Tik reikia labai norėti ir kryptingai veikti.

Vertybė nėra nusipirkti naują daiktą. Galbūt geriau pinigus investuoti į žinias, į patirtį. Pradėti nuo idėjos, ieškoti galimybių. Aš pati esu labai užsispyrusi ir kai man sako, kad negaliu, aš du kartus parodau, kad galiu. Juk ir pati pradėjau nuo nulio, vadovo įgūdžių neturėjau“, – sakė verslininkė.

Suabejoti pirminiu pasirinkimu privertė vyras

I.Kindurienė daugiau nei prieš dešimtmetį dirbo restorane. „Buvau someljė. Aptarnaudavau žmones, rinkdavau gėrimus prie maisto. 2011 metais pagimdžiau dukrelę, o po motinystės atostogų grįžti į tą patį darbą nenorėjau.

Mano vyras buvo pradėjęs verslą, susijusį su IT ir buitine technika. Bet mačiau, kad tai daug finansų neatneša. Po atostogų pradėjau ieškoti darbo, sulaukiau dviejų pasiūlymų. Vienas iš jų – pamainos vadovė italų restorane, kitas – reklamos gamybos įmonėje“, – pasakojo Inga.

Pirmąją akimirką moteris sako net ir nesvarsčiusi. Mat restorane atlygis į rankas buvo 1700 litų plius arbatpinigiai, o reklamos įmonėje – 800 litų: „Pasiskaičiavau, kad restorane, pridėjus arbatpinigius, gausiu apie 3000 litų. Beje, panašiai tiek gaudavau ir prieš tai buvusiame darbe. Tai buvo dideli pinigai. Sulaukusi pasiūlymo dirbti italų restorane jau svajojau apie tai, kaip finansiškai atsigausiu po motinystės atostogų, kokių suknelių ir kitko galėsiu nusipirkti.“

Tačiau Ingą suabejoti privertė jos vyras. O ir pati moteris ėmė svarstyti, ar darbą restorane pavyks suderinti su motinyste – juk darbe tektų būti ir vakarais, kartais – ir savaitgaliais.

„Ir aš vyro nuomonės paklausiau – pasirinkau man visiškai nepažįstamą darbą reklamos įmonėje. Tas vienas vienintelis pasirinkimas mano gyvenime viską pakeitė“, – sako pašnekovė.

Asmeninio archyvo nuotr. /Inga Kindurienė
Asmeninio archyvo nuotr. /Inga Kindurienė

„Laba diena, esu Inga, ar jums kažko reikia?“

Šiandien Inga juokiasi prisiminusi savo pirmąsias dienas naujame darbe ir pirmuosius skambučius klientams. Įdomu tai, kad tuo metu buvo itin populiarūs „šaltieji skambučiai“ – kai įmonės atstovas tiesiog skambina nepažįstamoms įmonėms ir siūlo savo paslaugas.

Nors I.Kindurienė ir neturėjo patirties spaudos ir reklamos gamyboje, tačiau šis darbas jai pasiūlytas dėl kitų savybių – komunikabilumo, gebėjimo bendrauti, iškalbos.

„Aš, matyt, gyvenu dėl bendravimo – tai mane pamaitina“, – sako moteris.

„Man sekėsi visai neblogai. Nors pirmieji mano skambučiai buvo drebančiu balsu – viskas buvo nauja, o verslas atrodė kaip „mandarinų kalba“. Visko mokiausi ir buvau visai išėjusi iš savo komforto zonos.

Pirmas mano skambutis buvo maždaug toks: laba diena, esu Inga, ar jums kažko reikia? Iki šiol juokiuosi ir suprantu, kaip per visus tuos metus paaugau. Mokiausi, klydau, rodžiau gerus rezultatus, o kartais – nelabai“, – pasakoja I.Kindurienė.

„Gal tu nori pabandyti su reklama?“

Tačiau reklamos įmonėje Inga dirbo tik apie pusmetį. Kaip sako pati, jos išėjimas susijęs ne su pačiu darbu, tačiau su vadovu.

„Esu girdėjusi iš pažįstamų, kad žmonės ateina čia rinkdamiesi darbą ir pabėga dėl vadovo. Dėl to paties išėjau ir aš. Per tą laiką nebuvau prikaupusi daug patirties, viskas dar buvo nauja“, – prisiminė I.Kindurienė.

Tada moteris nusprendė niekur neskubėti, baigti likusias ekonomikos bakalauro studijas ir savo gyvenimą susieti su įgyta profesija: „Bet tu planuoji, o gyvenimas – juokiasi. Netrukus mano vyras pripažino tai, ką jam buvau sakiusi: kad jo pasirinktas verslas nėra ta sritis, kuri atneša sėkmę.“

„Gal tu nori pabandyti su reklama?“ – paklausė žmonos.

„Gal tu nori pabandyti su reklama?“ – paklausė žmonos.

Regis, viskas vyko taip, kad Ingai rimtai teko apsvarstyti šią galimybę – jai vis skambino klientai iš buvusio darbo: „Visa tai atrodė taip – manęs prašydavo pakonsultuoti, padėti išsirinkti tinkamą medžiagą, paprašydavo išrinkti tinkamą tiekėją, partnerį ir kas galėtų padėti jiems spaudos darbus atlikti.“

Taip, žingsnis po žingsnio, prasidėjo kitoks Ingos kelias.

Pirmoji skrajutė – aukštyn kojom

„Iš pradžių neturėjau jokio pagrindo – telefonas, kompiuteris ir aš. Nuo to viskas ir vystėsi, pirmieji skambučiai buvo nesėkmingi. Aš nežinojau, ką aš darau, kaip.

Pirmąjį užsakymą esu išsisaugojusi iki šiol. Turėjau padėti sumaketuoti ir rasti kur atspausti skrajutę, kuri finale išėjo aukštyn kojom. Bet dabar visai smagu prisiminti. Iš karto dirbau kaip konsultantė, brokerė – klientams ieškodavau geriausių spaudos darbų variantų“, – pasakojo moteris.

Netrukus Inga sulaukė buvusios kolegės – dizainerės – skambučio, kuri taip pat ketino išeiti iš darbo. „Pasikviečiau ją dirbti kartu, pasiūliau prisijungti. Pamaniau, kad aš konsultuočiau, o ji – maketuotų, nes neturėjau žmogaus, kuris kurtų maketus, grafinį dizainą. Vis šis tas. Ji sutiko, ir taip pradėjome dirbti dviese – kūrėme dizainą ir ieškojome, kur pigiau nupirkti spaudos paslaugas klientams“, – sakė Inga.

Kiek vėliau moteris išsinuomojo biurą, mat kol jo neturėjo, užsakymus klientams reikėjo nuvežti pačiai: „Ir važiuoju su vizitinėmis kortelėmis prie kliento durų. Už šešis litus veždavau užsakovams vizitines, o mano uždarbis – vos keli litai. Bet vis tiek kažkokia pradžia.“

Asmeninio archyvo nuotr. /Inga Kindurienė
Asmeninio archyvo nuotr. /Inga Kindurienė

Po artimo žmogaus mirties – depresija

Ingą biurą įkūrė sename buvusios baldų įmonės pastate, kuris buvo ruošiamas parduoti iš varžytynių. Kaip sako pati, į tą pastatą tiesiog įsiprašė. Kiek vėliau įmonėje pradėjo dirbti pardavimo vadybininkas, buvo suburta penkių žmonių komandą ir viskas sekėsi neblogai.

„Bet 2014 metais mirė mano artimas žmogus. Mano gyvenime viskas griuvo. Galvojau, kad komanda mane palaikys, kad jie išsisuks be manęs, kad vystys verslą, nes klientų jau po truputį daugėjo.

Keturis mėnesius nedirbau, man buvo depresija, labai išgyvenau netektį. O kai grįžau į darbą – įmonę radau visiškai nustekentą, sąskaitoje buvo likę 800 litų“, – pasakojo moteris.

Tąsyk teko priimti skausmingus sprendimus. Nebuvo už ką mokėti ne tik atlyginimų, bet ir nuomos. Taip, 2015 metų pradžioje moteris vėl atsidūrė pradžios taške – be pinigų, be minčių į ateitį.

„Kaip jaučiausi? Nebuvo jėgų net pykti“, – sakė I.Kindurienė.

„Nežinojau, kur klimpstu, bet žinojau, kad turiu tą padaryti“

Tačiau tai, kas iš tiesų įvyko, Inga sako suvokusi tik po geros savaitės, kai vieną rytą pabudusi pati savęs paklausė, kas bus toliau: „Ką aš dabar darysiu? Nejau eisiu dirbi kur nors? Kaip aš? Vėl? O jei aš pateksiu į tokią situaciją, kurioje buvau?

Ir tada mano galvoje atsirado mintys, ką galėčiau daryti. Pasakiau sau, kad jei nepadarysiu dabar – nepadarysiu niekada. Vėl pradėjau viską iš naujo: ėmiau skambinti galimiems klientams ir siūlyti tas pačias paslaugas. Vėl prasidėjo vadinamieji šaltieji skambučiai. Mokiausi iš įvairių straipsnių, knygų, žmonių, kurie dirbo pardavimo srityje, prašiau pagalbos, už ko galėčiau užsikabinti.“

Tąsyk Inga skambino kirpykloms, odontologijos klinikoms, logistikos kompanijoms, parduotuvių savininkams siūlydama padėti sukurti dizainą ir rasti geriausius spaudos pasiūlymus bei sprendimus.

Giminės ir draugai man padėjo karpyti siūliukus.

„Taip viskas sukosi, rutuliojosi. Pamenu, kai įsigijau pirmąją siuvinėjimo įrangą, gavau nemažą užsakymą ant drabužių išsiuvinėti logotipus. Tada buvo mano parduota vasara. Nežinojau, kur klimpstu, bet žinojau, kad turiu tą padaryti – naktį ar dieną.

Tai buvo 1500 vienetų užsakymas, tais laikais – nemažas kiekis. Giminės ir draugai man padėjo karpyti siūliukus, dėjo lankus, lankstė, dėliojo į pakuotes, reikėjo išmokti, kaip dirbti su nauja įranga. Bet padarėm. Pamenu, atvažiavo klientas ir jis buvo patenkintas.

Tada sau garsiai pasakiau: jei gaučiau dar vieną tokį užsakymą, pirkčiau ir daugiau įrangos. Tuomet būsiu jau nepriklausoma, galėsiu užsiimti gamyba pati, siūlyti geresnius sprendimus, tapsiu stipriu rinkos žaidėju. Paleidau tokią žinutę į Visatą. Ir maždaug per mėnesį sulaukiau užsakymo“, – pasakojo Inga.

Kelionė žaliu autobusiuku

Įrangą spaudos darbams pradedančioji verslininkė įsigijo iš savo partnerio, kuris netikėtai nutarė parduoti savąją. Tai buvo 2015 metai, o šiuos metus moteris vadina verslo augimo pradžia.

„Tuomet, pamenu, kai reikėjo ką nors pirkti, aš sakydavau: gal pinigų nėra? Ir netrukus supratau – ne pinigų nėra, o mes neieškome galimybių. Priežasčių mes visą laiką galime rasti. Bet kai aš pradėjau ieškoti galimybių, atsirado ir pinigų“, – kalbėjo I.Kindurienė.

O kartą vienos įrangos moteris važiavo į užsienį, mat ten ji kainavo pigiau. Kelias – tolimas, todėl kartu pasikvietė važiuoti kelis savo draugus.

Ne pinigų nėra, o mes neieškome galimybių. Priežasčių mes visą laiką galime rasti.

„Išvykome, susiradę tokį žalią autobusiuką. Į užsienį, keturiese. Per parą nusprendėme „numinti“ apie 1600 kilometrų. Važiavome dieną ir naktį“, – prisiminė verslininkė.

Tačiau atvažiavus paaiškėjo, kad įrenginys – tikrai ganėtinai didelis ir sunkus, kad reikės gerai pasistengti, jog įtalpintų jį į autobusiuką: „Kelių žmonių jėgos akivaizdžiai buvo per mažai.“

Kaip tik pro šalį ėjo penkių ukrainiečių kompanija, jie pasiūlė savo pagalbą. Įranga sėkmingai buvo įtalpinta į autobusiuką. Išvažiuojant pardavėjas patarė pakelėje niekur nestoti, nes krovinys – brangus. Maža kas.

„Grįžome visai pavargę, prie Lietuvos sienos dar sustabdė pasieniečiai ir paprašė pateikti krovinio dokumentus.

Paduodu pareigūnui dokumentus, o jis nieko nesupranta. Pasirodo, vis dar būdama mieguista aš pateikiau savo dukrelės dokumentą, o jam kilo minčių, ką mes vežame. Bet patikrino, ir viskas buvo gerai“, – juokėsi pašnekovė.

Asmeninio archyvo nuotr. /Inga Kindurienė
Asmeninio archyvo nuotr. /Inga Kindurienė

Iš palatos telefonu tvarkė verslo reikalus

Toliau verslas sekėsi neblogai, o tada Inga ėmė lauktis kūdikio. Tai reiškė, kad tam tikram laikui įmonės valdymą teks perduoti kažkam kitam. Turėdama patirties, kuo gali baigtis verslas, jei tavęs jame nėra, moteris ėmėsi ieškoti pamainos sau.

„Tik likus mėnesiui iki gimdymo radau, kas mane pakeis. Žmogus buvo kiek panikoje, bet aš raminau, kad viskas bus gerai ir padėsiu. Ir kad dar negimdysiu“, – prisiminė pašnekovė.

Į ligoninę Inga išvažiavo šeštadienį, tą pačią dieną pagimdė, o jau pirmadienį iš palatos telefonu tvarkė verslo reikalus.

Tačiau ir šį kartą likimas Ingai iškrėtė pokštą. Nors dar buvo likusi viena nėštumo savaitė, tačiau sūnus į pasaulį pasiprašė anksčiau. Į ligoninę Inga išvažiavo šeštadienį, tą pačią dieną pagimdė, o jau pirmadienį iš palatos telefonu tvarkė verslo reikalus.

Į darbą I.Kindurienė fiziškai grįžo maždaug po mėnesio: „Ateidavau dvi-tris dienas per savaitę, su vežimėliu, su vaiku. Eidavau pėstute – per tą laiką sūnus lauke pamiegodavo. Jei netrukus susitikimas su klientu – kitame kabinete jį pamaitinu, užmigdau ir vėl einu dirbti.“

„Vyras – mano angelas sargas“

Kai sūnus paaugo, teko spręsti ir kitus iššūkius – kuo jį užimti biure? Moteris labai norėjo su sūnumi būti pati, o ne palikti auklei, be to, ilgai jį maitino.

Išradinga mama netruko rasti sprendimą: darbe įtaisė maniežą, atnešė žaislų. Dar kiek vėliau įrengė žaidimų aikštelę, o į biurą ateinančius klientus pasitikdavo ne tik Inga, bet ir po visą biurą su vaikštyne važinėjantis sūnus.

„O tarp darbų išeidavome pasivaikščioti. Pamaitinu krūtimi ir einu į susitikimą. Būdavo, kad verslo susitikimo metu jis pabusdavo. Tada tekdavo atsiprašyti klientų ir eiti prie sūnaus. Toks tad buvo darbo ir gyvenimo balansas.

Taip ir augome. Beje, mano sūnus pradėjo ne tik anksti vaikščioti, bet ir kalbėti. Ir nieko keista – jis juk visą laiką girdėjo aplinkui kalbančius žmones“, – juokiasi verslininkė.

Asmeninio archyvo nuotr. /Inga Kindurienė vyrą vadina savo angelu sargu
Asmeninio archyvo nuotr. /Inga Kindurienė vyrą vadina savo angelu sargu

Beje, šiuo metu įmonėje Inga dirba kartu su vyru – jis savo verslo atsisakė ir prisijungė prie žmonos.

„Mano vyras visą laiką mato kelis žingsnius į priekį, jis puikus strategas. Jis – mano angelas sargas, kuris visada padeda ir palaiko. O aš supratau, kad mano atsidavimas verslui, padalinimas savęs tarp šeimos ir darbo atsipirko, kad sūnus – laimingas.

Verslas sėkmingai auga, tapome nepriklausoma, brandžia kompanija, kuri gali savo klientams pasiūlyti unikalius spaudos, grafinio dizaino bei reklamos priemonių sprendimus“, – sakė I.Kindurienė.

Nesustok, net jei tau atrodo, kad tai neįmanoma

Sėkmingas verslas yra ir tavo paties energija, tavo požiūris į žmones ir aplinką, tavo svajonės ir jų vizualizacija. Ir dar – gebėjimas atrasti galimybes.

„Visų pirma reikia išsikelti tikslą. O jam pasiekti yra įvairių priemonių. Mane įkvėpė jūsų rašyta Raimondos istorija – ji neturėjo iš kur gauti pinigų verslą prikelti iš bankroto, bet sugalvojo atsiskaityti metalu. Tai ir yra apie tai – nesustok, net jei tau atrodo, kad tai neįmanoma.

Vienetas yra blogas skaičius, kalbant apie bandymus. Nepavyko iš pirmo karto, bandyk darsyk. Pradėti verslą yra įmanoma ir niekada nevėlu.

Žinoma, svarbu turėti palaikymą šeimoje, didelė vertybė – geras kolektyvas. Jie – ne tiesiog įmonės darbuotojai ar pavaldiniai, o komanda, didžiausia įmonės vertybė.

Daug daryti, daug klysti ir iš to mokytis. Tai yra mano kelias“, – kalbėjo I.Kindurienė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs