Greta įžvalgaus ir struktūriško mąstymo, Dovilė švyti moteriškumu ir, kaip pati sako, geba lyg mygtuku persijungti į kitą, šiltos ir ramios moters, namų židinio kūrėjos būseną.
Kaip suderinti šias asmenybės puses ir kokia gali būti to kaina – apie tai moteris atvirai dalijosi A.Mikalausko vedamoje laidoje „Pradėk iš naujo“.
Aurimas Mikalauskas: Kada tu pirmąkart pajutai savyje verslumą?
Dovilė Urbanaitė: Visada buvau labai kūrybinga. Aš nebūtinai žinojau, kaip nusipirkti pigiau, o parduoti brangiau – bet visada galvojau, kad galima sukurti dalykus kūrybiškai.
Kaip šiandien prisimenu, buvome kaime pas mano mamos giminaičius. Jie visi važiavo į mišką ir manęs dėdė paklausė, ar aš važiuosiu kartu. Aš sakau: „Ne, žinokit, aš liksiu čia, truputėlį pakursiu.“ Jo veidas, matau, persikreipė, sako: „Dovilyte, tu gal nekurk, su degtukais žaisti negerai…“ Jis nuoširdžiai galvojo, kad noriu kažką pakurti! O man ta kūryba, „pakūrimas“ buvo neatsiejama mano dalis. Ir aš visad kurdavau įvairiausius dalykus.
Ypač mėgdavau kurti žurnalus. Bent porą kartų per metus išleisdavau mamai dedikuotą žurnalą, kuriame būdavo įvairios skiltys: juokeliai, skaitytojų laiškai, pasakojimai. Išlaikiau ir savo leidžiamų knygelių „Nuotykiai su Dora“ (mūsų šuns vardas buvo Dora) nuoseklumą – tai buvo kelerius metus ėjęs žurnalas. Mano mama iki šiol juos visus yra išsaugojusi.
Vėliau, kai pradėjo kaltis verslumas, pradėjau su spausdinimo mašinėle leisti žurnalus ir pardavinėti juos kaimynams. Taigi žurnalistika mano gyvenime buvo nuo pat mažumės. Visą laiką nuo mažens sakiau, kad noriu būti žurnaliste arba verslininke. (…)
Kūryba visą laiką buvo šalia. Čia nuopelnus galiu atiduoti savo mamai, kuri neišsigando ir negalvojo, ką ji čia nori pakurti – ji visą laiką tai skatino, palaikė, labai džiaugdavosi gavusi naują žurnalo numerį. Manau, kad tai man padėjo suprasti, kad viskas su kūrybingumu yra gerai, kad nereikia eiti tuo įprastu keliu, kad gal nereikia domėtis tuo, kuo domisi kiti vaikai. (…)
Nuostabu, kad jau tada aš leidau sau būti savimi, o ypač, kad mama man leido taip būti ir tą daryti, kad ji domėjosi. Tai labai padėjo. (…) Turbūt nenustosiu savo mamos girti, bet ir vėliau, kai sugalvodavau ne visai standartines verslo idėjas ar nėjau tuo keliu kaip dauguma – po universiteto ieškoti normalaus darbo, ji visuomet mane palaikė, o ne sakė, žinai, gal tu rinkis tą saugų (gydytojos, teisininkės ar kt.) kelią.
A. M.: Tu minėjai, kad tavo mama buvo šeimos židinio kūrėja. Kaip ji žiūrėjo į tai, kad tu esi tokia versli kaip tėtis? Tikriausiai ji savyje turėjo tam tikrų konfliktų dėl to, kaip minėjai, kad jo didžiausias prioritetas buvo darbas. Matydavai savo mamą, namų židinio saugotoją, bet ji nėra versli, o tu verslumo energiją savyje jauti. Ar nebuvo tau pačiai konflikto dėl to?
D. U.: Visiškai nebuvo konflikto. Sakyčiau, ir dabar šie du dalykai gražiai balansuoja tarpusavyje. Darbe, kai darau dalykus, jaučiuosi lyg galėčiau eiti kiaurai sienom. Aš turiu tikslą, aš ir einu ten – jaučių aistrą savo veiklai. Dievinu tai iki begalybės. Bet namuose man visiškai nėra poreikio būti vadove. Man žiauriai gerai pereiti į visiškai kitą poziciją ir būti kaip tik daug labiau gležna ir ramia.
Nuostabu, kad jau tada aš leidau sau būti savimi, o ypač, kad mama man leido taip būti ir tą daryti, kad ji domėjosi. Tai labai padėjo.
Galbūt čia irgi susižaidžia tos dvi tėvų savybės. Man namuose patinka pereiti į kitą režimą – grįžus iš kokio renginio su begale žmonių uždarau duris ir viskas, aš fiziškai kitam režime ir galiu būti rami, jauki, visiškai naminė.
A. M.: Beklausydamas tavęs noriu pasikalbėti apie energiją. Atrodo, tuoj susprogsi, kiek tu turi energijos! Iš kur tu jos tiek gauni?
D. U.: Geras klausimas, manau, yra žmonių, kurie natūraliai yra gavę daugiau energijos. Tiesiog jie turi didelį energijos resursą. O žmogus, kuris natūraliai gal neturi tiek daug tos energijos, turbūt jam sunkiau. Turbūt tai viena iš natūralių duotybių. Antras dalykas, aš ją stengiuosi tausoti, ypač dabar, kai po truputį imu suprasti, kas bus jei po 20 metų aš nebeturėsiu tiek energijos, kiek dabar.
Tad aš labai stengiuosi reflektuoti, kokios patirtys mane pripildo energijos, kokios mane išgręžia. Juk tikrai gali būti, kad po kai kurių patirčių mes grįžtam namo ir norim versti kalnus – tai gali būti ne tik patirtys, bet ir žmonės. Kai grįžti namo ir galvoji, kaip puiku, noriu dabar visko dar daugiau!
Įsiklausius į savo kūną matyti, kad yra dalykų, kurie išsunkia, man tai yra įvairūs smulkmeniški administraciniai darbai. Aš to nekenčiu – neturiu tam kantrybės, mane tai žudo. Galiu tokį darbą daryti 2 val. ir galvoti, kad tai buvo sunkiausia diena. Labai svarbu klausyti savęs – net ir verslą vystant galima įsigilinti ir pagalvoti, kokios užduotys mane išgręžia, ir jas bandyti skirti kitiems žmonėms. O tokių, kurios pripildo energijos, turėti daugiau.
Nauda ir panašūs dalykai yra logiški dalykai, bet įsiklausyti į tai, kas mus pripildo energijos ir kas ją išsunkia yra labai geras rodiklis tiek renkantis draugus, tiek profesiją, darbą, antrąją pusę… Tai labai svarbu.
A. M.: Ką, atsimeni, esi pasiekusi, pajutusi, kad tavo energiją išsunkė? Gal tai buvo aplinka ar santykis, kurį turėjai nutraukti?
D. U.: Vienareikšmiškai, čia kalbėčiau apie savo darbą Tenerifėje. Tai buvo nemylimo darbo patirtis – kai eini į darbą ir galvoji – čia absoliutus laiko švaistymas, ką aš čia darau. Ir tai nebūtinai turi būti sunkus darbas.
A. M.: Nežinau, kaip tu, bet mano požiūris yra toks (kadangi daug laiko teko dirbti samdomą darbą): kad ir kokį darbą darai, turi išmokti tame darbe dirbti. Nebūtinai išmoksi pasimėgaudamas dirbti, nes jeigu jau tavo energija senka, tai ji senka ir tu nieko per daug nepadarysi, tai susiję labiau su dvasiniais dalykais – su tavo pašaukimu arba jo nebuvimu.
Tačiau bet kuriame darbe turi įdėti maksimalias pastangas ir visą save atiduoti. Man atrodo, labai daug žmonių šiek tiek prisilaiko, tarsi neatiduoda savęs dirbdami (gal taip yra dėl to, kad tai yra „ne mano“ arba „nekenčiu to boso“) ir tada jie tą patį nusineša ir į savo verslą. Koks tavo požiūris į tai? Juk „She Is Glowing“ klube daug bendrauji su merginomis, kurios šiuo metu dirba samdomus darbus.
D. U.: Taip, kaip tu darai vieną dalyką, taip tu darai visus dalykus. Aš tikrai taip manau. Man nebuvo, kad aš čia dirbu tik kad uždirbčiau, tai „primesiu“, kad darau tą darbą
Ne. Duodi 100 proc. Viskas yra įprotis. Jeigu įpranti daryti visus dalykus „viena koja“, tai kaip tu magiškai pasikeisi – jau savo versle ar kažkur kitur darysi 100 proc.? Nemanau.
Vėlgi, galima įsivertinti ir visa tai apgalvoti. Kai pradėjau vystyti savo vestuvių verslą, aš pati dar vis dirbau samdomame darbe. Tas samdomas darbas nereikalavo protinių investicijų, tai buvo fizinis darbas, restorane dirbau administratore. Aš turėjau pakankamai laiko ir daug mentalinės jėgos grįžusi namo dirbti prie savo verslo. Galima apgalvoti ir tokį dalyką: vis tiek dirbti gerai, bet ieškoti darbo, kuris ne taip išsunktų, būtų lankstesnės valandos ir pan.
Jeigu įpranti daryti visus dalykus „viena koja“, tai kaip tu magiškai pasikeisi – jau savo versle ar kažkur kitur darysi 100 proc.? Nemanau.
A. M.: Taigi tavo pirmasis vestuvių verslas „Barefoot Bride“ – kaip tu ten, Tenerifėje, atsidūrei? Kaip tai įvyko?
D. U.: Pradėkim iš naujo – šis dalykas mane persekioja tikrai labai dažnai. Mokiausi mokykloje, sugalvojau, pradėsiu naujoj šaly – kraustausi studijuoti į JK, pradedu ten, vėliau lygiai ta pati situacija buvo ir Tenerifėje.
Visada mokiausi stropiai, buvau gera mokinė mokykloj, stropi studentė universitete, bet baiginėjant komunikacijos studijas mano viduje vyko dialogas: kodėl visi mano kursiokai turėjo svajonę baigti, žiūrėdavo TOP 100 kompanijas ir nuoširdžiai svajodavo ten įsidarbinti? Man buvo vidinis nusivylimas savimi – aš klausiau savęs, kodėl man visiškai nedega širdis apie tai pagalvojus? Aš nervinausi, juk laikiau save entuziastinga, veiklia – kodėl aš to nenoriu? Negalėjau rasti atsakymo.
Greitai po studijų baigimo atsirado galimybė išsikraustyti į Tenerifę su mano antrąja puse, man tai atrodė kaip puiki galimybė išvažiuoti – galvojau, neriu. Buvo tikėjimas, kad aš kažką įdomaus ten padarysiu – sukursiu. Galbūt esu oportunistė – man tai atrodė kaip galimybė. Iki atsikraustant aš nebuvau ten buvusi. Priėmiau tą galimybę.
Pradėjusi dirbti restorane Tenerifėje greitai supratau, kad mane tai smaugia. Liūdna, bet mačiau, kad mano antrai pusei ten gerai ir jis mato karjeros galimybes, jis laimingas. Supratau, kad mūsų pusės metų planas čia nesibaigs – čia būsim ne trumpą laiką. Tad jeigu čia noriu būti kartu ir būti laiminga, aš turiu ieškoti veiklos, kuri galėtų mane realizuoti.
Tai buvo lemtingas mano gyvenimo momentas: pasakiau sau, kad turiu griebti jautį už ragų ir susikurti sau gyvenimą, kad galėčiau jaustis čia laiminga. Kad ir kokia karjeros moteris būčiau, santykiai man taip pat labai svarbūs.
A. M.: O kaip tu tuo metu jauteisi? Daug žmonių tokioje situacijoje nusileidžia, turiu omenyje, tu dirbi darbą, bet jauti, kad širdis nedainuoja…
D. U.: Labai blogas jausmas. Tenerifėje yra įprasta dirbti 6 dienas per savaitę, aš turėjau viso labo vieną laisvą vakarą. Darbas būdavo nuo pietų iki vakaro. Aš tos vienos dienos laukdavau kaip absoliutaus išganymo. (…)
A. M.: Ar dabar jau gali tiksliau įvardinti, kokios buvo priežastys, dėl kurių jūsų santykiai pradėjo griūti?
D. U.: Nežinau. Vienas dalykų, kuris tikrai pakenkė mūsų santykiams, buvo mano verslo pradžia. Pradėjau prie jo dirbi ir tam skyriau labai daug laiko. Galėjau visą dieną tik tą ir daryti. O Tenerifėje visi gyvena kita pasaulėžiūra – jiems buvo nesuprantama, apie ką aš čia kalbu. Ta prasme, mergaite, tu džiaukis, tau yra saulė, jūra, pasidegink, ateik į darbą, truputį padirbk, na, ir viskas – ko tu čia iš viso nori? Kokie dar verslai?
Mano antrąją pusę erzino tai, kad kai jis turi laisvą dieną, verslo nevysto, nori smagiai leisti laiką su savo antrąja puse – o ji čia mat sėdi ir dirba.
Kas čia per nesąmonė? Nuobodu. Jam patikdavo, kai kažkas viešumoje mane pagirdavo, kad Dovilė kuria verslą, bet namuose esu sulaukusi ir skaudžių komentarų: ką čia primeti, oi, biznierė… Galiausiai ir man tai nepatiko, aš norėjau palaikymo.
Vestuvių verslas iš pat pradžių reikalavo viso dėmesio – tai buvo mano vaikas. Aš jam skirdavau visą įmanomą laiką. Dabar šis verslas tebeveikia, bet aš jam skiriu porą valandų per savaitę, nes yra komanda, viskas yra sudėliota – tai etapai. Bet tą laiką, kai tavo antra pusė nori panirti į verslą, reikia išlaukti, suprasti, palaikyti…
Tai buvo lemtingas mano gyvenimo momentas: pasakiau sau, kad turiu griebti jautį už ragų ir susikurti sau gyvenimą, kad galėčiau jaustis čia laiminga.
A. M.: O kaip gimė pati pirmojo tavo verslo idėja? Ir kaip tu ja patikėjai? Dažnai girdžiu dvi istorijas iš savo auditorijos: vieni sako, aš dirbu nemėgstamą darbą ir žinau, kad galima kažkur atiduoti visą savo širdį ir energiją, norėčiau to, bet nežinau, kas tai galėtų būti – aš to neatrandu. Kita istorija, kad žmonės žino, ką norėtų daryti, bet abejoja, ar iš to įmanoma užsidirbti, jaučia baimes ir t.t. Papasakok, kaip tu per tai perėjai?
D. U.: Nepatekau nei į vieną, nei į kitą kategoriją. Mano galvoje motoriukas veikė labai greitai. Aš visad galvojau, kad esu savo laimės kalvė – nekaltinau, kad čia turim būti dėl mano antrosios pusės, bet maniau, kad tuomet man čia reikia susirasti kažką labai puikaus, iš ko galėčiau sėkmingai gyventi.
Būtent tada mano galvoje įsijungė antrepreneriškas mąstymas. Aš pradėjau galvoti apie savo verslą, nebe apie samdomą darbą. Negaliu pasakyti, kad tai buvo ilgas procesas. Buvo mėnuo, gal porą savaičių, kai pradėjau intensyviai apie tai galvoti.
Prisimenu lemtingą vakarą, kai sėdėjau prie jūros – net dabar atrodo, kad ten esu, taip ryškiai prisimenu tą vietą, net temperatūrą – buvo ta išganingoji laisvoji diena, aš turėjau galimybę pasidžiaugti saulėlydžiu. Ten buvo labai raminanti aplinka, labai gera: aš sėdžiu, žiūriu į saulėlydį ir į mano galvą ateina mintis, kaip būtų gražu čia susituokti. Tai buvo vienintelė mintis ir, Aurimai, aš tos minties nepaleidau.
Tą patį vakarą sugalvojau verslo pavadinimą, „Basakojė nuotaka“ („Barefoot bride“). Mačiau tą viziją – tai buvo paplūdimys, saulėlydis, įsivaizdavau nuotaką basomis kojomis, lengva suknele einančią pajūriu. Galvojau – viskas. Man nebuvo klausimų, ar darysiu, ar pasiteisins – aš nedariau rinkos tyrimo, kas bus mūsų konkurentai, ne. Aš tai darau. 100 proc.
Nežinojau, ar Tenerifėje galima legaliai susituokti, ar galima daryti santuokos palaiminimą, nežinojau, kur, neturėjau jokių pažinčių, kontaktų. Bet man niekada nebuvo minties, kad gal aš nedarysiu.
Viskas rutuliojosi labai greitai. Tą patį vakarą nusipirkau puslapio domeną. Dabar pradėti tokį verslą man užtruktų turbūt savaitę, kad viską susidėliočiau. Tada aš nežinojau, nuo ko pradėti.
Mane tiesiog pribloškė tai, ką reikia sužinoti, nes atrodo, kad „googlinti“ dabar reikia viską – net nežinai, į kurią pusę bėgti, nes reikia visur. Bet dvejonių nebuvo. Aš tuo metu neturėjau nieko, tik didžiulį entuziazmą ir norą.
Toliau laidoje: kaip Dovilei sekėsi plėtoti savo vestuvių verslą Tenerifėje, apie skyrybas ir kritinį gyvenimo etapą, magistro studijas, moterų klubo „She Is Glowing“ sėkmę Lietuvoje ir atrastą tikrąją meilę.
Visą laidą rasite čia.
