Viena tarp vyrų. Pilotė A.Keršytė: „Rūpesčius turi palikti ant žemės“

15min pradeda ciklą „Viena tarp vyrų“ – apie moteris, turinčias profesijas, kurias standartiškai vertiname kaip vyriškas. Šios moterys drąsios, nebijančios pažvelgti baimei į akis, atkaklios ir... daugeliu atveju dirbančios vienos tarp vyrų. Pirmoji šio ciklo herojė – vienintelė moteris Lietuvoje, galinti pilotuoti sraigtasparnį ir lėktuvą, Valstybės sienos apsaugos tarnybos Aviacijos valdybos Skrydžių skyriaus orlaivio vadė Aušrinė Keršytė.
Aušrinė Keršytė
Aušrinė Keršytė / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Daugiau kaip metus Aviacijos valdyboje dirbanti 29-erių A.Keršytė čia yra vienintelė moteris pareigūnė. Ir dėl to, kaip pati sako, jaučiasi tikrai gerai. Nors iš pradžių ir reikėjo šiek tiek laiko, bet prabėgus porai mėnesių vyrai į jauną moterį jau žiūrėjo kaip į vieną savo įgulos narių.

Su Skrydžių skyriaus orlaivio vade kalbėjomės apie profesijos išskirtinumą, sraigtasparnių ir lėktuvų pilotavimą, šaudymą, ateities tikslus bei artimųjų ir aplinkinių vertinimus.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Aušrinė Keršytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Aušrinė Keršytė

– Aušrine, ar tikėjotės, kad būdama tokio amžiaus, būsite tiek pasiekusi?

– Pasiekiau daug, nors tikėjausi, kad būsiu pasiekusi dar daugiau. Tačiau tikrai neliūdžiu, kad dabar esu čia, kur esu.

– Kaip viskas prasidėjo: kada susidomėjote skraidymu, lėktuvais?

Pavarto tą mano pažymą ir sako: „Ne tokią reikėjo atnešti. Tad iki kitų metų.“

– Viskas prasidėjo prieš dešimt metų. Tada reikėjo apsispręsti, kur stoti, žiūriu – Aviacijos institutas, orlaivių pilotavimas. Pamaniau: noriu. Ir anksčiau būdavo tokių pamąstymų. Pildžiau dokumentus, nubėgau į polikliniką, gavau sveikatos pažymėjimą, kuriame buvo parašyta: „Orlaivių pilotavimą studijuoti gali.“

Atranka susideda iš kelių dalių: fizinio pajėgumo ir profesinio tinkamumo testų, tada jau keliauji toliau. Išlaikiau fizinio pajėgumo testą, ateinu į profesinio tinkamumo, pavarto tą mano pažymą ir sako: „Ne tokią reikėjo atnešti. Tad iki kitų metų.“

Dabar tvarka jau pakeista, bet tąkart gavau laisvus metus pamąstyti, ar to noriu. Pradėjau studijuoti Kaune, gyvenau prie pat aerodromo ir nusprendžiau įsitikinti, ar to man tikrai reikia. Aerodrome pradėjau mokytis teoriją piloto mėgėjo licencijai gauti, paskui – skraidyti ultralengvuoju lėktuvu.

Pradėjus skraidyti patiko, gerai sekėsi, buvau gerai įvertinta, instruktoriaus paskatinta daryti tai toliau. Tad ir nusprendžiau, kad verta eiti toliau. Kitąmet įstojau į Aviacijos institutą, atnešiau reikiamą medicininę pažymą ir pradėjau studijuoti. Pirmame kurse išsilaikiau pirmąją ultra lengvojo lėktuvo piloto licenciją. Po antro kurso – piloto mėgėjo, o baigusi mokslus – komercinę aviacijos piloto licenciją.

– Kaip supratote, kad tikrai norite tai daryti?

– Žodžiais sunku nusakyti... Skraidantys žmonės supranta tuos, kurie skraido ir kas ten tokio, dėl ko labai norisi vėl ir vėl tai daryti. Visų pirma, tai yra darbas. Kartu ir tam tikras atsipalaidavimas, nes skrisdamas visus rūpesčius turi palikti ant žemės.

– Ar nebuvo baisu imtis tokios veiklos?

– Skristi niekada nebijojau, bet įtampos užtenka. Kuo didesnę patirtį turi, tuo daugiau būna įtemptų situacijų.

VIDEO: Viena tarp vyrų: vienintelė moteris Lietuvoje, galinti pilotuoti sraigtasparnį ir lėktuvą

– Jei trumpam grįžtumėte į vaikystę, ar rastumėte ženklų, vedančių šios profesijos link?

– Kai būdavo stiprus vėjas, pasiimdavau paklodę, susilankstydavau ir ištiestomis rankomis bėgiodavau po kiemą. Arba labai patikdavo čiuožti pačiūžomis – stovi, ištiesi rankas, vėjas pučia ir nieko nereikia daryti. Kai žinai, kas iš tiesų yra skrydis, šitos asociacijos atrodo gal net kiek juokingos (šypsosi).

Pradėjus skraidyti patiko, gerai sekėsi, tad ir nusprendžiau, kad verta eiti toliau.

– Koks buvo įsimintiniausias darbas ir kas įdomaus yra nutikę per metus, dirbant čia?

– Man patinka visi skrydžiai, kiekviename jų atrandu ką nors savito, įsimintino. Galiu papasakoti apie vieną įdomesnių situacijų dirbant čia. Suomijoje vyko, kaip aš juos vadinu, skandinimo kursai. Pasodina į kabiną, prisisegi saugos diržus, tada tą kabiną paskandina, ir, kaip sakau, žiūri – išlipsi gyvas ar neišlipsi (juokiasi). Iš tiesų buvo labai įdomu. Tai geras savęs išbandymas, reikalaujantis susikaupti. Jei atsipalaiduosi nereikiamoje vietoje nereikiamu metu, jau, žiūrėk, darai ką nors, ko neturėtum daryti.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Aušrinė Keršytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Aušrinė Keršytė

– O įmanoma esant tokiai situacijai atsipalaiduoti?

– Sakyčiau, čia tas pats kaip ir šaudymas. Viena vertus, tai reikalauja didžiulio susikaupimo, kita vertus – tai yra atsipalaidavimo būdas. Ten būdamas negali galvoti nei apie gyvenimą žemėje, nei apie kokius kitus dalykus. Turi visiškai išsivalyti galvą ir susikaupti tam, ką dabar darai.

– Pilotuojate sraigtasparnį ir lėktuvą, šaudote, ką dar darote? Papasakokite apie tai daugiau.

– Taip, ir dar esu riedučių instruktorė, nors pastaruoju metu tam negaliu skirti daug laiko (šypsosi). Kalbant apie šaudymą, kai Pasieniečių mokykloje baigėme įvadinius mokymus, man buvo priskirtas ginklas. Kadangi tie įvadiniai mokymai buvo gana trumpi, pamaniau, kad jų neužtenka, jog galėtum tą ginklą normaliai valdyti. Tad nutariau daugiau pasitreniruoti. Prieš tai dar sulaukiau kvietimo dalyvauti varžybose, bet atsisakiau, nes nieko nemokėjau. Man sakė: „Tu išsikelk sau tikslą būti ne paskutinė ir ateik.“

Nuėjau į tas varžybas ir likau ne paskutinė ir net ne priešpaskutinė, gal net penki žmonės liko už manęs. Buvo tikrai neįtikima, nes turėjau labai mažai patirties. Paskui vienas instruktorius ėmė mane mokyti. Viskas susiklostė taip, kad atstovavau štabui ir dalyvavau komandoje VSAT šaudymo varžybose. Turėdama itin mažą patirtį, sakyčiau, pasiekiau gana nemažų rezultatų – užėmiau trečią vietą LADY įskaitoje.

– Kas pačiai svarbiau – skraidyti ar šaudyti?

– Ką labiau myli – mamytę ar tėvelį? (juokiasi) Nenorėčiau atsisakyti nei vieno, nei kito, todėl džiaugiuosi, kad kol kas pavyksta abu suderinti ir kad tai yra vienoje tarnyboje, vienoje vietoje.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Aušrinė Keršytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Aušrinė Keršytė

– Dabar dirbate Lietuvos valstybei, prieš tai dirbote komercinių skrydžių instruktore. Kuo tai skiriasi?

– Skirtumas yra. Dabartiniame darbe yra daug pranašumų, nes žinai, kad gali kam nors labai padėti. Pavyzdžiui, donorinis skrydis – žinai, kad kitam žmogui gali išgelbėti gyvybę. Tai daug duoda. Tikrai labai įdomus darbas. Jame nėra monotonijos.

Įeidavau į patalpą ir baigdavosi visi vyrų juokeliai: „Aušrinė atėjo, nejuokaujam.“

– Tai ryte nekankina mintys, kad nesinori eiti į darbą?

– Tikrai ne. Tik pabudus sunku lipti iš lovos, nes būna labai anksti. Darbo grafikas šokinėjantis, kartais darbe turiu būti jau šeštą ryto.

– Kokia yra įprasta jūsų darbo diena?

– Keliuosi pusę šešių, skubiai pusryčiauju, apsirengiu, važiuoju į darbą. Dauguma pradeda nuo puodelio kavos, mano puodelis kavos būna namuose, tad atėjusi su visais pasilabinu ir peržiūriu darbo grafiką, ar jis nepasikeitė, iki kelintos dirbsiu ir pan. Labai dažnai dienos planai keičiasi – netikėtas iškvietimas, skrydis. Ne visada žinai, kada baigsi darbą.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Aušrinė Keršytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Aušrinė Keršytė

– Aviacijos valdyboje esate vienintelė moteris pareigūnė. Kaip dėl to jaučiatės?

– Gerai (juokiasi). Iš pradžių buvo visaip. Įeidavau į patalpą ir baigdavosi visi vyrų juokeliai: „Aušrinė atėjo, nejuokaujam.“ Praėjo mėnuo du ir žiūriu, kad visi juokeliai atsigavo, nesvarbu, esu aš ar ne. Aš jiems sakydavau, kad dėl manęs nereikia baigti juokauti, esu tokia pati įgulos narė kaip ir jūs. Dabar jau jaučiu, kad jie mane būtent taip ir vertina. Jeigu pasako ko nors nedaryti, atsakau, kad galiu padaryti, einu ir darau.

– Kas leidžia ar priverčia pasijusti moterimi vyrų kolektyve?

– Kai sraigtasparnis turi išskristi, reikia jam uždėti ratukus, sveriančius ne vieną kilogramą. Jei labai reikia, aš tikrai galiu nunešti, užkabinti ir t. t. Jei šalia yra vyrų, kurie gali tai padaryti, jie man ir pasako, kad palikčiau tai jiems.

Kalbant apie pakėlimą, man netgi patinka, kai stoviu su kėlikliu ir keliu tą sraigtasparnį. Man patinka, kad kolegos mane vertina kaip vieną iš savų, o ne išskiria, kad „tu moteris, tai to ar ano negali“. Dar man patinka, kad atradau ir pranašumų prieš juos. Prieš skrydį reikia susiskaičiuoti orlaivio svorį, paskui – spręsti klausimą, kurį pilotą paimti. Svoris turi įtakos ir nuotoliui, ir pakilimui, ir degalams. Tada klausimų nebekyla (juokiasi).

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Aušrinė Keršytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Aušrinė Keršytė

– Papasakokite apie darbinį įvaizdį – aprangą, taikomus reikalavimus.

– Mano kombinezonas yra toks pat kaip vyrų. Turime dar, kaip aš vadinu, išeiginę aprangą, nors pasieniečiai ją vadina kasdiene. Moterims duoda ne tik kelnes, bet ir sijonus.

Darbe vilkiu kombinezoną, bet į darbą beveik visada atvykstu apsivilkusi suknelę ar segėdama sijoną.

Į darbą beveik visada atvykstu vilkėdama suknelę ar sijoną. Kasdieniame gyvenime renkuosi tą aprangą, kuri geriausiai tinka, priklausomai nuo oro ir kur einu: jei į kiną, pas draugus – sukneles, jei skristi – kelnes, jei riedėti riedučiais – sportines kelnes arba trikotažinį sijoną.

Kalbant apie aksesuarus – dideli auskarai nėra tinkami. Kita vertus, tai nėra ir labai patogu – gali užsikabinti už kokio laido ir pan. Palaidais plaukais irgi nevaikštau, jie turi būti surišti. Dėl nagų aprašyme punkto neieškojau, bet prie kombinezono ryškiai lakuotų nagų man nesinori.

– Ar yra buvę situacijų, kai labai išsigandote?

– Stresinių situacijų esu turėjusi. Pirma tokių buvo skrendant ultralengvuoju lėktuvu, kai sugedo trimerio sistema – tai reiškia, kad vairai įgavo labai didelę jėgą ir lėktuvas pradėjo kilti, o man nereikėjo kilti. Bet suvaldžiau, susimažinau variklio trauką. Kai patenku į stresinę situaciją, galvoju, ką tuo metu turiu padaryti. Kai ji jau būna suvaldyta, nusileidi ant žemės, tada pradedi galvoti, kodėl ir kas tiksliai buvo.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Aušrinė Keršytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Aušrinė Keršytė

– Ar dirbant šį darbą užtenka laiko draugams, pramogoms?

– Labai norint – užtenka. Jeigu reikia rinktis – eiti į barą ar pasportuoti, renkuosi antrą variantą.

– Kai studijavote, spėju, merginos sudarė mažumą? Ką dabar veikia jūsų kurso draugės?

– Tikrai taip. Viena dirbo oro linijų bendrovėje, dabar, girdėjau, mokytojauja. Kita dirbo vienoje oro linijų bendrovėje stiuardese, o dabar, jei neklystu, tapo pilote.

– Kaip reagavo tėvai, išgirdę apie užmojus tapti pilote?

– Iš pradžių jų reakcija nebuvo labai džiugi. Bet kai įrodžiau savo, išsilaikiau licencijas, kai pamatė, kaip skraidau, kaip man tai patinka, tada požiūris pasikeitė. Dabar atvirkščiai – sako: dukrytė pilotė! Tėvai gyvena kaime, visi ten yra išmokę pamojuoti, kai atskrenda koks lėktuvėlis, nes gal tai Aušrinė (juokiasi).

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Aušrinė Keršytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Aušrinė Keršytė

– Esate skraidinusi tėvus, draugus?

– Esu ir vienus, ir kitus.

– Kaip jie jautėsi?

– Liko labai patenkinti ir visiems gyrėsi, kad paskraidinau (šypsosi).

– Ką pirma išmokote valdyti – lėktuvą ar automobilį?

– Pirma gavau piloto licenciją, paskui ėjau laikyti automobilio vairuotojo teisių. Prisimenu pirmą kartą, kai svainis pasiūlė pavairuoti aikštelėje. Vairavau taip, tarsi čia būtų lėktuvas, tai gale sėdinti sesuo sakė stop, lipu iš mašinos, nes jau pykina (šypsosi). Paskui greit išmokau, bet pirmas kartas toje aikštelėje buvo tikrai juokingas.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Aušrinė Keršytė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Aušrinė Keršytė

– Kaip į pilotės profesiją reaguoja svetimi žmonės?

– Dažniausiai vengiu tai sakyti, nes jei pasakai, sulauki milijono klausimų. Bet žmonių reakcija visada būna.

– Kaip manote, ar ta reakcija susijusi su tuo, kad esate moteris?

– Dėl lyties tų reakcijų tikrai yra. Bet aš džiaugiuosi, kad pastaraisiais metais tai labai silpnėja. Kai pirmą kartą ėjau pasiimti sveikatos pažymėjimo, teko išklausyti labai ilgą moralą: „Kodėl tu čia, mergaite, atėjai?“ Tačiau dabar tas požiūris tikrai pasikeitė ir džiaugiuosi, kad pasikeitė. Net ir žmogaus, kuris man tą moralą skaitė.

– Kokių svajonių, susijusių su darbu, profesija, turite?

– Artimiausia jų – kuo greičiau išmokti pilotuoti sraigtasparnį „Eurocopter EC120“, paskui „Eurocopter EC135“ ir „Eurocopter EC145“. Turiu komercinę licenciją su skrydžio instruktoriaus kvalifikacija lėktuvui, esu išklausiusi teoriją piloto mėgėjo licencijai gauti, turiu visus įrašus, kad galiu savarankiškai skraidyti sraigtasparniu. Paskutinė dalis – laukiantis egzaminas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų