Vis dėlto moterų vairavimo instruktorių, anot jos, dar nėra daug – ir įmonėje, kurioje visus septyniolika metų jau dirba Marija, iš 15-kos instruktorių ji yra vienintelė moteris. Įsilieti į vairavimo instruktorių gretas Marijai nebuvo lengva, tačiau šis iššūkis jos neatbaidė. Veikiau priešingai – padėjo tiek sau, tiek ir kitiems įrodyti, kad automobilį vairuoti ir mokyti vairuoti kitus moteris gali tiek pat puikiai, kaip ir vyras.
– Marija, papasakokite kiek jau laiko vairuojate automobilį?
– Vairuoju aš dar nuo tada, kai moterys tai daryti retai ir pasvajodavo – vairuotojo pažymėjimą turiu jau 43-ejus metus. Tais laikais automobilis dar buvo „užgrobtas“ vyrų ir jie gan sunkiai persiorientavo, kad ir moteris gali jį valdyti. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pasipylė vairuoti išmokti norinčių moterų banga. Tuomet ir automobilis jau tapo ne prabanga, o būtinybe.
Mano noras ir užsidegimas buvo toks stiprus, kad jau po septynių pamokų buvau pasiruošusi ir egzaminą laikyti.
Aš manau, kad moterims mokėti vairuoti reikia galbūt net labiau nei vyrams. Vairavimas suteikia nepriklausomybę ir laisvę, o juk moteriai vaikus į mokyklą ar darželį vežioti reikia, po parduotuves apvažiuoti ar galiausiai – į darbą nuvykti.
Šios nepriklausomybės norėjau ir aš, tad ir pamaniau – jei jau vyrai gali vairuoti, galiu ir aš.
Sunkiausia man buvo suprasti, kaip su ta sankaba elgtis ir kaip kelyje įsikomponuoti į automobilių srautą, taigi išmokti nuspėti kitų vairuotojų elgesį ir netapti aplinkybių auka. Bet mano noras ir užsidegimas buvo toks stiprus, kad jau po septynių pamokų buvau pasiruošusi ir egzaminą laikyti. Egzaminas tais laikais sunkus nebuvo – pavažiuodavai 500 metrų, pastatydavai automobilį į garažą ir viskas – išlaikei.
Vėliau dar išsilaikiau ir kitų kategorijų vairavimo pažymėjimus, tad šiuo metu, be lengvojo automobilio, dar galiu vairuoti ir motociklą, autobusą ar krovininį automobilį.
– Kaip klostėsi jūsų profesinis kelias? Kas paskatino tapti vairavimo instruktore?
– Vilniaus universitete aš esu baigusi prekybos ekonomiką, dirbau vienos didelės parduotuvės direktore Klaipėdoje, kol ten gyvenome, vėliau persikraustėme į Vilnių. Čia pradėjau dirbti ekonomikos dėstytoja Aukštesniojoje verslo ir vadybos mokykloje Žirmūnuose, tačiau ramų gyvenimą aukštyn kojom apvertė staigi vyro mirtis.
Buvo be galo sunku susitaikyti su netektimi, tad stengiausi kuo labiau save apkrauti darbais. Tada ir apsisprendžiau laisvu nuo dėstytojavimo metu pradėti mokyti vairuoti. Ir studentams tas mano antras darbas labai patiko, tad paskaitų metu daug klausimų sulaukdavau ir apie vairavimą.
Pradžioje maniau, labai trumpai padirbėsiu ir vėl grįšiu prie dėstytojavimo, tačiau gyvenimas susiklostė kitaip ir vairavimo instruktorės darbas man per daug patiko, kad jo atsisakyčiau. Taip įsidarbinusi vairavimo mokykloje „Autologija“, čia ir dirbu jau 17 metų.
Pati labai mėgstu vairuoti ir žinau, kad transporto priemonė žmogui yra be galo reikalinga, ypač moteriai. Automobilis yra ta pati „buitinė technika“ – jokia čia ne prabanga, jis yra būtinybė ir juo naudotis reikia išmokti kiekvienai moteriai. Džiaugiuosi, kad dabar moteris prie vairo jau ne tokia ir naujiena, tačiau norėčiau kad kuo daugiau žmonių vairuoti išmoktų ir prie vairo kelyje mokėtų visiškai savimi pasitikėti.
– Marija, tai kaip prieš 17 metų moteriai sekėsi įsilieti į vairavimo instruktorių gretas?
– Vairavimo instruktorių kultūra bėgant metams patyrė didžiulę transformaciją. Šiais laikais tokį darbą ir moterims dirbti nėra sunku, tačiau tada, kai aš įsidarbinau, vairuojančių moterų dar nebuvo tiek daug, o moteris vairavimo instruktorė apskritai buvo nematyta naujiena. Tad vaizdžiai kalbant į vairavimo instruktorių gretas buvau priimta kaip balta avelė vilkų gaujoj – ėdė mane, kas tik norėjo ir kas galėjo (juokiasi).
Juk dar ir dabar taip yra – jeigu moteris atėjo į vyrišką kolektyvą, tai ji arba kavą nešios, arba bus lygiavertis darbuotojas, ir viskas tik nuo jos pačios priklauso.
Aš buvau ne iš tų, kurios kavą nešiotų.
Galbūt tokio priėmimo man kaip tik ir reikėjo, kad sukiltų mano savigarba ir išdidumas. Nusprendžiau visiems įrodyti, jog moteriai ši profesija taip pat puikiai tinka.
Vaizdžiai kalbant į vairavimo instruktorių gretas buvau priimta kaip balta avelė vilkų gaujoj – ėdė mane kas tik norėjo ir kas galėjo.
Pamenu, daugelis galvojo, kad sudaužysiu automobilį ir greitai iš čia dingsiu, bet jie klydo. Vairuoti mokėjau puikiai, taip pat gerai išmaniau ir automobilio technines savybes, pati ir savo pamokų planą susidarydavau – juk reikia mokiniui parodyti daug galimų eismo variantų keliuose.
Mano pačios instruktorius, pamenu, mažai ką man davė, dėl to dirbdama savo mokinius visų pirma stengiuosi įvesti į tą vairavimo procesą, paaiškinu, kokie gali būti pavojai, į ką daugiau atkreipti dėmesį, kaip svarbu kelyje numatyti ne tik savo, bet ir kitų vairuotojų veiksmus. Gebėjimas ne „pasimauti“, o nuspėti situaciją, kelyje yra ypač vertingas, todėl ir savo mokiniams visuomet sakau vairuojant būtinai stebėti kitus automobilius ir žiūrėti, kaip elgiasi vairuotojai.
– Minėjote, kad vairavimo instruktoriai šiais laikais yra gerokai pasikeitę. Papasakokite plačiau, kokia ta vairavimo instruktorių kultūra buvo anksčiau ir kokia ji dabar?
– Daugelis mano, kad vairavimo instruktorius yra neišsilavinęs, nemokša arba šiaip koks nepritapėlis, tai prieš tuos beveik porą dešimtmečių, kai aš pradėjau dirbti, žinokite, jie tokie ir buvo (juokiasi).
Būdavo, kad ir su treningais, tapkėmis pasidabinę vairuot mokydavo ir jokios kultūros, žmogiško bendravimo. O kursai, kuriuos reikėdavo išeiti, kad taptum instruktoriumi, tais laikais veikiau menami būdavo.
Vėliau, Lietuvai jau atgavus nepriklausomybę, instruktoriams keliami reikalavimai sugriežtėjo. Nuo tada reikalaujama, kad vairavimo instruktorius būtinai turėtų techninį arba pedagoginį išsilavinimą, psichologinių žinių, dirbantiems vairavimo instruktoriams kas penkerius metus rengiami kursai supažindinti su eismo naujovėmis, po jų „Regitroje“ reikia išsilaikyti teorijos egzaminą.
Dėl griežtesnių reikalavimų vairavimo instruktorių kultūra gerokai pasikeitė. Dabar vairavimo instruktoriai yra išsilavinę, kultūringi žmonės, gerai apmokyti mokyti kitus.
– Kokie įgūdžiai, jūsų manymu, būtini norint dirbti šį darbą?
Vairavimo instruktorius pradedančiajam vairuoti turi būti ir tėtis, ir mama, ir pedagogas, ir psichologas.
– Visų pirma reikia psichologinių ir pedagoginių žinių, taip pat būtina kantrybė. Labai svarbus ir paties instruktoriaus supratimas, kad nepakanka mokinį pasodinti prie vairo ir liepti jam važiuoti, mokyti pradėti reikia nuo pagrindų ir daryti tai nuosekliai.
Iš tiesų, vairavimo instruktorius pradedančiajam vairuoti turi būti ir tėtis, ir mama, ir pedagogas, ir psichologas (juokiasi).
– Ką labiausiai vertinate savo darbe?
– Labiausiai man patinka greitas ir akivaizdus rezultatas. Pas mane žmogus ateina nenutuokdamas absoliučiai nieko apie vairavimą ir automobilius, o jau po keleto pamokų jis išmoksta tikrai daug. Kadangi turiu vadovavimo ir pedagoginio darbo patirties, tai man padeda greičiau kiekvieną mokinį „perkąsti“ ir suprasti, kaip galėčiau jam greičiau padėti, kokius metodus naudoti, kad vairuoti jis išmoktų. Esu pati sau susidariusi vairavimo mokymo planus, tačiau neretai prie kiekvieno mokinio reikia prisitaikyti, mat vienas vieną pamoką išmoksta greičiau, kitas lėčiau.
Taip pat be galo smagu sulaukti nuoširdžių padėkos žodžių iš buvusių mokinių, jie džiaugiasi išmokę vairuoti ir tikina, kad tai – pakeitė jų gyvenimą, sako net neįsivaizdavę, kaip be automobilio galėję gyventi anksčiau. Šie atsiliepimai džiugina, šildo širdį ir didina motyvaciją tuo užsiimti ir toliau.
Mokiniai net važiuodami gatvėje su manimi sveikinasi, pypteli ar nusišypso, pamoja, jei pamato mane važiuojančią, ar pravažiuoti į priekį užleidžia. Smagu, kad per 15 metų mano išleistų mokinių jau prisikaupė tiek daug. Ir labai daug jų Vilniaus gatvėmis važinėja (šypsosi).
TAIP PAT SKAITYKITE: Nardytoja ir vandens gelmių fotografė T.Novikova: „Rykliai ne tokie grėsmingi, kaip atrodo“
– Kokių dažniau mokinių sulaukiate? Kaip manote, vaikinams ar merginoms išmokti vairuoti sekasi lengviau?
– Man ir pačiai keista, tačiau dabar pas mane mokytis ateina kur kas daugiau vaikinų nei merginų, o mokytis vairuoti jiems sekasi ganėtinai skirtingai. Dažniausiai vaikinai ateina įsivaizduodami, kad jie jau moka vairuoti, kad jau gimė mokėdami, kaip aš dažnai sakau, – arba su šalmu, arba su vairu rankose (juokiasi). Deja, dažnai toks įsitikinimas jiems ir pakiša koją.
Atėję mokytis daugelis vaikinų man jau per pirmą pamoką pareiškia – na, man kokių trijų vairavimo pamokų ir užteks, kad vairuoti išmokčiau, tačiau vėliau pamato, kad ne viskas taip paprasta. Neretai vaikinai tik mano, kad vairuoti moka, bet iš tiesų su automobiliu elgiasi kaip pirmokai: vairą į visas puses sukioja, greičių dėžę laužo ar galiausiai – pavojingai kelyje manevruoja. Taigi man visų pirma tenka sugriauti tą jų įsitikinimą, o tada iš tiesų išmokyti juos vairuoti.
Supratę, kad prie vairo nėra viskas taip paprasta, kaip jie įsivaizdavo, daugelis vaikinų pradeda labiau jaudintis, labiau prakaituoti, tada jau ir baimės truputį išlenda, o man tenka juos raminti, kur reikia, padrąsinti. Bet po truputį jie prasilaužia, ir tada jau mokymosi procesas vyksta daug greičiau.
Tuo tarpu merginos vairuoti mokosi nuosekliau, ramiau, bet dėl moteriško kruopštumo joms kur kas lengviau sekasi išmokti vairavimo teoriją, o štai vaikinai važinėtų ir važinėtų, kad tik jiems tos teorijos nereikėtų laikyti (juokiasi).
– O kiek dažnai tenka sulaukti vidutinio amžiaus ar dar vyresnių mokinių?
Neretai vaikinai tik mano, kad vairuoti moka, bet iš tiesų su automobiliu elgiasi kaip pirmokai.
– Šiuo metu dažniausiai mokytis vairuoti pas mane ateina gan jauni mokiniai, tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nemažai sulaukdavau ir vyresnių mokinių.
Pati vyriausia mano mokinė buvo 65-erių moteris, ji kuo puikiausiai iš pirmo karto išsilaikė visus reikiamus egzaminus ir sau sėkmingai vairuoja iki šiol. Mokytis vairuoti ji nusprendė po vyro mirties.
Tarp vyresnių moterų dažnai pasitaiko tokių situacijų. Kartą atėjo pas mane neseniai vyro netekusi vidutinio amžiaus moteris su dviem dukrom ir klausia, kurią iš jų aš galėčiau greičiausiai išmokyti vairuoti. Pasirinkau vieną iš dukrų.
Vairuoti ji išmoko per tris savaites. Vėliau atėjo ir jos sesuo, o galiausiai – mokytis vairuoti ryžosi ir pati mama. Vairuotojo pažymėjimus išsilaikiusios jos dukros dažniau važinėdavo savais reikalais, tad vis rečiau mamą nuveždavo ten, kur jai reikia (juokiasi).
– Minėjote, kad mokant vairuoti neretai tenka pabūti ir psichologe. Papasakokite, kaip sekasi suvaldyti savo mokinių emocijas, ypač avarinių situacijų metu?
– Kiekvienas instruktorius, manau, stebėdamas eismą kelyje, tuo pat metu privalo stebėti ir savo mokinį, matyti, kaip jis jaučiasi, ką daro ir ką žada daryti toliau. Dažnai, kad mokinys jaudinasi, jaučia didelę baimę ar stresą, aš pastebiu iš karto. Tai man išduoda mokinio veido mimikos, judesiai, kaip jis vairą laiko.
Gebėjimas iš anksto nuspėti būsimus klaidingus mokinio veiksmus ne kartą padėjo išvengti ir avarinių situacijų. Laimei, jų daug ar labai rimtų ir nėra pasitaikę. Vis dėlto ne visuomet pavyksta apsaugoti mokinį nuo kitų vairuotojų kelyje.
Vis dar būna tokių vairuotojų, kurie nekreipia dėmesio, kad mokinys važiuoja ir netgi specialiai prieš jį pasirodyti nori, taip neretai sukeldami ir avarines situacijas. Matyt jau nebeprisimena, kad ir patys kažkada mokėsi vairuoti. Tokiems ir pagrūmoti dažnai tenka (juokiasi). Vis dėlto situacija po truputį gerėja, dabar į mokinius gatvėse vairuotojai reaguoja žymiai tolerantiškiau nei anksčiau.
– Marija, kaip manote, kiek pradedančiajam vairuoti svarbus geras instruktorius? Ar tenka sulaukti mokinių, pas jus perėjusių mokytis iš kito instruktoriaus? Kokie būna šių mokinių atsiliepimai?
– Na, kaip sakoma, apie kolegas arba gerai, arba nieko (juokiasi). Bet iš tiesų, kiek girdėjau, daugeliui vairavimo instruktorių trūksta kantrybės ir smulkmeniškumo. Dažnas instruktorius klaidingai mano, kad būsimi vairuotojai ateina jau mokėdami vairuoti. Dėl to ir iš mokinių dažnai sulaukiu skundo, kad instruktorius jau per pirmą pamoką liepė tiesiai į gatvę važiuoti, apie automobilio valdymą dorai net nepaaiškinęs. Tokiu atveju mokinys ne tik kad nelabai ką išmoks, bet patirs daug nereikalingo streso, o tai visai gali „atmušti“ norą vairuoti.
Mano manymu, per pirmąsias pamokas į miesto gatvę tikrai nereikėtų važiuoti, geriausia mokinį su automobiliu supažindinti specialiose aikštelėse ar atokesnėse nuo miesto vietose, kur automobilių srautas būtų daug mažesnis. Tik dorai su automobilio valdymu susipažinęs mokinys, išmokęs perjunginėti pavaras, elgtis su sankaba ir sklandžiai pajudėti iš vietos, jau gali važiuoti ir įsilieti į eismą.
Aš savo mokinius per pirmąsias pamokas dažniausiai vežuosi prie Valakampių šilo. Ačiū ir ten gyvenantiems žmonėms, į pradedančius vairuotojus jie labai tolerantiškai žiūri. Ten jauki, rami ir kiek nuo miesto atokesnė vieta, kur galima po truputį pradėti mokyti vairuoti.
Taigi, visų pirma, mokinį kokioje aikštelėje supažindinu su automobilio veikimo principu, paaiškinu, kaip jį valdyti, paskui jau po truputį pradedame važiuoti, vieną kitą posūkį gatvėje padarome. Tik tada, kai jau mokinys pradeda gaudytis, galima su juo važiuoti ten, kur automobilių važinėja kiek daugiau.
Kiekvienas mokinys ateina kaip švarus lapas ir tai, ką tu ant to lapo parašysi, toks vairuotojas jis ir bus. Gerus vairavimo įgūdžius svarbu formuoti nuo pat pirmųjų pamokų.
Maždaug 3–4 pamoką jau bandome važiuoti didesnio srauto gatvėmis, Nemenčinės plentu, po truputį įsijungdami į srautą ir vėl iš jo išvažiuodami, per kitas pamokas jau bandome važiuoti po miegamuosius rajonus: Fabijoniškes, Justiniškes, Pašilaičius – kol visi žmonės dirba, mes sau ramiai galime ten pasimokyti.
Kitas dalykas – mokydama vairuoti visuomet stengiuosi su mokiniais važiuoti tais keliais, kuriuose kiekviena kryptimi būtų bent po dvi juostas, tada ir patys mokiniai mažiau kompleksuoja, kad jie trukdo eismui.
Savo mokinius visuomet mokau atsargumo, įpročio laikytis saugaus atstumo, jokiu būdu staigiai nestabdyti – „Regitroje“ tai laikoma kritine klaida. Na, o jei realaus eismo sąlygomis staigus stabdymas būtinas, mokau prieš tai visada pasižiūrėti į veidrodėlius.
Kitas dalykas, kurį svarbu pradedančiajam įsidėmėti, – nereikia stabdžio pedalo spausti iki pat galo. Jei automobilio stabdžių sistema yra tvarkinga, pedalą užteks įspausti iki pusės – automobilis turi natūraliai pats sustoti. Šių dalykų reikėtų kiekvieną vairuotoją įpratinti.
Aš pati manau, kad kiekvienas mokinys ateina kaip švarus lapas, ir tai, ką tu ant to lapo parašysi, toks vairuotojas jis ir bus. Gerus vairavimo įgūdžius svarbu formuoti nuo pat pirmųjų pamokų.
– Neretai iš laikiusiųjų vairavimo egzaminą tenka išgirsti ir skundus apie egzaminuotojų taikomas gudrybes, esą jie specialiai „pasistengė“, kad vairavimo egzaminas būtų neišlaikytas. Ką jūs manote apie tokius atsiliepimus?
– Tikrai neteisinga manyti, kad egzaminuotojai specialiai klaidina laikančius vairavimo egzaminą. Niekas specialiai neklaidina, tačiau egzaminuotojas gali išbandyti pradedančiojo vairuotojo gebėjimą protauti kelyje ir naudotis kritiniu mąstymu. Juk teoriją išlaikęs ir vairavimo egzaminą laikantis žmogus jau tikrai turėtų žinoti, kur sustoti, pasukti ar važiuoti galima, o kur ne.
Šiuo metu tiek mokyklinis vairavimo egzaminas mokyklose, tiek ir vairavimo egzaminas „Regitroje“ yra filmuojami automobilyje įtaisytu vaizdo registratoriumi, tad jeigu iškyla konfliktų, kuomet mokinys nesutinka su savo įvertinimu, jis gali teikti apeliaciją. Tuomet filmuota vaizdo medžiaga būna peržiūrėta.
– Ką patartumėte tiems, kurie bijo pradėti mokytis vairuoti? Kas galėtų paskatinti juos tam ryžtis?
– Dažniausiai tokie žmonės ryžtasi mokytis vairuoti, kai tai daryti juos priverčia pats gyvenimas. Aš manau, kad versti jų eiti mokytis tikrai nederėtų, nes niekada negali žinoti, dėl kokių priežasčių ši baimė atsirado. Ir pas mane yra mokęsi keletas žmonių, kurie anksčiau dėl pakankamai rimtų priežasčių patys manė, kad niekada gyvenime prie automobilio vairo nesėdės.
Buvo, tarkime, viena mergina, kuri vaikystėje su mama buvo įstrigusi liepsnojančioje mašinoje, laimė, viskas baigėsi laimingai, tačiau ši trauma merginą gerokai paveikė. Vis tik, bėgant laikui, tas persilaužimas įvyko, ir susiklosčius tam tikroms gyvenimo aplinkybėms ji pagaliau ryžosi mokytis vairuoti.
Kita moteris pasakojo jaunystėje patekusi į avariją – vairavo jos vaikinas, automobilis vertėsi ir įkritęs į vandens telkinį pradėjo skęsti, atsibudo ji jau reanimacijoje... Praėjus dešimčiai metų po šios avarijos, ją mokytis vairuoti paskatino sūnus. Kartą jis jai ir sako – mama, visus vaikus į mokyklą tėveliai atveža automobiliu, o štai mes su autobusu atvažiuojame... Na, matyt, mama nenorėjo, kad sūnui gėda būtų, tad ryžosi ir savo baimę įveikti (juokiasi).
Kaip jau ir sakiau, instruktorius privalo būti ir psichologas – jis turi pastebėti mokinio nuotaikas, jo savijautą prie vairo. Jeigu žmogus važiuoja itin atsargiai ir krūpčioja nuo kiekvieno garselio, vairuodamas stengiasi laikytis arčiau kelkraščio, aš iškart jau ir klausiu, ar nebuvo jis kartais į avariją patekęs. Tai matosi iš karto.
Sutraumuotas žmogus jaučia stiprią baimę, tad su juo reikia elgtis dar atsargiau ir į eismą jį derėtų įvesti visai pamažu, tuo pačiu vis padrąsinant, kad tokių žmonių, kurie yra išgyvenę avarijas, kelyje yra daug, bet tai nereiškia, kad dabar reikia sudėti rankas ir sėdėti. Tokiems mokiniams visada sakau – reikia sėsti prie vairo ir važiuoti, iš pradžių kad ir pamažu, vairuoti galiausiai išmoksite, o kažkada gal net ir pamilsite vairavimą.
– Ką manote apie paskutinius pokyčius laikant vairavimo egzaminą „Regitroje“? Pagal naują tvarką, B kategorijos vairuotojai egzamino aikštelėse nelaikys – demonstruos sugebėjimus ir vykdys egzaminuotojų užduotis realaus eismo sąlygomis. Kiek, jūsų nuomone, ši tvarka naudinga, o gal žalinga pradedantiesiems vairuotojams?
– Aš manau, kad tai labai gera praktika. Juk vairavimo egzaminą išlaikęs žmogus, jau už keleto dienų išeis į eismą, jis bus visateisis vairuotojas, tad pademonstruoti savo įgūdžius jis turi mokėti ne tik aikštelėje „prie kuoliukų“, bet ir realiomis eismo sąlygomis.
Vis tik vairavimo mokyklų instruktoriams reikia naudotis ir specialia aikštele. Mokant vairuoti specialios aikštelės tikrai yra naudingos, jose galima ramiai, be jokio streso ar kitų vairuotojų skubinimo, mokiniui paaiškinti, ką po ko reikėtų daryti, kad automobilį jis taisyklingai pastatytų, tačiau vėliau jis visiškai laisvai turi mokėti automobilį statyti ir realiose stovėjimo aikštelėse.
Tie stovintys kuoliukai tikrai neatstoja automobilio gabaritų, todėl bent jau aš visuomet mokau automobilį statyti ir realiose automobilių aikštelėse prie prekybos centrų, tačiau tai darome tik tada, kai mokinys jau yra pakankamai susipažinęs su automobiliu.
– Marija, papasakokite, ką po darbų veikiate laisvalaikiu?
– Mėgstu pasportuoti, užsiimu pilateso treniruotėmis, žiemą vaikštau į sporto klubą. Vasarą patinka sode pasikapstyti, gamtoje pabūti, taip pat vaikštau į kalbų kursus. Mokausi anglų, vokiečių kalbų.
Be galo mėgstu ir keliauti, esu buvusi tiek mums artimame užsienyje, tiek ir tolimesnėse pasaulio šalyse: Egipte, Turkijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Izraelyje.
Labai senais laikais dar dalyvaudavau ir automobilių lenktynėse, tačiau bėgant metams teko aprimti, ramesnį gyvenimo būdą įvaldyti (šypsosi).
