Dangumi sklandantis ryškiaspalvis meno kūrinys – taip pelnytai gali būti vadinamas šis puošnus skraidūnas, kurio jau pats pavadinimas skamba karališkai.
Machaono grakštus ir lengvas skrydis išsiskiria iš kitų drugių, kaip ir dydis bei ryškios spalvos – tikrai neliks nepastebėti.
„Machaono sparnai – tai ryški kelių spalvų paletė, nugulusi gražiais, taisyklingais ir simetriškais raštais, taškais, linijomis. Ryški geltona spalva kontrastuoja su juodais raštais, o mėlynos ir raudonos dėmės ant užpakalinių sparnų, turinčių po ilgą „uodegėlę“ suteikia ypatingo žavesio“, – į spalvingąjį drugį per paletės prizmę kviečia pažvelgti Dieveniškių istorinio regioninio parko lankytojų centro administratorė Žavinta Butvilienė.
Pasak jos, machaonas – vienas iš stambiausių ir visos Europos drugių, atstumas tarp išskleistų sparnų kraštų gali siekti 50-80 mm. Nors Lietuvoje plačiai paplitęs, bet yra saugomas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Nepaisant įspūdingos išvaizdos, drugys susiduria su nemažais iššūkiais, keliančiais grėsmę jo populiacijai. Šio ypatingo drugio išlikimas priklauso nuo mūsų supratimo apie jo gyvenimo būdą ir imlumą aplinkos pokyčiams.
Didžiausios grėsmės machaonui – tai buveinių nykimas: intensyvi žemės ūkio veikla, urbanizacijos ir infrastruktūros plėtra, kurios sunaikina natūralias machaono buveines – pievas, laukus ir gėlynus.
Šie drugiai priklausomi nuo salierinių šeimos augalų, kurių mažėjimas tiesiogiai veikia jų populiaciją. Kaip žinoma, žemės ūkyje plačiai naudojami pesticidai naikina ne vien tik augalams nepalankius, bet ir naudingus vabzdžius.
Auginantiems krapus, rūtas, petražoles ir morkas vertėtų paieškoti machaonų vikšrų (maži jie būna juodi – užaugę žali) ir leisti jiems išaugti, rašoma Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos pranešime žiniasklaidai.
Ankstyvesnis pavasaris ir ilgesnės sausros taip pat gali neigiamai paveikti tiek drugius, tiek jų maitinimosi augalus.
„Svarbu išsaugoti ir atkurti natūralias pievas, laukus ir gėlynus. Taip pat galima įrengti dirbtines buveines – drugelių sodus. Skatinti ekologišką žemdirbystę, palikti neapdorotus plotus, kurie galėtų tapti prieglobsčiu drugiams. Tik bendromis pastangomis galime užtikrinti, kad šis nuostabus drugys ir toliau džiugintų mūsų akis savo grakščiu skrydžiu“, – sako Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ekologė Aleksandra Jurgo.
