– Kada savo gyvenime sutikote Dievą?
Viešpats pirmą kartą į mano gyvenimą atėjo, kai buvau dešimties. Krikšto metu kunigas ištarė giliai į širdį įsirėžusius žodžius: „dabar tu esi Dievo vaikas“.
– Gimiau ir augau šeimoje, kuri nebuvo giliai tikinti ir praktikuojanti. Kai ruošiausi Pirmajai Komunijai, paaiškėjo, kad dar nesu net pakrikštyta. Tad tais pačiais metais buvau ir pakrikštyta, ir priėmiau Pirmąją Komuniją, ir gavau Sutvirtinimo sakramentą. Viešpats pirmą kartą į mano gyvenimą atėjo, kai buvau dešimties. Per krikštą kunigas ištarė giliai į širdį įsirėžusius žodžius: „Dabar tu esi Dievo vaikas.“ Tuo metu mano aplinka nebuvo tikinti, bet šie žodžiai paliko pėdsaką.
Kai man buvo penkiolika, į mūsų parapiją atkėlė kunigą, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, buvo pranciškonas. Jis pradėjo dirbti su jaunimu, ir vieną dieną draugė mane pakvietė kartu su ja nueiti į bažnyčią. Atsakiau, kad gerai, ateisiu ir pasižiūrėsiu, ar patiks.
Tą vakarą nuėjau į bažnyčią ir Viešpats mane patraukė. Pamažu užsimezgė draugystė su tuo pranciškonu ir jam padėjusia seserimi pranciškone, atvykusia kartu su juo dirbti į parapiją. Susipažinau su šv. Pranciškaus ir šv. Klaros gyvenimais ir gimė troškimas eiti tuo pačiu keliu kaip jie. Niekas mano šeimoje negalėjo tikėtis, kad pasirinksiu vienuolės kelią.
– Kokių ateities, studijų planų turėjote?
– Kol dar nebuvau atėjusi į Bažnyčią, maniau, kad mano gyvenimas bus susietas su matematika ir braižyba, nes tikslieji mokslai man buvo labiausiai prie širdies. Tačiau, kai pradėjau galvoti apie vienuolišką gyvenimą, suvokiau, kad šitie dalykai vienuolyne nebus reikalingi. Taip supratau, kad vienintelė kryptis, kurią galėčiau pasirinkti, yra teologijos studijos. Vis dėlto baigusi dvylika klasių išvykau į Italiją formacijai pas šv. Klaros seseris.
Kaip minėjau, mane labai patraukė šv. Pranciškus ir šv. Klara, ir suvokiau, kad jeigu seksiu Viešpatį, tai tuo pačiu keliu kaip jie. Kadangi tuo metu Lietuvoje šv. Klaros seserų nebuvo, sulaukusi šešiolikos pradėjau savo vienuolinį kelią pas apaštalaujančias pranciškones Kaune, bet jaučiau, kad ten ne mano vieta. Man sakydavo, kad galėsiu daugiau melstis ir ką nors dirbti namuose, tačiau supratau, kad turiu būti arba apaštalinė, arba kontempliatyvi sesuo, negaliu būti pusiau skusta, pusiau lupta.
Galiausiai sužinojau, kad broliai pranciškonai ieško seserų, kurios iš užsienio atvyktų ir įkurtų šv. Klaros seseris Lietuvoje. Kai norinčiųjų neatsirado, liko tik galimybė siųsti lietuvaites formacijai, kad jos sugrįžusios pačios įkurtų vienuolyną čia. Taip 1994 m. septynios lietuvės, tarp jų ir aš, išvykome į Italiją, Mantujos vienuolyną.
– Pranciškonai visiems asocijuojasi su misijomis, veikla, renginiais. Kokią vietą pranciškoniškame dvasingume užima malda?
– Pranciškus Asyžietis didelę savo gyvenimo dalį praleido melsdamasis, pasitraukęs į nuošalias vietas. Tad jis pats nebuvo vien apaštalaujantis, bet ir maldos žmogus. O Klara pasirinko maldos kelią kaip Kristaus sužadėtinė, kaip Jo nuotaka. Tai atsispindi jos raštuose. Šiuo pasirinktu keliu ji atskleidė ir meilę Kristui, ir meilę artimui.
Maldos gyvenimas yra kaip artimo meilės išraiška, nes tu atsisakai visko ir išeini į nuošalią vietą, kad galėtum būti šalia kiekvieno žmogaus. Tai šv. Klara paliudijo savo gyvenimu. Mane tai labai žavi ir paskatino žengti tokį patį žingsnį.
– Kalbamės jums sėdint prie grotų, pro kurias bendraujate ir su vienuolyną aplankančiais pasauliečiais. Kam jos reikalingos?
– Bažnyčios dokumentai sako, kad kontempliatyviems vienuolynams yra reikalingas realus skiriamasis ženklas, jog mūsų gyvenimas priklauso Dievui. Šios grotos nėra tam, kad pasislėptumėme nuo kažko, ir nereiškia, kad kažko bijome. Mes ateiname čia laisva valia ir savo noru kiekvieną dieną čia pasiliekame. Žmonės kartais galvoja, kad šitos grotos kažką suvaržo, bet man jos nekelia jokio liūdesio, nes šypsena ir meilė pereina ir per grotas, svarbiausia, kad santykiai būtų pagrįsti gerumu bei meile.
– Kaip vienuolynas išsilaiko?
– Visų pirma Viešpaties Apvaizda mumis pasirūpina per žmones. Iš tikrųjų atrodo neįtikėtinas dalykas, kad Lietuvoje žmonės mus paremia ir padeda gyventi šį maldos gyvenimą. Kitas nedidelis pajamų šaltinis yra mūsų rankdarbiai bei Telšių vyskupijai kepami komunikantai. Taip pat šiltuoju metu laiku dirbame darže ir sode, užsiauginame daržovių, uogų bei vaisių.
– Ar rutininėje dienotvarkėje užtenka laiko bendrauti?
– Seserija iš tikrųjų yra didelė dovana. Toji dienotvarkė, kuri gali atrodyti labai monotoniška, iš tiesų į mūsų gyvenimą atneša darną, harmoniją. Kaip saulė pakyla ir nusileidžia, taip ir pas mus yra laikas maldai, laikas studijoms, laikas darbui ir laikas bendravimui.
Toji dienotvarkė, kuri gali atrodyti labai monotoniška, iš tiesų į mūsų gyvenimą atneša darną, harmoniją.
Kas vakarą yra rekreacija, kai bendraujame tarpusavyje, dalijamės praeities atsiminimais ar kažkokia įdomia perskaityta mintimi, žiūrime naujienas per televiziją, žaidžiame, dainuojame.
Pranciškoniškoje šeimoje nuostabu tai, kad mes viena kitą papildome. Jeigu aš neturiu kažkokio gebėjimo, pavyzdžiui, sunkiai sekasi giedoti, tai galiu džiaugtis, kad kita sesuo turi šią Dievo dovaną ir šlovina Viešpatį už mane.
– Pasirinkote neturėti šeimos. Ar tapus vienuole pašaukimas motinystei taip pat išnyko?
– Ateiname į vienuolyną kaip moterys ir čia galime atsiskleisti ir kaip seserys, ir kaip motinos. Juk motinystę išgyvenu ir tada, kai rūpinuosi kita seserimi, rodau jai meilę ir atlaidumą. Taip pat ir visi tie žmonės, kurie kreipiasi į mus su prašymu melstis, yra mūsų dvasios vaikai, kuriuos turime atnešti Viešpaties akivaizdon.
Vienuolė yra geriausia motina, bent jau turėtų būti, nes gyvendama Viešpaties artumoje ji tampa atvira ir visiems kitiems žmonėms, kurie ateina, kurie pasibeldžia ir netgi tiems, kurie nesibeldžia ir net negalvoja belstis, kurie sako, kad Dievo nėra, kurie galbūt burnoja ar kažkaip priešiškai nusiteikę Dievo ir Bažnyčios atžvilgiu. Ir jie yra mums patikėti, todėl turime atnešti juos Viešpaties akivaizdon, kad ir jiems vieną dieną nušvistų tikroji saulė.
