– Esate minėjęs, kad, regis, jūsų pašaukimas buvo nulemtas dar prieš jūsų gimimą? Papasakokite tą istoriją.
– Kai mama manęs laukėsi, ligoninėje gydytojai jai pasiūlė pasidaryti abortą, nes nėštumas kėlė grėsmę jos sveikatai ir gyvybei, gimdoje buvo pavojinga cista. Tuomet visa šeima ėjo į bažnyčią melstis prie Švč. Mergelės Marijos altoriaus, kad duotų ženklą. Tą naktį močiutė susapnavo pranašišką sapną, kad gims geltonplaukis berniukas vardu Pranukas. Taigi visa šeima nutarė rizikuoti ir laukti. Taip pasaulį išvydau aš.
O kai man užaugus ir apsisprendus tapti pranciškonu močiutė bandė perkalbėti, kad geriau būčiau kunigu, nes galėčiau paimti mamą į šeimininkes, o vienuolyne bus sunku, aš jai priminiau tą sapną ir papasakojau, kad galbūt tas „Pranukas“ reiškė Pranciškų arba, kitaip tariant, pranciškonišką gyvenimą. Tada ji patikėjo ir priėmė tai kaip ženklą.
– Ar buvote tikintis Dievą nuo vaikystės, ar įtikėjote vėliau?
– Taip, kiek save atsimenu, visada buvau tikintis ir augau labai religingoje šeimoje. Tebebuvo sovietmetis, tad jau nuo pirmos klasės administracija išsikviesdavo vaikus ir duodavo užpildyti anketas, kuriose reikėdavo pažymėti, ar esi tikintis, ar eini į bažnyčią, ar atlieki išpažintį. Nė karto nesu parašęs, kad netikiu Dievą ar neinu į bažnyčią. Nors dar buvau vaikas, tačiau jau tada laikiau nuodėme meluoti ir neišpažinti tikėjimo.
– Kaip klostėsi jūsų gyvenimas jaunystėje? Veikiausiai planai ir svajonės nebuvo susiję su vienuolyste?
Visą laiką svajodavau tiktai apie šeimą, apie žmoną, mintyse visada būdavo mažiausiai penki vaikai, ūkis, karvės, žirgai, obelys.
– Tikrai niekada negalvojau būti kunigu vienuoliu. Visą laiką svajodavau tiktai apie šeimą, apie žmoną, mintyse visada būdavo mažiausiai penki vaikai, ūkis, karvės, žirgai, obelys. Man nuo mažumės labai patiko kaimo, net vienkiemio gyvenimas kur nors prie upės ar ežero.
Baigus vidurinę mokyklą, planai truputį pasikeitė, pagalvojau, kad būsiu elektrikas ar elektromechanikas kaip mano tėtis, ir įstojau į elektromechanikos mokyklą. Baigęs Ukmergės aukštesniąją elektromechanikos mokyklą, pradėjau dirbti linų fabrike elektriku ir ten dirbau tol, kol tas fabrikas bankrutavo. Praradęs darbą eidamas namo meldžiausi, kad kokį darbą man Viešpats atsiųs, koks pirmasis pasiūlymas ateis, tokį ir priimsiu. Ir ką jūs sau galvojate! Vos įžengęs į namus iš karto išgirstu telefono skambutį, atsiliepiu ir mano dėdė kunigas Edmundas Rimkevičius (dabar klebonaujantis Ramygaloje) sako: „Sužinojau gerą naujieną, kad netekai darbo. Norėčiau, kad atvažiuotumei pas mane dirbti katechetu. Aptarnauju keturias mokyklas, man reikalinga pagalba.“
Kadangi grįždamas meldžiausi, kad priimsiu pirmą atėjusį pasiūlymą, sutikau. Netikėtai teko važiuoti į kitą miestą, į Užpalių kaimą, prie Utenos. Pradėjau dirbti Užpalių, Kaniūkų ir Jūžintų mokyklose. Toji veikla su vaikais pažadino manyje glūdėjusį pašaukimą, apie kurį lig tol negalvojau. Tada supratau, kad vis dėlto mano kelias yra skelbti Dievo Žodį.
– Kaip susipažinote su broliais pranciškonais ir nusprendėte tapti vienu iš jų?
– Truputį domėjausi keletu ordinų. Vienas jų buvo dominikonai, nes mano dėdė buvo dominikonų tretininkas. Retkarčiais apsilankydavau pas jį Vilniuje, dominikonų vienuolyne, kuriame jis kurį laiką gyveno. Man patiko ir gražus baltas dominikonų abitas. Tačiau, kai su juo konsultavausi, dėdė atsakė, kad man tiktai į pranciškonus stoti. Taigi 1993 m. nuvažiavau pas pranciškonus, susiradau brolį Astijų Kungį ir pasakiau, kad po metų noriu stoti į jų ordiną. Tada per tuos metus septynis kartus važiavau nesusiskambinęs, nesusitaręs, ir visus septynis kartus sutikau Astijų, kuriam pasakiau, kad dar neapsigalvojau.
Dažniausiai pernakvodavau tokioj špitolėj, kur gyvendavo jaunimas. Tuo metu ten gyveno Algirdas Malakauskis, kuris dar nebuvo įstojęs į vienuolyną, bet aktyviai veikė prie bažnyčios, grodavo gitara, melsdavosi. Man būdavo labai gražu žiūrėti, kaip jis kartu su savo draugu meldžiasi. Iki tol galvodavau, kad aš čia vienas toks „trenktas“, o pasirodė, kad yra daugiau bendraminčių, kurie meldžiasi, šlovina Dievą ir nesigėdija tikėjimo.
Man nebuvo jokio skirtumo, kad dar nedaviau įžadų, kad dar neturiu abito. Tuo metu mano pagrindinė malda buvo tokia: „Viešpatie, jeigu neturiu pašaukimo, padaryk, kad jis būtų.“
Ir tada, 1994 m., atvažiavau su daiktais ir pasakiau, kad dabar jau noriu įstoti į Mažesniųjų brolių ordiną. Nors dar reikėjo pereiti ilgą ugdymo etapą, tačiau nuo pat pirmos atvažiavimo dienos širdyje jaučiausi, lyg jau būčiau davęs amžinuosius įžadus. Aš tiesiog gyvenau ta akimirka ir man nebuvo jokio skirtumo, kad dar nedaviau įžadų, kad dar neturiu abito. Tuo metu mano pagrindinė malda buvo tokia: „Viešpatie, jeigu neturiu pašaukimo, padaryk, kad jis būtų.“ Nuolat kartojau tą maldą, nes labai norėjau būti pranciškonu ir bijojau prarasti tą pašaukimą.
– Kas jums gražiausia pranciškoniškame dvasingume?
– Pranciškoniškame dvasingume mane patraukė meilė gamtai. Tai yra pats didžiausias dalykas. Kai studijavau Italijoje, kiti broliai dažnai sakydavo, kad juos patraukė šv. Pranciškaus neturtas, išsižadėjimas. O mane sužavėjo Pranciškaus santykis su visa kūrinija, kad jis mokėjo matyti Dievo atvaizdą ne vien tik sutiktame žmoguje, ne tik kiekviename gyvūne, bet net ir žolėje, ir medyje...
– Puoselėjate įdomių pomėgių – esate Europos skautas, bėgate maratonus, grojate dambreliu ir kitais instrumentais. Ar visa tai suderinama su vienuolio pareigomis?
– Manau, kad šiuos pomėgius atskleidė būtent šis mano pašaukimas. Pavyzdžiui, vaikystėje aš negalėjau būti skautu, nes skautų organizacija buvo uždrausta. Su Europos skautais susipažinau 1994 m., jau atėjęs į ordiną. O kai išvažiavau studijuoti į Italiją, trečiame kurse mane susirado Florencijos skautų grupė ir paprašė būti jų religiniu asistentu. Ten ir pradėjau dirbti su mažais vaikais, vadinamaisiais vilkiukais.
Panašiai ir su kitais pomėgiais. Pavyzdžiui, vaikystėje per piešimo pamokas aš, skirtingai nuo kitų vaikų, kurie piešia horizontą, namelius, miškus, saulę ir debesis, viršutinėje lapo dalyje nupiešdavau bangas ir vaizduodavau tai, kas yra po vandeniu. Nupiešdavau ten plaukiojančias žuvis, povandeninius urvus, uolas, paskendusias valtis ir laivus. O svajonė panirti po vandeniu išsipildė būnant broliu pranciškonu.
Visą laiką norėjau būti vikrus, bėgioti. Kai lankiau aukštesniąją elektromechanikos mokyklą, draugams paduodavau savo kuprinę ir sakydavau – pasižiūrėsim, kas atsidurs mokykloje pirmi – ar jūs važiuodami autobusu, ar aš bėgte. O reikėdavo bėgti per visą miestą. Ir atėjęs čia, į Mažesniųjų brolių ordiną, aš ir bėgioju, ir dviračiu važiuoju, ir po miškus pasivaikščioju. Manau, kad, kai atrandi savo kelią, tas kelias atskleidžia visas tavo svajones. Nesakau, kad nėra išbandymų ar sunkumų – kiekvienas pašaukimas turi savų sunkumų ir išbandymų, bet vis tiek jame jauti pilnatvę.
– Kaip apibūdintumėte mažesniojo brolio kasdienybę?
– Šiuo metu einu pranciškonų provincijos ekonomo ir vienuolyno ekonomo pareigas, taip pat esu Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas. Tad mano kasdienybė pripildyta šių pareigų. Džiaugtis poilsiu kur nors miške galiu tada, kai turiu laisvą dieną arba atostogauju. Vienintelis dalykas, kurį galiu praktikuoti dirbdamas darbą, tai valandėlę kitą pabėgioti.
Labai daug tenka bendrauti su žmonėmis, būna daug pokalbių, išpažinčių. Man tai yra labiausiai prie širdies, nes matau, kaip žmogus džiaugiasi, kai atranda Dievą arba suvokia Jo meilę ir gailestingumą. Norisi, kad ir kiti gyventų tuo teisingu Dievo suvokimu, kad Jis myli, atleidžia, ir kad Dievas yra geras. Tai man yra labai svarbu.
– Ar esate laimingas?
– Tie 22 metai vienuolyne man davė tikrai daug džiaugsmo, daug laimės ir patirčių. Per tuos metus ir Dievas man visai kitaip atsiskleidė, nes tebeaugu Dievo pažinime. Tai, kas anksčiau atrodė teisinga, dabar atrodo buvę klaidinga. Tačiau matydamas savo vidinius pokyčius suvokiu, kad toje kasdienybėje, nors pasitaiko visokiausių išbandymų, esu laimingas. Nėra taip, kad visada šypsausi, visko būna – ir išbandymų, ir ašarų, bet vis tiek viską vainikuoja džiaugsmas ir Dievo meilė.
