– Gimėte dar sovietmečiu. Papasakokite, ar buvote tikinti nuo vaikystės, ar įtikėjote vėliau?
– Tikėjimą man padovanojo mano šeima. Nuo penkerių metų močiutė mane vesdavosi į bažnyčią, o vėliau jau aš pati jai pasiligojusiai padėdavau nueiti. Mane traukė gegužinės ir birželinės pamaldos, rožinio kalbėjimas spalio mėnesį. Nors tai buvo tradicinis tikėjimas, bet nuo vaikystės man bažnyčioje buvo gera, ten susiradau ir draugų.
– Kokios buvo jūsų vaikystės svajonės?
Būtent per santykius su žmonėmis, jų dvasinį palydėjimą, palaikymą aš ir išgyvenu motinystę.
– Buvau gal penkerių ar šešerių metų, kai močiutė mane išmokė rašyti ir skaityti. Kartą prirašiau pilną sąsiuvinį vyriškų ir moteriškų vardų ir su vaikišku užsidegimu nubėgusi pas močiutę pasakiau: „Močiute, aš turėsiu aštuoniasdešimt vaikų!“ Močiutė ramiai pažvelgė į mane ir atsakė: „Vaikeli, moterys tiek negimdo.“ Taigi viena pagrindinių svajonių buvo būti mama. Jau vėliau užsinorėjau būti mokytoja ir dažnai namuose žaisdavau mokyklą.
– Apie kokią specialybę galvojote baigdama vidurinę mokyklą?
– Mano tėvelis svajojo, kad būčiau gydytoja. Tačiau tuo metu į mūsų miestelį atvažiavo Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos seserys, neturinčios išorinio ženklo, pasišventusios Dievui pasaulyje, ir man tai darė didelį įspūdį. Tuomet pagalvojau, kad būsiu gydytoja ir vienuolė.
Vėliau noras tapti gydytoja geso, ir paskutiniais mokyklos metais jau buvau apsisprendusi studijuoti fiziką ir astronomiją, nes mane „vežė“ tie dalykai. Tačiau visada kažkur šalia liko ir mintis būti seserimi vienuole.
Artėjant brandos egzaminams pagalvojau, kad dabar nieko nestudijuosiu, eisiu į bendruomenę ir pradėsiu ugdymą vienuolyne. Vis dėlto likus dviem mėnesiams iki egzaminų išsigandau. Galvoju, o jeigu vasarą per rekolekcijas atpažinsiu, kad Dievas manęs nekviečia į vienuolyną, ką aš darysiu?
Tad per savaitę susitvarkiau dokumentus ir įstojau į teologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Vasarą vis dėlto įsitikinau, kad noriu būti vienuole, likau bendruomenėje ir į teologijos studijas grįžau tik po trejų metų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vieni iš mūsų. Pranciškonė misionierė D.Ančerytė – apie tai, kaip prieš pat vestuves išėjo į vienuolyną
– Ar per tuos metus vidurinėje mokykloje buvo įsimylėjimų, kurie būtų privertę susimąstyti apie šeimos gyvenimą?
– Tikrai buvau normali kaip ir kitos jaunos merginos, ir meilė man nesvetima. Mokykloje buvau įsimylėjusi bendraklasį, su kuriuo lankydavome sporto treniruotes. Kadangi kitos draugės dažnai sportą apleisdavo, po krepšinio lanku likdavome žaisti dviese su juo. Mano širdis tada stipriai šokčiojo iš krūtinės. Dabar apie tą santykį yra likęs gražus prisiminimas.
– Daugelis mano, kad mokslas prieštarauja tikėjimui. Jūs vis dėlto suderinote šiuos du dalykus?
– Kaip sakiau, ir matematika, ir fizika, ir fizikinė filosofija buvo mane labai sužavėjusios ir mano tikėjimą tik sustiprino. Studijuodama universitete turėjau net valdytis, kad kvantinė fizika pernelyg manęs neįtrauktų, nes jau buvau pasirinkusi dvasinį kelią. Tačiau šios disciplinos tik dar labiau atskleidė Dievo didybę ir santykį su Dievu tik suartino.
– Minėjote, kad vaikystėje svajojote būti mama. Išėjo taip, kad tapote vienuole, bet juk moteriškas pradas niekur nedingsta. Kaip jį panaudojate?
– Baigusi studijas tarnavau Pakutuvėnuose, o vėliau dirbau tikybos mokytoja Vilniaus ir Panevėžio mokyklose. Būtent šiame darbe stipriai išgyvenau motinystės patirtį. Jausdavau, kad tikybos pamokų žinios paauglių širdyse yra labai trapios, todėl tai, ką galiu duoti geriausio, yra artimas santykis. Būtent per santykius su žmonėmis, jų dvasinį palydėjimą, palaikymą aš ir išgyvenu motinystę.
– Kuo jus sužavėjo būtent Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių seserų bendruomenė?
– Ši bendruomenė, mano dvasinė šeima, nuo pat pradžių sužavėjo paprasta tarnyste. Jos nenešioja abitų, neturi vienuolinio vardo, niekaip viešumoje neprisistato, tačiau tyliai tarnauja tarp žmonių.
Taip pat nuo pat pradžių mane patraukė seserų dėmesys kaimo aplinkai. Matau, kad provincijos gyvenvietėse egzistuoja ne tik socialinė, bet ir dvasinė atskirtis. Mieste gyvenantis žmogus visada gali rinktis, ar eiti į Bernardinų, ar į šv. Jokūbo, ar į šv. Petro ir Povilo parapiją, o kaime yra viena bažnyčia ir vienas kunigas, ir tų galimybių yra kur kas mažiau.
Jaučiu prasmę būti tarp tų žmonių, kurie jaučia troškimą, bet turi nedaug galimybių, ir padėti jiems geriau pažinti Dievą. Seserys taip pat remia žmones maisto produktais ir talkina taip, kaip tik gali.
– Kuo pasižymi bendruomeninis gyvenimas?
– Gyvename bendruomenėse ir tai padeda tobulėti ir ieškoti Dievo ne tik Šventajame Rašte, maldoje, bet ir kitoje sesėje, kuri gali būti labai skirtinga nuo manęs. Gyvendama viena galėčiau greitai pasijusti šventa, bet seserų bendruomenėje matau, kaip turiu mokytis mylėti, priimti skirtingumus, savo ir kitos sesės silpnybes. Ši patirtis padeda ir vykdant tarnystes, bendraujant su įvairiais žmonėmis.
Taip pat labai vertinu bendrą maldą su seserimis. Jeigu aš užsisvajoju ir mano mintys nubėga kažkur į laukus ar į darbus, žinau, kad šalia esanti sesuo savo mintimis yra prie Dievo. Ir atvirkščiai. Taip mes kaip bendruomenė visada esame su Dievu ir papildome viena kitą. Vienai neįmanoma atskleisti Dievo pilnatvės. Bet kuo daugiau mūsų, tuo geriau mes tai galime atskleisti ir paliudyti.
– Ar gyvenant bendruomenėje lieka laiko puoselėti asmeninius pomėgius?
– Taip, laisvalaikiu skaitau knygas, kartais susirandu ką nors apie kvantinę fiziką. Taip pat skiriu laiko rankdarbiams, siuvinėjimui, nėrimui – tai mane praturtina ir atpalaiduoja. O kartais net nesinori nieko ypatingo daryti, tiesiog būti su seserimis, bendrauti, juokauti kartu.
– Ar peržvelgusi savo gyvenimo kelią esate laiminga?
– Jau daugiau kaip dvidešimt metų gyvenu vienuolyne ir esu laiminga, dėkoju Dievui už pašaukimą. Kartu su mūsų vienuolijos įkūrėju palaimintuoju Honoratu iš širdies galiu pasakyti, kad, jeigu kas nors sugrąžintų tuos metus ir reikėtų padaryti sprendimą iš naujo, priimčiau tą patį sprendimą daug tvirčiau.
