– Kiek man žinoma, jaunystėje nebuvote tikintis. Netgi buvote pakliuvęs į teisėsaugos akiratį. Papasakokite plačiau.
– Iki devyniolikos metų buvau „normalus šiaulietis“. Dabar visiškai neseniai gavau knygą pavadinimu „Pietinia kronikas“ ir prisiminiau tuos laikus. Tad iki devyniolikos metų atsimenu save kaip vyruką, kuris bandė sukurti pasaulį pagal save. Kadangi nepažinojau Dievo, mano vertybės buvo įprastos tarybiniams laikams. Paauglystė pasižymėjo chuliganiškais veiksmais, kurie su metais darėsi vis rafinuotiškesni.
Mama suprato, kad nieko gero su mano viduriniu išsilavinimu tikriausiai neišeis, todėl pasiūlė stoti į profesinę technikos mokyklą. Pasirinkau tais laikais populiarią siuvėjo profesiją. Dažniausiai siūdavau draugams, o kartą atėjo vyrukai iš chuliganizmo etapo ir paklausė: „Ar gali mums pasiūti džinsus? Mes šiuo metu neturime pinigų, bet atsiskaitytume geromis užsienietiškomis prekėmis.“ Taip mes pradėjome bendradarbiauti – aš siūdavau jiems džinsus, o jie atsilygindavo deficitinėmis prekėmis, kurias pardavęs užsidirbdavau. Tai truko apie pusmetį.
Tuo metu oficialiai dirbau buitiniame kombinate, kur vieną dieną atėjo vyrai civilių rūbais ir išsivedė mane į milicijos automobilį. Ten jau sėdėjo vienas iš mano vaikystės draugų, surakintas antrankiais, ir visi nuvažiavome į tardymą. Pasirodo, tos prekės, kuriomis man mokėdavo, atkeliaudavo iš apiplėštų užsienietiškų parduotuvių. Pro trijų valandų tardymo mane paleido su sąlyga, kad neišvyksiu iš Šiaulių iki teismo, kur nuspręs, ar būsiu tarp liudininkų, ar tarp kaltinamųjų.
Tačiau maždaug po savaitės mane pakvietė į sovietų kariuomenę, nes 1987-aisiais dar vyko karas Afganistane. Pagalvojau, puiku, turėsiu progą pasižymėti mūšiuose, o dar tais laikais sakydavo, kad „didvyriai neteisiami“, tad su dideliu džiaugsmu išvykau į kariuomenę. Ten prasidėjo visiškai naujas mano gyvenimo etapas.
– Papasakokite, kaip kariuomenėje įvyko jūsų atsivertimas ir kaip įtikėjote Dievą.
– Vykdamas į sovietų kariuomenę turėjau viltį, kad pateksiu į kokius nors ypatingus dalinius, nes turėjau gerą sportinę formą. Deja, mano skaudžiam nusivylimui, patekau į statybinius batalionus, kur reikėjo su priešu kovoti kastuvu.
Negana to, po trijų mėnesių tarnybos prie Azovo jūros gavau žinią iš Lietuvos, kad mirė mano mama. Pasirodo, ji nusižudė, ir man tai buvo didelis smūgis. Grįžau į mamos laidotuves, kur buvo pasakytos labai gražios kalbos, kadangi mano mama daug metų dirbo mokytoja. Tačiau po to visi labai greitai ją pamiršo. Tada labai realiai suvokiau, kad aš taip pat mirsiu, ir pirmą kartą iškėliau sau klausimą – o kokia gyvenimo prasmė? Kadangi mano gyvenime nebuvo Dievo, o vertybės buvo labai trapios, atsakymo į tą klausimą neradau. Po laidotuvių turėjau vėl grįžti į sovietų kariuomenę, kur po mėnesio įvyko mano atsivertimas.
Tada jis manęs klausia: „o tu ar Dievą tiki?“ Šitas klausimas mane, kaip šiaulietį, labai suerzino, sakau – „kas čia per klausimas, Dievo taigi nėra!“
Kadangi statybų batalione pastebėjo, kad moku piešti, manęs paprašė per visą sieną nupiešti fototapetą, nes fototapetai tuo metu buvo labai brangūs. Vieną dieną man bepiešiant prieina nepažįstamas žmogus su barzda, ilgais plaukais ir sako – „tu kuri grožį, vadinasi, tavo siela graži“. Aš nekreipiau dėmesio ir tapiau toliau. Tada jis manęs klausia: „o tu ar Dievą tiki?“ Šitas klausimas mane, kaip šiaulietį, labai suerzino, sakau – „kas čia per klausimas, Dievo taigi nėra!“ Jis atsakė: „o tu neskubėk sakyti, kad Dievo nėra. Matai, minios žmonių tarsi upės srovė eina kažkur ir kviečia tave paskui juos aiškindami, kad ten neva yra rytojus ir laimė. Tačiau tu sustok, pažvelk iš šono ir pamatysi, kad ten, kur jie eina, nėra nei ateities, nei rytojaus, nei laimės.“
Tą akimirką aš vaizduotėje pamačiau masę žmonių, kaip upę plaukiančią ir krintančią kažkur į krioklį. Tuomet mane pribloškė stipri šviesa, kaip koks sprogimas, ir toje šviesoje kažkas mano devyniolikos metų gyvenimą pertraukė kaip per pagreitintą filmą. Tai, ką ten mačiau, buvo tie momentai, kuriuos vadina nuodėme, apie ką gėda ir pasakoti. Toje šviesoje labai aiškiai išgirdau balsą, tariantį: „Aš esu.“ Visa tai truko gal minutę, gal keletą sekundžių, bet mano kūnas sureagavo ašaromis. Nors verkti kariuomenės aplinkoje buvo visiškai nevyriška, nieko negalėjau sau padaryti.
Per tą įvykį, kaip aš įvardiju – asmeninį susitikimą su Dievu, Viešpats davė pažinimą, kokia yra gyvenimo prasmė, ir tokiu būdu aš įtikėjau. Likusį tarnybos laiką tasai rusas Genadijus Georgevičius tapo mano tikėjimo mokytoju. Pasirodo, jis dirbo sukarintoje gamykloje elektriku ir buvo atsivertęs krikščionis.
– Kaip nutiko, kad įtikėjęs galiausiai tapote kunigu?
– Baigiant sovietų kariuomenę, tas mano mokytojas Genadijus paklausė, ką ketinu daryti grįžęs į Lietuvą? O aš jam atsakiau: „turiu merginą, tad grįžęs, tikriausiai, kursiu šeimą.“ Jis skvarbiai pasižiūrėjo į mane ir tarė: „kaip būtų nuostabu, jeigu taptumei Dievo kunigu.“
Užaugus ateistinėje aplinkoje kunigystė man asocijavosi tik su kažkokia tamsa, pelėsiais, priplėkusios bažnyčios kvapu... Vienintelis konkretus dalykas, ką tuomet žinojau apie kunigus, buvo tas, kad katalikai kunigai negali turėti šeimų. Aš Genadijui iškart atsakiau: „na jau ne, moterys yra mano silpniausia vieta. Svarbiausia, kad Dievą tikiu, bet į šitą reikalą nesivelsiu.“
Žinoma, aš priešinausi, ir po šio pokalbio, grįžtant į karinį dalinį, man ausyse, kaip kokia užstrigusi plokštelė, pradėjo skambėti žodžiai: „kunigu, kunigu, kunigu...“ Nesupratau, kas vyksta, pagalvojau, kad perkaitau saulėje. Tačiau galvoje vis skambėjo „kunigu“. Tuomet sugalvojau Dievą pergudrauti. Sakau: „žiūrėk, Dieve, pakalbam, gerai? Supranti, turiu merginą. Dvejus metus ji rašė man laiškus, laukė, o dabar, jeigu grįšiu ir pasakysiu, kad išeinu į kunigus, tai ne tik motina, bet dar ir ji nusižudys. Bet gerai, Dieve, jeigu padarysi, kad mudu su mergina išliktume draugais, būsiu aš tuo kunigu.“
Maniau, kad gal užkalbėsiu Dievui dantį ir Jis viską pamirš. Tačiau po trijų mėnesių grįžau į Lietuvą, draugiškai išsiskyrėme su mergina, o aš nuėjau tapti kunigu.
– Kaip atsidūrėte pas pranciškonus? Iki šiol istorijoje jų dar nebuvo.
– Įstojęs į kunigų seminariją pajutau, kad man kažkaip ankšta toje sutanoje. Galvoju – tik tiek? O man norėjosi kažkokio radikalumo, veiksmo, laisvės galų gale. O apie pranciškonus tuo metu nieko nežinojau. Tada vienas klierikas davė man paskaityti Antano Maceinos knygą apie šv.Pranciškų „Saulės giesmė“. Tik perskaičiau pirmą puslapį ir mane taip „užkabino“, kad metus laiko nepaleidau tos knygos iš rankų, ir supratau viena – būsiu kunigu, bet tiktai būdamas pranciškonu. Taip šiandien jau daugiau kaip 25 metai esu pranciškonas.
– Kas jums yra gražiausia pranciškoniškame dvasingume?
Kai matau, kad visa šita keistų pranciškonų grupė judame į vieną tikslą, man labai gera.
– Pranciškoniškoje šeimoje man gražiausia yra tai, kad esame Šeima iš didžiosios raidės. Esame komanda, vienminčiai. Galbūt charakteriai ne visai sutampa, bet padeda tai, kad turime vieną tikslą ir vienas kitą suprantame. Kai matau, kad visa šita keistų pranciškonų grupė judame į vieną tikslą, man labai gera.
Ir žinoma, pagrindinis dalykas yra tai, kad šioje brolijoje matau meilę. Tokią meilę, kuri niekada nesibaigia. Meilę iš didžiosios raidės. Iš meilės Kristui kyla didelė pagarba vienas kitam.
– Ar išeinant į vienuolyną reikėjo atsisakyti savo ankstesnių pomėgių, ar galimybė skleistis kaip asmenybei išliko?
– Sakyčiau, Dievas iš pradžių atitraukia visa, kas tau brangu. Visada reikia išlaikyti patikimumo egzaminą. Prisimenu, kad kai jau pasirinkau kunigystę ir išėjau pas pranciškonus, Viešpats visuomet išbandydavo. O jeigu paimsiu tai, kas tau yra labai brangu, ar ir toliau mane mylėsi?
Tačiau po to Viešpats viską sugrąžina su dviguba jėga, su dar didesniais talentais, galimybėmis, tiktai spėk į tą nuotykių traukinį, kurį Viešpats tau siunčia.
– Ar esate laimingas?
– Vienareikšmiškai. Jeigu nebūčiau laimingas, būčiau išėjęs iš pranciškonų jau po pirmų dvejų metų. Tai, kas čia vyksta, galėčiau apibūdinti taip: nuotykis su Viešpačiu kiekvieną dieną vis intensyvėja.
