– Ar tikėjote Dievą nuo vaikystės, ar įtikėjote vėliau?
– Ne, nuo vaikystės tikinti nebuvau. Krikšto sakramentą priėmiau 1991 metais per šventas Kalėdas vien todėl, kad mano brolienė nenorėjo turėti šeimoje „nekrikštų“. Tą pačią dieną ėjau ir Pirmosios Komunijos, o apie išpažintį sužinojau tik būdama pilnametė.
Kaip nutinka daugeliui žmonių, Dievas į mano gyvenimą pasibeldė per netektis. Pirmasis toks pasibeldimas buvo mano tėčio mirtis. Atsimenu, kad man labai didelį įspūdį paliko aplink tėvo karstą suklaupusios jaunos merginos, su kuriomis kartu lankydavome senelius. Jos turėjo drąsos visų akivaizdoje garsiai kalbėti rožinį. Tada pirmą kartą pagalvojau, kad jeigu žmonės nesivaržo melstis netikinčių žmonių akivaizdoje ir nekreipia dėmesio į replikas, turėtų egzistuoti kažkas aukščiau.
Antras pasibeldimas buvo brolio netektis. Jis nusižudė savo namuose, o mes su jo žmona ir vaikais dar bandėme gaivinti... Tą dieną aš prakeikiau Dievą, labai ant Jo įsižeidžiau – kaip jis turėjo drąsos atimti iš manęs tai, kas brangiausia. Tačiau vėlgi čia pat Dievas pasirūpino žmonėmis, kurie padėjo man tą sunkią akimirką.
Turėjau drąsos paskambinti savo tikybos mokytojai, kuriai esu prikrėtusi labai daug šunybių, ir pasakyti, kad mano brolis mirė ir man reikia pagalbos. Ji man labai padėjo, vaikščiojo pas brolio mokytojus rinkti liudijimų, kad jis buvo nesveiko proto. Tai darėme tam, kad jis būtų palaidotas su Bažnyčios palaiminimu. Visa tai įvyko prieš dvidešimt metų – tais laikais dar buvo kitaip žiūrima į savižudybę.
Labai bijojau likti viena, be draugų, be artimų žmonių, todėl įstojau studijuoti religijos mokslų į Šv. Antano institutą Kretingoje. Stebėjausi kurso draugais, kurie nuo pat pirmos dienos mane įtraukė į veiklą, kuriamas misterijas, buvo atviri ir draugiški. Negana to, jie dėl neaiškios priežasties kiekvieną rytą šeštą valandą lipdavo iš lovų ir eidavo melstis. O aš sekdavau iš paskos žiūrėti, ką tie įdomūs žmonės veikia. Galų gale įvyko mano atsivertimas ir gavau atleidimo dovaną iš Jėzaus, kurią nešiojuosi iki šiol.
– Kada ir kaip pradėjote mąstyti apie galimybę tapti seserimi vienuole?
– Pirmą kartą apie tai pagalvojau per vieną piligriminį žygį. Jame dalyvavo ir seserys pranciškonės misionierės, kurioms dabar priklausau, o aš iš kvailo užsidegimo paklausiau, kaip ateiti pas jas į kongregaciją. Sesuo Benjamina su didele kantrybe ir pagarba atsakė į mano klausimus ir taip buvo pasėta pirmoji sėkla.
Trečiam kurse pradėjau galvoti, kad esu ne tokia „įprasta“ kaip kitos dailios ir lieknos mergelės, mat nuo jaunystės buvau apypilnė. Nutariau, kad dėl to reikia stoti į vienuolyną – juk nesusirasiu vaikino ir neturėsiu gyvenimo meilės. O juk svajojau turėti labai daug vaikų, norėjau ketvertuko iš karto!
Nuo tos minties praėjo dvi savaitės ir aš jau turėjau labai gražų vaikiną, šiek tiek už mane vyresnį. Susipažinome bažnyčioje ir apie pusę metų draugavome. Su juo pirmą kartą nuėjau į spektaklį, į šokius, labai gerai leisdavome laiką, o sekmadieniais kartu dalyvaudavome šventose Mišiose. Jis man pasipiršo ir jau buvome išrinkę vestuvių datą bei išsiuntę kvietimus svečiams. Tačiau jutau, kad man kažko trūksta, kad tai manęs nepripildo.
Tuomet galvojau, kad nerimstu todėl, jog pabaigusi universitetą neturėsiu darbo. Mąsčiau, kad turbūt bijau stokoti ir todėl svarstau apie saugų gyvenimą vienuolyne.
Ir ką jūs sau galvojate – man net nereikėjo ieškoti darbo! Darbas pats mane susirado! Vieną dieną į mano bendrabučio kambarį atėjo pranciškonas Leopoldas Scheifele ir pasiūlė dirbti parapijos sekretore.
Mano sužadėtinis labai daug verkė, jam buvo labai skaudu, tačiau galiausiai jis pasakė, kad jeigu būsiu laimingesnė vienuolyne, jis džiaugsis mano laime.
Neilgai trukus su parapijos grupe išvykau į Pasaulio jaunimo dienas ir ten supratau, kad noriu atsiduoti Dievui. O tuo metu su antrąja puse jau buvome baigę lankyti sužadėtinių kursus. Grįžusi iš kelionės jam pasakiau: „Atleisk, bet tu manęs nepripildai. Aš labai noriu atiduoti gyvenimą Dievui.“ Mano sužadėtinis labai daug verkė, jam buvo labai skaudu, tačiau galiausiai jis pasakė, kad jeigu būsiu laimingesnė vienuolyne, jis džiaugsis mano laime. Taigi, tam tikra prasme, jis išleido mane į vienuolyną ir net palydėjo su visais daiktais.
Po to dar ilgai mano teta kas savaitę skambindavo į vienuolyną ir sakydavo, kad rado man tinkamą vaikiną. Ji galvodavo, kad mes vienuolyne neturime karšto vandens, elektros – tebegyvavo seni stereotipai. Kas kartą reikėdavo pakartoti, kad tikrai noriu būti vienuole.
– Kas jums yra brangiausia pranciškoniškame dvasingume? Kodėl būtent čia atradote savo vietą?
– Man brangiausias yra bendruomeninis gyvenimas ir tai, kad visada turiu atramą. Dievas į mano širdį pasibeldė per žmones, o dabar Jis dažnai prakalba per mano seseris, kurios yra mano dešinioji ranka. Jos visada išklauso, net kai esu suirzusi, ir per jas patiriu Dievo meilę. Man labai svarbu, kad galime melstis, džiaugtis, liūdėti, dirbti ir kentėti kartu.
– Iš kur pasisėmėte drąsos stoti į misionierišką kongregaciją? Juk žinojote, kad gali tekti ilgam atsisveikinti su Lietuva ir brangiais žmonėmis?
– Tiesą pasakius, rinkdamasi šią kongregaciją negalvojau apie tai, kad ji yra misionieriška. Pasirinkau pranciškones misionieres pirmiausia dėl to, kad jos visada yra kartu. Kur beeitų, ar į Mišias, ar į vakaro maldą, ar į šventę, jos visada kartu. Matydavau, kad nors seserys tarnauja skirtingose vietose, atsiradus pertraukėlei jos susibėga į vieną vietą ir visada randa apie ką kalbėtis. Tai mane labai užkrėtė.
Kai atėjau į bendruomenę, man iš karto pasakė, kad čia yra misionieriška kongregacija ir turiu būti pasiruošusi išvykti iš Lietuvos. Man tai nesudarė sunkumų. Iš pradžių netgi labai laukiau, kad kuo greičiau ateitų tas laikas, o kai jau turėjau išvykti, truputį išsigandau. Tačiau Dievas pašaukdamas duoda ir reikiamos drąsos, ir reikiamų dovanų. Pavyzdžiui, atradau dovaną, kad galiu greitai išmokti naują užsienio kalbą, nors mokykloje man tai sekėsi gana sunkiai. Kai atėjau į vienuolyną, mokėjau tik rusų ir anglų kalbas, o dabar laisvai kalbu šešiomis kalbomis.
Šiandien esu pranciškonė misionierė, nors ir gyvenu Lietuvoje. Visgi šventajam Pranciškui būti misionieriumi nereiškė vien tik keliauti į Maroką ar kitus musulmoniškus kraštus. Jis apaštalavo ir eidamas per savo miestą bei jame liudydamas Dievo meilę paprasta šypsena ir pasisveikinimu. Mūsų vienuolijos Konstitucijose yra parašyta, kad turiu atlikti savo misiją ten, kur Dievas mane paskyrė.
– Kaip apibūdintumėte savo kasdienybę ir ar joje lieka laiko asmeniniams pomėgiams?
– Mūsų kasdienybė labai įdomi, judri ir įvairi. Niekada netrūksta nei maldos, nei linksmumo, nei liūdesio, nei vargo, nei atgaivos. Kiekviena diena yra visko pilna, bet visas jas ženklina buvimas kartu – bendra malda, bendri pietūs, kasdienė rekreacija.
Labai mėgstu megzti virbalais ir vąšeliu, tam pasistengus tikrai galima rasti pusvalandį per dieną. Taip pat skaitau knygas. Tereikia teisingai susidėlioti prioritetus ir mokėti organizuoti savo laiką.
– O kaipgi dėl vaikų, ar jų netrūksta? Minėjote, jog norėjote jų turėti labai daug.
Kiek tik noriu vaikų, tiek ir turiu! Ir esu labai laiminga. Nebūčiau jautųsi tokios pilnatvės šeimoje.
– Aš turiu visą pulką vaikų! Esu atsakinga už 31 auklėtinį Pranciškonų gimnazijoje, taip pat vedu užsiėmimus popamokinei pranciškučių grupei. Kiek tik noriu vaikų, tiek ir turiu! Ir esu labai laiminga. Nebūčiau jautųsi tokios pilnatvės šeimoje.
Tiesiog Viešpats pašaukė mane čia. Būtent šitoje vietoje esu savo namuose, savo rogėse, savo kelnėse, savo stalčiuose. Esu laiminga. Tai nereiškia, kad gyvenime visada esu kaip ant sparnų, visada euforija. Ne. Gyvenimas yra kupinas įvairiausių įvykių, tačiau net ir juodžiausiomis akimirkomis mano seserys yra atrama, neleidžianti nuleisti rankų.
