„Moterims meilė batams tikriausiai perduodama su motinos pienu. Nors batsiuve būti neketinau“, – atvirai prisipažįsta pašnekovė. Į batų meistrystę moterį atvedė netikėtas takelis gyvenimo kely. Tuo metu bliuzą šokusiai Danai prireikė specialių batelių, kuriuos rasti buvo tikras iššūkis. Taigi ji susirado Vilniuje batsiuvius, kurie galėjo pasiūti jai norimą apavą. Tiesa, šie paprašė eskizo, kurį ji pati ir nupiešė.
„Mane tas momentas, kad galiu paišyti eskizus ir kurti batus, labai užkabino ir itin patiko, kad svajonės, mintys, batelių dizainai nesunkiai pasiekiami ir kad visa tai įmanoma padaryti. Pati padariau ir papuošimus tiems bateliams – tokią rožę iš organzos. Man norėjosi pagaminti visas detales, bet žinojau, kad neturiu tam kompetencijos ir pasiklioviau vietos batsiuviais“, – kaip užsikrėtė aistra batsiuvystei, prisimena pašnekovė.
Taip moteris, turinti scenografės specialybę, dirbusi renginių organizavimo, klientų mokymų, konsultavimo ir pardavimo srityse, pasuko į naują sritį.
Nuo batsiuvystės atkalbinėjo
Galiausiai įkvėpta naujos aistros, norėdama išmokti amato, ji atsidūrė Karaliaus Mindaugo profesiniame mokymo centre. Atėjusi mokytis su kruopščiai padarytu manikiūru – raudonai šviečiančiais nagais – ji sulaukė skeptikų žvilgsnių: „Kaip ši mergaitė su idealiu manikiūru imsis batsiuvystės programos?“ Ir ne tik mokslo įstaigos aplinkiniai nematė jos šioje profesijoje – artimieji bene kasdien taip pat atkalbinėjo nuo šio kelio – esą specialybė nemoteriška, nepavyks...
„Būna, kad žmonės pabando atkalbėti vieną, du, tris, na, keturis kartus, bet jie liaujasi vieną dieną. Mano atveju nuolat atkalbinėjo, kasdien. Ir šeima, ir draugai. Atrodė, kad niekas nepalaikė. Galiausiai aš tiesiog vieną dieną pradėjau sakyti: „Ačiū, aš išgirdau, jūsų mintis gerbiu ir vertinu, bet tai yra mano gyvenimas ir aš noriu pabandyti – nepavyks, tai nepavyks. O šiandien man to reikia“, – pamena savo ryžtą ji.
Kaip diena ir naktis
Mokslais Kaune moteris nepasisotino – svajonės nuvedė iki Paryžiaus, kur ji toliau gilino žinias. Tiesa, šiandien lygindama tai, ką gavo Lietuvoje ir Prancūzijoje, teigia, kad viskas skyrėsi iš esmės.
Batsiuvystės mokydamasi Kaune juto, kad su ja dirba kvalifikuotų dėstytojų ir pedagogų komanda, pedagogiškai žvelgiančių į darbą ir žmonių mokymosi procesą, jų kvalifikacijos auginimą, informacijos pateikimą.
„Turėjau galimybę bendrauti su meistru Boleslovu Kazakevičiumi, kuris dirbo tose pačiose patalpose. Jis ir dėstytojai man atsakydavo į visus klausimus kaip įmanoma greičiau ir dar pateikdavo papildomos informacijos. Tuo metu jaučiausi gaunanti visą įmanomą informaciją ir visas galimybes tobulėti. Žmonės tiesiog suinteresuoti visa tai išmokyti, perduoti savo žinias“, – pasakojo Dana.
Paryžiuje viskas klostėsi kiek kitaip. Danos teigimu, žmonės, dirbantys meistrystės srityje, tiesiog nesidalija savo paslaptimis – jas pasilieka užantyje.
„Lietuvos batsiuviai, kad ir kaip bebūtų keista, gana lengvai gali papasakoti, patarti ir išmokyti, Paryžiuje tai yra faktiškai neįmanoma. Bottier – batsiuviai, kurie yra meistrai, kuriantys tik batus ir netaisantys jų, nes taiso cordonnier. Taigi pirmieji yra tarsi kasta, į kurią patekti beprotiškai sunku arba praktiškai neįmanoma, ypač, jei esi moteris“, – konstatavo pašnekovė.
Ji norėjusi mokytis bottier mokykloje penkerius metus, tačiau nė nesulaukė atsakymo į savo užklausą. Žinoma, šiandien ir nesistebi, kad niekas nė nepasivargino atsakyti: „Tai būtų lygiai tas pats, jei aš, tarkime, Lietuvoje į kunigų seminariją prašyčiau priimti. Manęs klaustų, kaip tu taip sugalvojai? Lygiai tas pats su bottier Paryžiuje.“
Tačiau ties vienu neigiamu atsakymu Dana nesustojo. Tuomet per pažįstamus susirado profesorę, dirbančią mados mokykloje, kuri mokėsi iš bottier ir kvalifikuotai teikė batsiuvystės ugdymo programą. Anksčiau ji nuolatos turėjo tam tikrą mokinių skaičių. Tiesa, tam, kad ji imtųsi jauną žmogų „auginti“ kaip batsiuvystės meistrą, anot Danos, „turi būti užklausimas iš mados namų ar konkretaus bottier“ – žmogus iš gatvės, net pasiūlęs sumokėti apvalią sumelę už mokslus, čia nepateks.
Pusmetį mokydamasi pas mados namų ESMOD dėstytoją Patricią Kruz, ji galėjo išmokti vieną sudėtingą batų modelį – laivelius, tačiau Dana sau brėžė kur kas ambicingesnius tikslus.
„Aš troškau išmokti konstruoti daug modelių ir gaminti juos pagal tradiciją, kurią jie puoselėja Paryžiuje. Ne tik kurpalius, jo forma, fasonas, bet ir bato konstrukcija lemia bato patogumą. Prabangi avalynė matosi iš konstrukcijos ir atlikimo, kiek tai kokybiškas darbas. Aš per pusmetį išmokau 12 modelių vietoj vieno!“ – šiandien gali didžiuotis savo darbštumu Dana.
Tam, kad įgyvendintų tokį „planą“, turėjo stropiai mokytis: kursai vykdavo penkias valandas keturis kartus per savaitę arba penkiskart po keturias valandas per savaitę.
„Tuo metu turi išmokti kaip įmanoma daugiau. Kitas momentas, kad tu turi dar ir dirbti kokiam nors ateljė, kad galėtum Paryžiuje išgyventi ir mokėti už mokymus. Viena valanda, neskaitant medžiagų, kainavo 30 eurų.
Realiai prieš pradėdamas mokymus rašaisi sutartį, kad kiekvieną savaitę garantuoji 20 valandų mokymų ir kad dalyvausi paskaitose profesorei patogiu metu. Iš esmės tenka skolintis tą sumą ir Paryžiuje dirbti per kelis darbus, kad galėtum geriausiu atveju kartą per dieną pavalgyti, pasidengti minimalias savo išlaidas ir kaip įmanoma mažiau įsiskolinti, nes viskas yra beprotiškai brangu“, – pasakoja pašnekovė.
Iš esmės tenka skolintis ir Paryžiuje dirbti per kelis darbus, kad galėtum geriausiu atveju kartą per dieną pavalgyti, pasidengti minimalias savo išlaidas ir kaip įmanoma mažiau įsiskolinti.
Prisimindama tą pusmetį ji teigia, kad nosį į mada alsuojantį miestą iškišdavo tik tuomet, kai atskrisdavo jos aplankyti sūnus ir draugės: „Tai tik tais atvejais išlįsdavau į patį miestą, o paprastai sukiesi konkrečioj sferoj su konkrečiais žmonėmis. Buvo ką veikti“ (nusijuokia).
Visas lagaminas įrankių
Beje, į savo tikslą Paryžiuje Dana išskrido su dviem lagaminais: registruotas svėrė 32 kg, rankinis – apie 8 kg.
„Registruotam bagaže 27 kg sudarė įrankiai, batsiuvystės medžiagos. Kurpalių turėjau rankiniame bagaže. Tai buvo priemonės, kurių aš nerasiu vietoje. Jų reikia ieškoti sendaikčių turguose, gauti iš meistro. Batsiuvystė – tai antikvarinis amatas, todėl įrankių tiesiog nėra, tu gali juos paveldėti lyg aukso luitą. Ir ne tik įrankius, bet ir medžiagas teko susirasti, o Lietuvoje tokio kokybiškų medžiagų, kaip Vokietijoje ar Prancūzijoj, pasiekiamumo nėra“, – aiškina pašnekovė.
Batsiuvystė – tai antikvarinis amatas, todėl įrankių tiesiog nėra, tu gali juos paveldėti lyg aukso luitą.
Štai kad ir klijai. Anot Danos, Lietuvoje jie „iš esmės tirpdo kvėpavimo takus, tai – itin toksinės ir labai pavojingos medžiagos palyginti su tomis, su kuriomis dirba prancūzai ar vokiečiai“. Jei klijuose Lietuvoje, tarkime, paliktume teptuką plastikiniu kotu mirkti per naktį, kotas tiesiog ištirptų...
Skirtingai vertina batus
Skiriasi ne tik mokslai bei medžiagos svetur ir gimtinėje. Prancūzų ir lietuvių požiūriai į batus – taip pat. Prancūzai itin vertina istoriją, kaip buvo sukurtas ir pagamintas batas.
„Tarkim, „Chanel“ klientė tiki, kad pats dizaineris mažais dygsniukais visą naktį siuvo jos rankinę ir todėl ji kainuoja 4000 eurų. Klientas ten visų pirma nusiperka istoriją. Jie išlaikę konservatyvų suvokimą apie daiktus, kad juos reikia pirkti kokybiškus, kad juos reikia taisyti, kad sugedusių daiktų mes nemetame lauk. Žmonės, leidžiantys sau prabangą, visų pirma galvoja apie kokybiško, ilgalaikio ir taisomo daikto įsigijimą, o ne kaip nuskristi į Milaną ar kur nors nusipirkti vidurinio klasės gamintojo batų“, – lygina prancūzus ir lietuvius ji.
Lietuvoje, anot moters, žmonės giriasi, kad pigiai nusipirko bilietus į Milaną, Paryžių, apsipirko už 200 eurų ir jaučiasi labai kietai; paryžiečiai nedrįstų taip pasakyti, nes būtų negarbė.
Patirties bagažą krovėsi pamažu
Darbinę patirtį Dana kaupė pamažu. Dar nesimokydama Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre, ji jau bandė kurti kolekcijas su savo drauge.
„Kūrybiniai žmonės savo aplinkoje turi kūrėjų. Taigi su viena panele ėmiau galvoti kolekciją, paskui vis radosi klientų. Nuolatinis darbas ir leido užtvirtinti žinias.
Būdama Paryžiuje aš jau gaminau vieno ateljė klientams batus kaip batsiuvė – bottier. Iš esmės labai daug davė pasitikėjimo savimi. Kai ateljė savo klientams tave pristato kaip bottier, aukštos klasės batsiuvį... Labai vertinu tą pasitikėjimą“, – tikina ji.
Šiandien moteris ne pirmus metus dirba savo studijoje Antakalnyje, Vilniuje. Čia gimsta viskas – nuo sumanymo, eskizų iki galutinio kūrinio – bato. Tiesa, ir su Paryžiumi ryšiai nėra nutrūkę. Ji tebebendradarbiauja su ateljė, kurioje dirbo: „Būna periodų, kai sulaukiu klientų iš ten.“
Ėmėsi muziejinių batų
Paklausta, kokius savo darbus išskirtų, ji prisiminė atkūrusi muziejinį apavą. „Viena italė paprašė atkurti muziejuje esančius batus. Ten buvo kombinuota raudono jaučio oda su juoda zomša, versta oda. Tie batai buvo siuvinėti. Sunkiausia buvo tai, kad juoda versta oda yra siuvinėjama pasidarant skylutes iš blogosios pusės, patį piešinį turi pasidaryti iš blogosios pusės. Tam, kad išsiuvinėtum, turi siuvinėti iš priešingos pusės, toks labai komplikuotas procesas“, – apie iššūkiu tapusius batus pasakojo Dana. Vieno tokio bato siuvinėjimas truko savaitę.
Taip pat ji yra prisidėjusi atkuriant ir XVI a. pab.–XVII a. pr. batus. Tuomet buvo pasirinktos autentiškos medžiagos. Batai buvo gaminami iš elnio odos ir raguočio. „Siūtinės siūlės, pats kūnas buvo gaminamas iš medžio, labai įdomus dalykas. Batai iš tikrųjų yra 40 dydžio, bet jie tinka ir 39, ir 41 nešiojantiems. Jie labai minkšti ir prisitaikantys“, – pasakojo, ji kviesdama užsukti į Vilniaus gynybinės sienos bastėją, kurioje vyksta senosios batsiuvystės paroda. Joje šie bateliai padėti kaip reprezentaciniai – galima net juos pasimatuoti.
Iššūkių kartais kelia ir klientų poreikiai – kartais prireikia nemenkai pasukti galvą. Kartą jai teko gaminti ortopedinius batus. Po avarijos moteris neteko dešinės kojos pusės pėdos ir kairės kojos piršto.
„Šiuo atveju gaminama įklotė, kuri yra kartu ir implantas. Kad moteris nejaustų diskomforto vaikščiodama ir pats batas neįdubtų vietoje, kur tiesiog nieko nėra, reikėjo iš esmės daryti implantą. Reikia padėlioti stabilumą pagal svorio centrus. Sprendimą reikėjo surasti būtent bandymo keliu. Tas tikrai buvo sunku“, – pripažino ji.
Vis dėlto nė didžiausi iššūkiai nebaisūs, kai esi savo vietoje. Moteriai didžiausią džiaugsmą teikia kūryba, tai, kad batai gimsta rankose, matyti rezultatas: „Be to, įdedi tam tikrą meilės kiekį, kiekvieną batų porą iš esmės išglostai, išmyli... Negali paskubėti, susierzinti, nes tiesiog neišeina. Tas atsidavimas darbui, didelė koncentracija...“.
Anot Danos, kiekvienas batsiuvys turi turėti atidumo, kruopštumo, kartais ir užsispyrimo padaryti darbą iki galo, nuolankumo materijai, psichologinių žinių, empatijos ir gebėjimo komunikuoti – juk kartais tenka paaiškinti klientui, kad galbūt madą tenka paaukoti dėl patogumo. Puoselėdama šias savybes Dana keliauja pirmyn kartu su savo svajone, virtusia realybe, ir džiaugiasi, kad šiandien kasdien nebegirdi atkalbinėjimų. Priešingai, juos pakeitė džiaugsmas bei pagyros dėl jos sėkmės.
Galite pasiūlyti kitą projekto „Mes lygūs“ pašnekovą, nepaklūstantį standartams? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt
