Lietuvos Parkinsono ligos draugijai priklausančio Z.Kazėno gyvenimas išties gana spalvingas. Jis – žurnalistas, fotografas – yra baigęs fotografiją ir kiną, menininkas, be to – karininkas. 1988–1991 m. bendradarbiavo su Sąjūdžio informacine agentūra. Su fotoaparatu rankose apkeliavo daugybę šalių, per karą dirbo Libane, Beirute, yra fotografavęs perversmą Maskvoje, Mauritanijoje, streikus Prancūzijoje.
2005-aisiais Kultūros ministerija suteikė jam meno kūrėjo statusą. Jis daugelį metų rengė parodas Lietuvoje ir užsienyje, yra išleidęs šimtus proginių atvirukų, plakatų, kalendorių, meninių vokų, iliustravęs knygelių.
Nepaisant to, kad balandžio 17-ąją ponas Zinas minės 82-ąjį savo gimtadienį, jis vis dar aktyviai užsiima ne viena veikla, o šią savaitę Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje atidarė savo tapybos ir fotografikos darbų parodą, kuri veiks iki balandžio pabaigos.
„Kiti per daug galvoja, ar tai jiems bus naudinga. Turi laiko – ir dirbk. Kai pradedi per daug apie viską galvoti, tada jau esi nurašytas, laikas praeina ir nieko nebespėji“, – pakvietęs prisėsti prie priešpiečių stalo, ant kurio – lėkštė paties prikeptų blynų, sako pašnekovas. Ir juokaudamas priduria: „Valgykit, aš blynų specialistas.“
Aktyvumas – vaistas nuo ligos ir nuobodulio
Z.Kazėno namuose – daugybė įvairiausių darbų: tapybos, vadinamųjų koliažų, o jiems skirtos detalės išdėliotos ir ant palangės virtuvėje, ir darbo kambaryje. Prisėdęs prie televizoriaus ponas Zinas įjungia parodyti savo susuktų fotografikos darbų filmų. „Šokinėdami“ nuo meno prie fotografijos, galiausiai pokalbį pradedame tema, dėl kurios ir susitikome – Parkinsono ligą ir tai, kas padeda palengvinti jos simptomus. Z.Kazėną kaip pašnekovą rekomendavo jo šokių, skirtų būtent šia liga sergantiems žmonėms, mokytoja Lina.
Kiti per daug galvoja, ar tai jiems bus naudinga. Turi laiko – ir dirbk. Kai pradedi per daug apie viską galvoti, tada jau esi nurašytas, laikas praeina ir nieko nebespėji.
„Atvirai pasakysiu, kad man dar niekas taip negresia, išskyrus nugarytę... Yra žmonių, kurie visą gyvenimą turi tą ligą, nors nesakyčiau, kad čia liga, vadinu tai susirgimu. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus turi šitų ar panašių simptomų, – sako pašnekovas, kalbai pasisukus apie Parkinsono ligą ir kaip su tuo susiję šokiai.
– Žinot, kaip anksčiau tai vadindavo? Ponų liga (juokiasi). Pasirodo, ne tokia jau ir poniška, visam pasauly egzistuojanti. Čiūdni šitie susirgimai. O tas judėjimas – šokiai ar kitos veiklos, muzikos, meno užsiėmimai yra kaip papildas.
Iš mano paties pastebėjimų, paišymas, rankdarbiai – toks vienišas, asmeninis darbas. O šokiai – kolektyvinis. Susirenka žmonės, kažkiek pabendrauja, pats šokis susideda iš pratimų, kurie ir malonumo suteikia, ir ligos simptomus palengvina.
Kitaip tariant, daug dėmesio skiriama tam, kas naudinga ligoniams. Ir terapija, ir psichologinė pramoga. Aš apskritai sakau, kad visą laiką reikia judėti, kuo nors užsiimti, negali taip sėdėti.“
Paklaustas, kada pajuto ligos simptomus, ponas Zinas atsako: „Matot, kaip su tais simptomais – kartais jie gali tęstis nuo vaikystės. Šeimos gydytoja patikrino, sako, yra simptomų, kuriems reikia kokių nors gydymo priemonių. Tai va taip ir prikibo prie manęs, tik aš dar nieko daug nejaučiu. Prisipažinsiu, kad daug į tą medicininį reikalą ir nelendu, yra tam gydytojai, tegul jie tuo rūpinasi.“
Žinot, kaip anksčiau tai vadindavo? Ponų liga (juokiasi). Pasirodo, ne tokia jau ir poniška, visam pasauly egzistuojanti. O tas judėjimas – šokiai ar kitos veiklos, muzikos, meno užsiėmimai yra kaip papildas.
Pažvelgus į pašnekovą ir paklausius, kiek reikalų jam reikia sutvarkyti, atrodo, kad šis žmogus net laiko prisėsti neturi.
„Aš aktyvus nuo vidurinės, kai tas aktyvumas išlenda, tai ir tęsiasi. Bet jau visko per daug... Reikia pažaboti tas veiklas“, – sako Z.Kazėnas.
Galva prikimšta idėjų, tik laiko trūksta
Žmones, sergančius Parkinsono liga, Z.Kazėnas vadina optimistais. Šio gerojo bruožo netrūksta ir jam pačiam.
Jis labai paprastai atsako į klausimą apie kasdienybę, nuobodulį ar blogą nuotaiką: „Nelabai turiu kada sėdėti ir nieko neveikti. Dalyvauju įvairiuose susitikimuose, užsiimu parodine veikla, nusibosta piešti, pagroju – muzika patiko nuo pat vidurinės. Buvau apleidęs, dabar vėl atradau – dvi tris valandas pagroju, ir smegeninėje tampa tuščia.“
Sovietmečiu ponas Zinas eksperimentavo su taikomąja daile, vėliau pasuko postmodernumo keliu, dirba su šiuolaikinėmis skaitmeninėmis technologijomis, plokštumine grafika, ne taip seniai savo kūryboje ėmė naudoti vintažinius, pokario laikotarpio artefaktus, pradėjo tapyti ant medžio pliauskų, kurti koliažus iš įvairiausių dalykėlių, kurių įsigyja ir sendaikčių turguose.
Iš kur tiek idėjų kūrybai? „Jų galvoj pilna, tik reikia laiko. Užeina mūza, štai stovi ant stalo dažai, papaišai. Kartais tas durniavimas būna stipresnis. Negaliu teigti, kad gali bet kada sėsti ir dirbti, vis tiek reikia, kad būtum ramesnis, jei būsi pavargęs, niekas nepavyks. Fotografuodamas ieškai, kas gražiau – žmonės, aplinka, esi priklausomas nuo jų. O štai čia nuo nieko nepriklausai, tik nuo savęs“, – teigia menininkas.
Galimybių atvėręs pasiūlymas iš Amerikos
Pirmoji pono Zino gyvenime atsirado fotografija – dar mokykloje. Kaip pats pasakoja, ypatingų sąlygų tam nebuvo – turėjo vieną fotoaparatą visam būreliui. „Po karo ir tos medžiagos nebuvo, chemijos mokytojas suburdavo mus, parodydavo, kaip daryti. Taip ir užsikrėčiau“, – sako pašnekovas.
Prieš keletą dešimtmečių dalyvaudamas Maskvoje vykusioje parodoje Z.Kazėnas susipažino su žurnalistais iš Jungtinių Valstijų. Kadangi vienintelis iš parodos dalyvių mokėjo angliškai, užmezgė ryšius, o vėliau iš organizacijos „Taikus sambūvis“ (angl. „Peacefull coexistens“) ir Nepriklausomų žurnalistų asociacijos sulaukė kvietimo atvykti ir surengti fotografikos parodą JAV.
Tai buvo didžiausia asmeninė fotografikos paroda, eksponuota Keip Kode, Bostone, Čikagoje, Vašingtone ir Vermonte. Kaip sako ponas Zinas, tada ir prasidėjo jo kelionės už Atlanto, trukusios apie dešimtmetį.
„Kelionės į Ameriką prasidėjo apie 1986-uosius. Surengiau ten savo parodas, o ilgainiui su senu bičiuliu amžinatilsį Algimantu Keziu – jis gyveno Čikagoje, pradėjome užsiimti kultūrine veikla. Daug įvairių parodų buvo suorganizuota ne tik ten, bet ir čia – Lietuvoje. Taip apie dešimt metų ir skraidžiau pirmyn atgal – pabūdavau mėnesį ten, grįždavau čia.
Paskui Amerikoje pradėjau rinkti medžiagą apie „Laukinius Vakarus“. Padariau keletą reportažų įvairiomis temomis. Tai buvo dar viena priežastis, dėl ko lankiausi Jungtinėse Valstijose. Ir, kai 1988 m. Lietuvoje prasidėjo Sąjūdžio judėjimas, gavau dar vieną pareigybę – veždavau jiems (į Ameriką – red.) medžiagos parodyti. Vykdavo įvairūs susitikimai, parodėlės“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.
Treji metai su Sąjūdžiu
Ponas Zinas bendradarbiavo su Sąjūdžio informacine agentūra. Kalbėdamas apie tą laikotarpį sako turėjęs privilegiją, nes dirbo su spalvota fotografija.
„Tai man davė pliusą, nes trispalvė dominavo visų mintyse ir galvose. O kalbant apie judėjimo pradžią – man teko aplankyti nemažai šalių, fotografuoti ir perversmų, konfliktų, stebint situaciją savo šalyje, aišku, supranti, kad tokie dalykai – nebe juokas. Dar pažįstami paagitavo, kad užsiimkim, darykim, taip ir įsitraukiau į Sąjūdžio veiklą, paskyriau šiam darbui tuos trejus metus“, – pasakoja Z.Kazėnas.
– Ar tuo laikotarpiu, dar pradedant kurtis Sąjūdžio judėjimui, tikėjote, kad po kelerių metų Lietuva gali atgauti nepriklausomybę?
– Matot, kuo daugiau pasaulio pamatai, tuo realiau gali visa tai įsivaizduoti. Buvo manančių, kad po poros metų mes būsime kaip danai, švedai. Aš sakiau, kad tebūnie tai ir dvidešimt metų – jei per juos susitvarkysime, ir tai bus gerai. O išėjo kaip išėjo.
Buvo manančių, kad po poros metų mes būsime kaip danai, švedai. Aš sakiau, kad tebūnie tai ir dvidešimt metų – jei per juos susitvarkysime, ir tai bus gerai.
Žmogus esi toks padaras, kad negali ir nuspėti, kaip viskas pasisuks, kad ir atgavus tą laisvę. Išlenda visokių visuomenės žaizdų arba ydų. Taigi tikėjau, kad taip bus, bet netikėjau, kad taip sparčiai tai įvyks.
– Kokia tada buvo cenzūra, su kuria jums teko susidurti dirbant savo – kaip fotografo – darbą?
– Buvo tų draudimų – neleisdavo kai kur fotografuoti. Vienu metu buvo toks reikalavimas – reikėdavo gauti leidimą fotografuoti aukščiau nei iš antro aukšto (juokiasi). Aš gal tokio charakterio buvau – jei ko neleidžia, tai neleidžia, darydavau ką nors kita, nekibdavau į atlapus. Prisitaikydavau. Dar ir tokia specialybė, nepasakyčiau, kad per daug pelninga buvo.
Kartą prie manęs prikibo „Glavlito“ atstovas. Darydavau meninius vokus, taip pat atvirukus – daugybę jų išleidau. Jis man sako apie voką su gėlėmis, kurį labai kruopščiai apžiūrinėjo, kad įžiūri ten tautines spalvas – geltoną, žalią, raudoną. Net sapnuot nesapnavau, kad taip gali būti. Ir daugiau tokių čiūdnų dalykų pasitaikydavo. Tai štai, įžiūrėjo spalvas ir viskas, nebegalėjai leisti.
Buvo dar toks atvejis, kai mane iš lėktuvo išprašė. Skrisdamas lyg ir pamačiau apvalų objektą – kažką panašaus į skraidančias lėkštes, kaip tik buvo tie metai, kai tų reiškinių pasirodydavo. Pamačiau tą apskritimą ir išsitraukiau fotoaparatą. Priėjo prie manęs, sako negalima. Išlipau Taline, liepė duoti fotoaparatą, klausinėjo, kodėl fotografavau. Pasitaikė geras karininkas, sakė man: daugiau taip nedaryk, o šitą juostą aš paimsiu. Taip ir užsibaigė draugiškai (juokiasi).
– Ar kada nors buvo kilusi mintis palikti Lietuvą – apsigyventi, kad ir Amerikoje?
– Buvau sumanęs. Tada (apie 1995-uosius – red.) lankiausi Polinezijos salose. Sutikau ten draugų, pažįstamų, pabendravome, jie man siūlė: „Atvažiuok į Naująją Zelandiją, ką tu ten... O čia ramiai ir praleisi savo gyvenimą.“ Siūlė man muziejininko darbą. Ir jau buvau susiruošęs, buvo tokia čemodaninė nuotaika. Ir sutikau tada savo antrąją žmoną Mariją (pirmoji buvo mirusi – red.). Ir kur bevažiuosi? Kaip sakydavo – supakavo mane (juokiasi).
Pagrindinis dalykas, dėl ko svarsčiau išvykti, buvo tai, kad nebemačiau didelių prošvaisčių Lietuvoje.
Pagrindinis dalykas, dėl ko svarsčiau išvykti, buvo tai, kad nebemačiau didelių prošvaisčių Lietuvoje. Buvau visą pasaulį išmakalavęs, čia susikomplikavo daug dalykų, tarp jų ir finansiniai, ne pagal mano norus, todėl jau buvau besiruošiantis kelti sparnus.
– Jums teko daug keliauti, dirbti fotografu ir žurnalistu svečiose šalyse ir ne pačiomis šilčiausiomis sąlygomis. Papasakokite apie tuos metus.
– Lietuvoje veikė Lietuvos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugija. Buvau jų fotografas, kaip jie sakydavo: gražiai, spalvotai dirbantis, akuratnas, nepabėgęs, neprisidirbęs (juokiasi). Su jų paskyrimu ir lankiausi Maskvoje, Beirute, Mauritanijoje, Sirijoje, Prancūzijoje ir kitur.
Padariau daug medžiagos. Bet žinot, kaip būdavo, kartais ji gulėdavo metus, kitus, gal ir dešimt, kol atrasdavo savo terpę. Tas publikavimas buvo vienašališkas, o publikuoti buvo įmanoma gi ir visai kitaip. Pavyzdžiui, iš Libano pilietinio karo sukauptą medžiagą panaudojau įvairioms parodoms, net knyga buvo išleista.
– Per savo gyvenimą įamžinote nesuskaičiuojamą galybę akimirkų. Ar lengva būtų išrinkti vieną fotografiją, pačią geriausią ar artimiausią širdžiai?
– Man pačiam – sunku. Tą, kur visi giria, kad pati geriausia (mergina su trispalve rankoje – red.), tai žmonės taip vertina, kad jiems geriausia. Man yra ir daugiau gražių ir brangių. Ta nuotrauka susieta su svarbiu laikotarpiu, turi istorinę reikšmę. O nuotraukų tikrai yra ir kitų gražių, gerų, bet kai žmonės įvertina, tada jau tampa sunku pervertinti.
Paklaustas, ar pelningas tuo metu buvo fotografo darbas, Z.Kazėnas šypsodamasis sako: „Buvo manančių, kad iš tos veiklos (Sąjūdžio – red.) jau tiek uždirbau, kad malūnsparniais skraidau ir pan. Nė velnio, nieko panašaus. Gal galiu tik pasidžiaugti, kad už Amerikoje parduotą minėtos nuotraukos negatyvą galėjau gyventi daugiau kaip pusę metų. Žurnalistika – toks dalykas, reikia papulti ant bangos.“
Kompiuteris – ne priešas
Iš praėjusių laikų kalbomis vėl grįžtame į šiandieną ir žavėdamasi pagiriu poną Ziną, kad dabartiniame išmaniųjų technologijų pasaulyje jis puikiai susigaudo ir jomis naudojasi.
„Dabar fotografijos specialybė apima daugiau nei anksčiau, įskaitant ir darbą kompiuteriu. Duktė kažkada man pasakė: „Tėveli, prie kompo! O tai bus tau riesta.“ Na, ir sėdau. Pirmuosius meno kūriniais iliustruotus kompiuterinius filmus sukūriau, berods, 2008–2009 metais“, – pasakoja pašnekovas.
Mano duktė kažkada pasakė man: „Tėveli, prie kompo! O tai bus tau riesta.“ Na, ir sėdau.
Ponui Zinui būdinga dar viena savybė, kuria rečiau pasižymi garbaus amžiaus žmonės, – jis ne tik nesibodi naujovių, bet ir mielai jas įsileidžia į savo gyvenimą.
„Pasakysiu, jog giriu save už tai, kad turiu lankstumo. Pavyzdžiui, klasikinis pianinas ir elektrinis. Kiti keikia pastaruosius, o ko juos keikti, jeigu dabar tokių yra – ir pats tokiu skambinu, ir skamba kartais net geriau nei klasikinis.
Gyveni tokioj visuomenėj, reikia prisitaikyti, negali purkšti, neigti. Ir kompiuteris nėra man priešas, juo dirbdamas naudoju fotošopą, dizaino programas, ko nežinau, paskambinu vidurnaktį dukrai ir pasiteirauju“, – juokdamasis pasakoja Z.Kazėnas.
Visada svarbiausia buvo kurti ir keliauti
Nuo naujųjų technologijų kalba pasisuka apie dalykus, kurie gyvenime buvo ir tebėra svarbiausi. „Daug apkeliavau – ir su žmona, ir vienas, ir su parodomis. Daug kur buvau, tik Australijoje taip ir neteko. Kelionės priverčia praregėti. Užsisėdi čia, o išvažiuoji į kitą valstybę ir randi ką nors naudinga, įdomaus. Pamatai pasaulį, tada ir į Lietuvą žiūri visai kitaip. O tapymas, fotografika, muzika, filmukai – viskas vienoje lentynoje“, – sako Z.Kazėnas.
Kelionės duoda praregėjimą. Užsisėdi čia, o išvažiuoji į kitą valstybę ir randi ką nors naudinga, įdomaus. Pamatai pasaulį, tada ir į Lietuvą žiūri visai kitaip.
Žmogus veikiausiai yra toks sutvėrimas, kuris ko nors gailisi arba ilgisi. Ar užplūsta tokių minčių, jausmų? „Manau, kiekvienam žmogui užeina tokie aptemimai. Gaila tų metų, kur pusiau negalėjai savęs išreikšti, kaip garsiai dažnai sakoma – nebuvo kūrybinės laisvės. Kai buvau keturiasdešimties, kiek vyresnis, galėjo būti toks sąstingis.
Visų mūsų gyvenime yra metų, kurie buvo neryškūs, drumsti, nekūrybingi. Visada gailiesi to praleisto laiko. O laikas – toks dalykas, kurio paskui negausi. Ir dabar visi klausia, ko taip skubu? Tai sakau, kol yra idėjų, reikia daryti“, – šypteli pašnekovas.
