Pirmą kartą į reisą vyko su tėčiu
„Dirbau paprastą švarų darbą biure prie kompiuterio nuo aštuonių iki penkių, savaitgaliai būdavo laisvi. Bet jaučiau, kad tas darbas manęs visai nedžiugina, kad čia savęs nerealizuosiu ir net nenoriu čia dirbti.
Mano vyras jau buvo išvažiavęs į reisą. Kartą kalbant telefonu pasiguodžiau dėl darbo, vyras sako: „Laikykis fūros teises.“ Atsakiau: „Gerai.“ Kitą dieną dar apie tai pasikalbėjome, ar tikrai žengti tokį žingsnį, ir viskas – ėmiau ir išsilaikiau“, – šypsodamasi pasakojo 23-ejų Andželika.
C, CE kategorijų vairuotojo pažymėjimą įprastai galima gauti sulaukus 21-ų. Andželika jį gavo būdama 20-ies: „Apie tai mažai kalbama, bet iš tiesų tai leidžiama padaryti ir nesulaukus 21-ų, jei išeini ilgesnius 95 kodo kursus. Standartiškai tie kursai vyksta apie keturias savaites, o aš laikiau aštuonių savaičių.“
Paklausta, kodėl sumanė nepatikusį darbą biure iškeisti būtent į tolimųjų reisų vairuotojos, pašnekovė sakė, kad jos tėtis jau šešiolika metų dirba tolimųjų reisų vairuotoju, su juo į kelią dar vaikystėje ir paauglystėje yra leidusis ir ji pati.
„Šiuo darbu tikriausiai susižavėjau per tėtį. Jis mane dar mažą yra du kartus pasiėmęs į kadenciją: viena buvo trumpa – truko apie dešimt dienų, kita – du mėnesius. Vėliau vilkiko vairuotojo teises išsilaikė mano vyras, pagalvojau, kad nenoriu būti atskirai, taigi paskui jį ir aš padariau tą patį“, – šypsodamasi pasakojo Andželika.
Užsienio įmonėje geresnės darbo sąlygos
Tolimųjų reisų vairuotoja Andželika dirba drauge su vyru Gyčiu vadinamajame dvivairiame ekipaže. Iš pradžių pora įsidarbino lietuvių įmonėje, o pastaruosius metus dirba vienoje vokiečių įmonių. Geresnės darbo sąlygos, pasak pašnekovės, leidžia turėti ir visavertį įprastą gyvenimą, o ne nuolat tūnoti vilkike. Nuo praėjusio pavasario didžiąją dalį laiko Andželika su vyru praleidžia Danijoje, į Lietuvą sugrįžta kas tris mėnesius.
Čia geresnis atlyginimas ir įmonė mums suteikė gyvenamąją vietą – turime namą Odensėje, Danijoje, kur leidžiame savo laisvalaikį.
Paklausta, kuo skiriasi darbo sąlygos lietuvių ir vokiečių įmonėse, pašnekovė teigė, kad skirtumas labai didelis:
„Jei lietuvių įmonėje dirbi ratais, viskas gerai – dažnai būni namuose, nereikia ilsėtis pačiame vilkike. O išvykstant kadencijai reikia ir daugiau daiktų pasiimti, laikyti juos kabinoje, iškyla ir dušo problema.
Dabar, kai dirbame vokiečių įmonėje, išvykstame kelioms dienoms, tai ir maisto bei reikalingų daiktų pasiimame tik toms dienoms. Nereikia nuolat tūnoti vilkike. Be to, čia geresnis atlyginimas ir įmonė mums suteikė gyvenamąją vietą – turime namą Odensėje, Danijoje, kur leidžiame savo laisvalaikį. Taigi dabartinės mūsų darbo sąlygos tikrai kur kas geresnės.“
Paprašyta paaiškinti ne kartą per pokalbį minimas sąvokas „ratas“ ir „kadencija“, pašnekovė sakė, kad ratas – kai iš vienos šalies vyksti į kitą ir grįžti atgal, o kadencijų trukmių yra įvairių.
Šį darbą pavadinčiau nemokamu keliavimu, už kurį dar ir pinigų gauni (juokiasi).
„Ratas – kai, tarkime, pasikrauni Lietuvoje, vyksti į Ispaniją, ten išsikrauni, vėl pasikrauni ir grįžti į Lietuvą. Dvivairiai ekipažai taip užtrunka apie penkias–septynias dienas. Kadencijų trukmių yra įvairių – vieni nepertraukiamai dirba po mėnesį, mes dirbame po tris, tada sugrįžtame į Lietuvą“, – paaiškino pašnekovė.
Sugrįžusi į gimtinę pora čia praleidžia apie mėnesį–pusantro, tada – vėl į kelią. Jų darbo maršrutai daugiausia driekiasi vakarinėje ir šiaurinėje Europos dalyse – iš Danijos į Vokietiją, Šveicariją, Švediją ir t. t. Turėdami įmonės suteiktą būstą Danijoje, kaip sakė Andželika, juodu visada ten gali sugrįžti kas tris keturias dienas.
Bendras darbas sustiprino santykius
Paklausta, kas šiame darbe labiausiai patinka, Andželika sakė, kad visada gerų jausmų antplūdį sukelia nauja šalis, nematytos, nepažintos vietos:
„Šį darbą pavadinčiau nemokamu keliavimu, už kurį dar ir pinigų gauni (juokiasi). Esame pravažiavę nemažai šalių – nuo Švedijos iki Portugalijos, vakarinėje Europos dalyje nedaug ir liko neaplankytų.
Kai dirbome lietuvių įmonėje ir nuolat gyvendavome vilkike, turėdami 45 valandų ar ilgesnę pertrauką, stengdavomės stoti prie miestų, kad galėtume išeiti po juos pasivaikščioti, apžiūrėti. Dažnai taip per dieną suvaikščiodavome ir po 20 km.
Dabar, kai turime mums skirtą būstą Danijoje, sugrįžę čia per poilsio dienas stengiamės išnaudoti laiką ir pakeliauti po šalį. Turime nuosavą lengvąjį automobilį, tad nėra problemų ir kur nors toliau nuvažiuoti.
Kitas dalykas, kuris man patinka, kad su vyru galime dirbti kartu ir nereikia ilgam išsiskirti. Nes tas išsiskyrimas šeimoms didelių pliusų neduoda.“
Andželika su savo vyru drauge jau penkerius metus: iš jų – dvejus susituokę, o trejus – kartu dirba. Į visas keliones pora vyksta drauge. Pasiteiravus, ar tai, kad nuolat laiką leidžia kartu, nekiša kojos santykiams, pašnekovė sako, priešingai – bendras darbas juodu dar labiau suartino.
Man patinka, kad su vyru galime dirbti kartu ir nereikia ilgam išsiskirti.
„Mums tai tikrai nepakišo kojos, kaip tik labiau suartino. Man asmeniškai gera dažnai būti su savo vyru, jis yra mano geriausias draugas. Dirbdama kartu pažinau jį iš kitos pusės – koks jis yra darbe, koks, kai reikia nemažai laiko kartu praleisti mažoje erdvėje. Visa tai mūsų santykius sustiprino.
Kada nors šį darbą vis tiek teks mesti, nes reikės galvoti apie šeimą, kartais pasvarstau, kad neįsivaizduoju, kaip reikės dirbti kitame kolektyve, kai jau pripratau šitaip – visada su vyru“, – šypsodamasi savo pasvarstymais dalijosi pašnekovė.
Kartą mėgino apiplėšti
Paklausta apie sunkumus, su kuriais tenka susidurti, Andželika sakė ne itin ką galinti išskirti.
„Kalbant apie techninę dalį – yra servisai, kurie teikia šias paslaugas, sutvarko mašinas, patiems kaip senais laikais vilkikų remontuoti nereikia. Važiuojame dviese – taip daug smagiau, laikas neprailgsta, kaip ir negalėčiau ko nors neigiamo ar sunkaus išskirti, – sakė pašnekovė ir pridūrė: – Tiesa, viena šio darbo dirbti negalėčiau – išprotėčiau (juokiasi).“
Andželika triskart „spjaudama“ per petį pasakojo, kad kol kas visos kelionės buvo sėkmingos, avarijų pavyko išvengti: „Tfu tfu tfu, nenoriu prisišnekėti, nes tai veikiausiai baisiausias dalykas, kurio visi bijome.“
Tik štai apiplėšimo, kuris nėra retas reiškinys tarp tolimųjų reisų vairuotojų, Andželikai su vyru kartą Prancūzijoje išvengti nepavyko.
„Tuo metu vežėme kažkokias baldų plokštes, tai krovinio neišnešė, nebuvo, ką pavogti, bet supjaustė mūsų tentinę puspriekabę“, – nemalonų įvykį prisiminė vilkiko vairuotoja.
Artimiesiems pranešė, kai atkalbinėti buvo vėlu
Apie tai, kad nutarė išsilaikyti vilkiko teises, Andželika sakė niekam nepasakojusi, tėvai sužinojo tada, kai buvo per vėlu dukrą atkalbinėti.
„Kai laikiausi teises, niekas apie tai, išskyrus mano vyrą, nežinojo. Nenorėjau sulaukti kitų nuomonių, galbūt atkalbinėjimų, kad čia vyriškas darbas ir pan. Kai išsilaikiau mokyklinį vairavimo egzaminą ir buvo likęs tik egzaminas „Regitroje“, nuėjau pas mamą į darbą ir pasakiau, kad būsiu vilkiko vairuotoja. Mama į mane pažiūrėjo ir sakė: „Aš taip ir maniau, kad tu čia kažką suki.“ (juokiasi)
Pati pažįstu bent 30 lietuvių, dirbančių šį darbą. Tikrai nebėra taip, kad čia tik vyrai, o moterų – vienetai.
Tėtis nebuvo labai patenkintas, gal dėl to, kad žino šio darbo specifiką, gyvenimą čia. Bet mane atkalbinėti jau buvo per vėlu, nes viskas buvo išlaikyta. O savo draugų labai nenustebinau“, – sakė pašnekovė.
Paklausta, koks vyrų, dirbančių tolimųjų reisų vairuotojais, požiūris į ją – jauną merginą, užsiimančia tokia veikla, ar sulaukia neigiamų reakcijų, o gal kaip tik – palaikymo, Andželikos teigimu, yra buvę visaip:
„Gal labiau tuos kreivus žvilgsnius ar kitus gestus užfiksuodavau pačioje pradžioje, kai išsilaikiau teises ir pradėjau važinėti. Kartą stovint spūstyje kažkas mane iš lengvojo automobilio net fotografavo. Tokie dalykai nėra malonūs, bet su laiku jų nebematai, stengiesi nekreipti dėmesio.“
Pasak Andželikos, moterų, dirbančių tolimųjų reisų vairuotojomis sparčiai daugėja, tad, jos teigimu, tai turėtų nieko nebestebinti:
„Pati pažįstu bent 30 lietuvių, dirbančių šį darbą. Tikrai nebėra taip, kad čia tik vyrai, o moterų – vienetai. Vokiečių įmonėje, kurioje šiuo metu dirbame, taip pat netrūksta moterų vairuotojų. Šį darbą dirba labai daug jaunų moterų ir tai išties džiugina, nes kartais labai norisi moteriškos kompanijos.“
Laikina galimybė užsidirbti
Andželika, kalbėdama tiek apie save su vyru, tiek apie kitas drauge šį darbą dirbančias poras sakė, kad dauguma į tai žiūri kaip į laikiną galimybę užsidirbti:
„Vieni statosi namus, kiti nori pradėti savus verslus – tad čia turi galimybę užsidirbti. Be to, tolimųjų reisų vairuotojo darbo pasiūlymų – gana daug. Tiesa, užsienio įmonėse šis darbas apmokamas geriau nei lietuvių, taip ir mes su vyru ieškojome, kur būtų geriau.
Tačiau, nepaisant gero uždarbio, manau, kad tas darbas per ilgą laiką taptų beprasmis ir man būtų gaila savo laiko taip dirbti visada. Ir dabar su vyru pajuokaujame, kad šiame darbe parduodame savo laiką, labai daug praleidžiame to, kas vyksta artimųjų gyvenime. Tad planuojame padirbėti dar keletą metų, o paskui laiką skirti šeimai ir kitoms veikloms“, – sakė Andželika.
