Tik smulkios šunybės
– Kokia buvo jūsų vaikystė?
– Esu kėdainietis nuo pat pirmosios savo gyvenimo dienos. Ir augau, kiek save atsimenu, šalia miesto centro, tad viskas buvo po ranka – maudynės Nevėžyje, susibūrimai su bičiuliais Knypavos Rinkos aikštėje ar Didžiosios Rinkos aikštėje, skersai išilgai išmaišytos Senamiesčio gatvės.
Mokytis pradėjau tuometiniame darželyje-mokykloje „Vaivorykštė“, kur turėjome puikią mokytoją Ingridą Žukauskienę, įskiepijusią didelę meilę žinioms.
Vėliau sekė smagus gyvenimo etapas J.Paukštelio pagrindinėje mokykloje, o galiausiai vidurinį mokslą baigiau Kėdainių šviesiojoje gimnazijoje, kurios mokytojus dar ir dabar gera sutikti ar aplankyti.
– Turbūt mokykloje buvote smalsus, judrus ir aktyvus mokinys?
– Atvirkščiai (šypsosi). Mokykloje buvau pakankamai ramus vaikas, smulkių šunybių pasitaikydavo, bet stengdavausi nebūti mokytojų galvos skausmu. Buvo periodas, kuomet buvau aktyvus literatūros srityje, keletas mano darbų sulaukė pripažinimo nacionaliniu mastu, tai įkvėpdavo ir skatindavo stengtis tobulinti savo rašymo įgūdžius.
Visgi, didžioji mano aistra mokyklos laikais buvo krepšinis – nesuskaičiuojamos valandos po pamokų buvo praleistos krepšinio salėje ar aikštyne su draugais.
– Kas jums labiausiai įsiminė iš mokyklos laikų?
– Iš devyniolikos metų, praleistų Kėdainiuose, labiausiai įsiminė ne vietos ar įvykiai, o žmonės. Didžioji dauguma mano sutiktų kėdainiečių – nuostabūs žmonės, mano visi artimiausi draugai iš čia. Mokytojai, klasės draugai, pažįstami – teko susidurti su daugybe žmonių, iš kurių galėjau daug išmokti ir gerai leisti laiką, todėl džiaugiuosi, nes jaučiuosi turėjęs laimingą vaikystę ir paauglystę.
Didžioji mano aistra mokyklos laikais buvo krepšinis – nesuskaičiuojamos valandos po pamokų buvo praleistos krepšinio salėje ar aikštyne su draugais.
Pastūmėjo bičiulis
– Literatūra, krepšinis, kodėl vis tik pasukote į politiką?
– Politikos mokslus pasirinkau kone atsitiktinai, nes iki pat 12 klasės vidurio blaškiausi bei nebuvau tikras, ką norėčiau veikti po vidurinės mokyklos. Daug konsultavausi su vyresniais draugais, klausinėjau apie jų patirtis ir vienas bičiulis papasakojo, jog norėjo stoti į politikos mokslų studijas VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, kadangi tai geros reputacijos institucija. Mėgau istorijos pamokas, domėjausi politinėmis šalies ir pasaulio aktualijomis, todėl po šio pokalbio supratau, kad tai yra patraukliausia alternatyva studijoms.
– Ar studijuodamas ir dabar nepasvarstote, kad galėjote rinktis kitą profesiją?
– Nors pasirinkimas studijuoti politikos mokslus buvo gana vėlyvas, tačiau vos tik pradėjęs mokytis supratau, jog pataikiau tiesiai į dešimtuką, pasirinkęs šias studijas. Tai – plati disciplina, kurioje įgijau žinių politikos, teisės, istorijos, filosofijos ir kitose temose, todėl studijos buvo nenuobodžios ir nemonotoniškos. Man, kaip žingeidžiam jaunuoliui, tai buvo labai vertingas studijų paketas, todėl buvau motyvuotas stengtis bei gerai mokytis.
„Kavą tikrai geriame“
– Kaip klostėsi jūsų profesinė karjera baigus studijas?
– Paskutiniais studijų metais teko rinktis privalomąją praktiką. Kadangi praktikos vietą galėjome susirasti patys, kreipiausi į tuometį Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotoją prašydamas leisti atlikti praktiką jo komandoje. Norėjau patirti, ką reiškia dirbti valstybinėje institucijoje, kurioje gimsta sprendimai, darantys įtaką žmonių kasdienybei.
Praktika buvo įdomi, pamačiau vidinę įstaigos virtuvę ir stengiausi pats prisidėti savo darbu prie savivaldybės veikimo. Pastangos neliko nepastebėtos, tad po kurio laiko gavau pasiūlymą pratęsti darbą savivaldybėje mero pavaduotojo padėjėjo pareigose. Tad paskutinį studijų pusmetį praleidau derindamas darbą ir studijas, tai buvo gana įtemptas, tačiau produktyvus laikotarpis.
– Kaip vertinate valstybės tarnautojo darbą, juolab kad dažnai sakoma, jog savivaldybių darbuotojai nieko nedirba, tik kavą geria?
– Tiesą sakant, ir pats turėjau tokių stereotipų apie valstybės tarnautojus prieš pradėdamas praktikuotis savivaldybėje. Mano nuomonė labai greitai pasikeitė pamačius žmones, dirbančius Vilniaus miesto savivaldybėje. Absoliuti dauguma specialistų – sunkiai dirbantys ir nuoširdžiai savo darbą mėgstantys žmonės, kurie dirba ne tik savo kabinete ir ne tik savo darbo valandomis. Augant žmonių lūkesčiams valdžiai neišvengiamai auga ir darbo apimtys bei poreikis mokytis naujų dalykų, kurie galėtų padėti pasiekti geresnių rezultatų.
Be abejo, mes kalbame tik apie vieną instituciją, kurioje man teko dirbti, galbūt tikrai yra likusių įstaigų, kur valstybės tarnautojai nepersistengia, tačiau iš savo patirties jaučiu didžiulę pagarbą valstybės tarnybą pasirinkusiems žmonėms ir tikiuosi, jog vis daugiau žmonių pasirinks šį karjeros kelią. O kavą tikrai geriame, padeda greičiau ir žvaliau dirbti (šypsosi).
Dažniausiai girdimi
– Esate patarėjas, kokios konkrečios funkcijos, sritys jums priskirtos?
– Praleidus pusantrų metų mero pavaduotojo padėjėjo pareigose gavau pasiūlymą tapti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos patarėju infrastruktūros ir susisiekimo klausimais. Tai – labai platus temų laukas, kur tenka rūpintis įvairiausio masto problemų sprendimu – pradedant netinkamai įrengtu ir neįgaliesiems nepritaikytu gatvės bortu bei baigiant analizėmis, kur tikslingiausia miestui investuoti milijonus, jog būtų sukurta didžiausia nauda miestui.
Labai daug dėmesio skiriame, jog miestas būtų patogus judėti, visų pirma, pėstiesiems ir dviratininkams, tad iššūkių netrūksta, nes Vilnius didelis miestas, turintis daug savo savivaldos atstovams reiklių gyventojų.
– Ar sostinės miesto vadovai įsiklauso į jūsų patarimus?
– Turiu daug vadovų (šypsosi). Tenka dirbti tiek su meru, tiek su mano kompetencijos sritis kuruojančiu vicemeru, tiek su tiesioginiu vadovu – administracijos direktoriumi.
Džiaugiuosi, kad vadovai pasitiki manimi ir suteikia nemažai laisvės randant geriausią kelią įgyvendinti jų viziją miestui bei sprendžiant jų identifikuojamas problemas.
Žinoma, ne visada viskas pavyksta iš karto, tačiau jaučiu, jog mano patarimai ir siūlomi sprendimai dažnai būna girdimi.
Įsivelia į avantiūras
– Kas jums tame darbe teikia malonumą?
– Galbūt nuskambės banaliai, tačiau labai motyvuoja, kad atliekamas darbas turi įtakos žmonių kasdieniam gyvenimui, tad labai malonu pamatyti, kai gyventojai pagiria vykdomus darbus bei pokyčius mieste. Be to, labai patinka, jog darbe yra pačių įvairiausių iššūkių, nes miesto gyvenimas yra labai įvairialypis ir dažnai tenka susidurti su nestandartinėmis problemomis, kurioms tenka ieškoti nestandartinių sprendimų. Dėl to nei viena darbo diena nebūna monotoniška.
Džiaugiuosi, kad vadovai pasitiki manimi ir suteikia nemažai laisvės randant geriausią kelią įgyvendinti jų viziją miestui.
– Kokius dalykus darbe įvardintumėte kaip lengviausius ir sunkiausius?
– Lengviausia darbo dalis – nukreipti paklausimą kolegai, kurio kompetencijoje yra spręsti tokį klausimą (šypsosi).
O sunkiausia yra daryti reikalingus pokyčius sprendimų priėmimo procese, kad miesto infrastruktūros įrengimo ar atnaujinimo darbai vyktų sklandžiai bei atspindėtų pėsčiųjų bei dviratininkų svarbą miestiečių judėjimo sferoje. Susiformavę įpročiai ir praktikos geriausiai pritaikyti automobilių vairuotojų patogumui, tad tenka įdėti daug pastangų, jog ir kitaip judantys žmonės galėtų tai daryti sklandžiai.
– Rūpinatės, kad vilniečiams gyventi būtų patogiau, o kas pačiam teikia malonumą?
– Geriausias poilsis po darbų – sportas. Labai patinka tiek žaisti, tiek stebėti krepšinį ar futbolą. Dėl to karantino laikotarpis buvo tikrai nelengvas, nes buvo gerokai apribotos galimybės tai daryti. Be abejo, galvą pravėdinti labai padeda ir laikas su artimaisiais ar draugais, tuomet ne taip svarbu, ką veikti, svarbu, kad su širdžiai mielais žmonėmis.
Be jau minėto didelio susidomėjimo sportu, šią vasarą prisiminiau seną pomėgį – važinėjimą dviračiu. Dviračių takų tinklas pastaraisiais metais Vilniuje gerokai išsiplėtė, tad teko išmaišyti nemažai nematytų sostinės kampelių, į pažįstamas vietas pažiūrėti kitomis akimis.
Todėl tikrai planuoju šiam laisvalaikio leidimo būdui skirti dar daugiau laiko ateityje, aplankyti ir primirštas atokesnes Kėdainių rajono vietas.
Apskritai, mėgstu išbandyti nepatirtas veiklas, tad entuziastingai įsiveliu į visokias avantiūras, kaip kad šuolis su parašiutu šią vasarą.
Obuolys nuo obels
– Mažiau nei prieš dešimtmetį J.Paukštelio progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja pranašavo jums literato ateitį. Koks šiandien jūsų santykis su literatūra, kūryba?
– Mano santykis su kūryba visada buvo komplikuotas – nors, mokytojų vertinimu, buvau gana talentingas rašytojas, tačiau neslėpsiu, kad disciplinos šioje srityje man vis pritrūkdavo, rašymas buvo priklausomas nuo ateinančio įkvėpimo, o jis toli gražu aplankydavo ne visada.
Panašiai yra ir dabar – retkarčiais prisėdu kurti savo malonumui, kai aplanko motyvacija tą daryti, bet didelių ambicijų šioje srityje nebeturiu. Visgi, džiaugiuosi tuo, ką davė ši patirtis – išmokau neblogai valdyti kalbą ir sklandžiai dėlioti savo mintis. Tai pasitarnauja ir dabar siekiant vaizdingiau ar įtaigiau pateikti problemas bei sprendimus kolegoms ir vadovams (šypsosi).
Retkarčiais prisėdu kurti savo malonumui, kai aplanko motyvacija tą daryti, bet didelių ambicijų šioje srityje nebeturiu.
Esu iki šiol dėkingas mokytojai Vaidai Krasauskienei, kad itin skatino mane tobulėti rašymo srityje ir jos dėka pavyko pasiekti reikšmingų pasiekimų, kuriuos dar ir šiandien smagu prisiminti.
– O krepšinį dar žaidžiate?
– Apie mano meilę krepšiniui ir santykį su šia sporto šaka būtų galima rašyti atskirą straipsnį (šypsosi). Pradėjau sportuoti, kai man buvo vos septyneri metai, lankiau Kėdainių sporto centro krepšinio užsiėmimus, teko lankyti treniruotes pas ne vieną kėdainietį krepšinio trenerį.
Dar ir dabar naudojuosi kiekviena proga pažaisti krepšinį. Nors didelių pasiekimų pasiekti šioje srityje nepavyko, tačiau džiaugiuosi, kad krepšinis išliko mano tiltu su gimtuoju miestu – su draugais suburtoje komandoje rungtyniaujame Kėdainių rajono krepšinio pirmenybėse, kartu pavyko iškovoti ir „Daumantų taurę“.
Taip pat, su bičiuliais Donatu ir Domantu esame naktinio krepšinio turnyro „Krepšinio naktis“ organizatoriai, dėl jo į Kėdainius kiekvieną vasarą suplūsta keli šimtai krepšinio žaidėjų iš visos Lietuvos. Tai – labai smagus turnyras ir didžiuojuosi būdamas jo dalimi, nes prisidedame prie Kėdainių vardo garsinimo bei sukuriame tikrą šventę miestiečiams.
– Tėvai jums suteikė retą Raivydo vardą. Ką jis reiškia ir kokioje šeimoje augote?
– Mano vardo reikšmė iš tiesų man yra labai graži – jis reiškia „regintis, kaip vesti raitelius“. Tai lietuviškas vardas, tarsi ir įpareigojantis mane nuolatos ugdyti lyderystės savybes. Tiesa, savo vardo reikšmę sužinojau gerokai vėliau, kadangi tėvai jį išrinko ne dėl reikšmės, o dėl gražaus skambesio, bet pataikė puikiai. O mane užaugino du nuostabūs kėdainiečiai – mama Inga ir tėtis Edvinas. Abu suteikė gausybę vertingų gyvenimiškos patirties pamokų ir įskiepijo teisingas vertybes. Mamos pavyzdys derinant darbą ir studijas buvo didelis įkvėpimas ir man pačiam imtis tokio iššūkio. Tėtis – ugniagesys gelbėtojas, praktiškai visą profesinį gyvenimą praleidęs valstybės tarnyboje, tad tai turėjo įtakos ir mano sprendimui sieti savo gyvenimą su darbu viešajame sektoriuje.
Negaliu nepaminėti ir savo jaunėlio brolio Vakario – jis itin gyvybingas paauglys, turintis nepaprastą dailininko talentą. Neabejoju, jog vieną dieną turėsite parašyti ir apie jį (šypsosi).
Profesinė liga
– Ar domitės Kėdainių rajono gyvenimu, sekate naujienas? Kaip Kėdainių kraštas atrodo jums iš sostinės?
– Kėdainių kraštas man tikrai išlikęs artimas, nes dauguma artimųjų ir draugų savo gyvenimą tęsia čia. Dažnai su jais diskutuojame, aptariame tiek teigiamus pokyčius, tiek matomas problemas. Kėdainiai man – nuostabus miestas gyventi ir kurti, smagu matyti, kad jis gražėja, tobulėja. Aišku, norėtųsi, jog tai vyktų sparčiau ir kokybiškiau, nes potencialo – tikrai labai daug.
Labai knieti aplankyti naujai įgyvendintus infrastruktūros projektus Kėdainiuose ir įvertinti, ar viskas padaryta tinkamai.
– Kaip dažnai grįžtate į gimtinę ir kuo tada pirmiausiai užsiimate?
– Į Kėdainius grįžtu kas antrą trečią savaitgalį. Grįžęs daugiausiai bendrauju su čia likusiais artimais žmonėmis, žaidžiu krepšinį arba užsiimu „Krepšinio nakties“ organizaciniais reikalais. Šias veiklas stengiuosi suderinti ir su pasivaikščiojimais po miestą.
Tėvams dažnai juokauju, jog sostinėje įsivariau profesinę ligą, nes labai knieti aplankyti naujai įgyvendintus infrastruktūros projektus Kėdainiuose ir įvertinti, ar viskas padaryta tinkamai, ar buvo ką nors galima padaryti geriau (šypsosi).
