Susitikome Anykščiuose, kad porą valandų praleistume kartu. Gražus miestas, gražūs žmonės, gražus oras. Pietų metas ir mes užeiname į kavinę. Sūnus valgo paprastas salotas, o aš (nors šiek tiek ir gėda) noriu kažko daug ir stipriai. Be to, simpatiška padavėja ir aš pradedu koketuoti su ja. Na, tipo kas pas jus skaniausia, ką žmonės giria ir ką man galėtų rekomenduoti. Ji primygtinai man siūlo jų firminę antieną. Na, jei geriausia, tai geriausia. Nesiginčiju, nors už tokią kainą galėtų šiek tiek ir daugiau visko įdėti.
Skaniai papietavę einame Šventosios pakrante. Žmonės žiūri į vandenį, vaikai maitina antytes, kurių prie kranto visas pulkas brukasi. Aš apgailestauju, kad neturim jokio lesalo, nes ir mes būtume jas pamaitinę. Toks gražus ir dosnus bei žmogiškas gestas. Aš taip manau.
Vis galvojau apie tas karves, kurios turbūt žinojo, kad pro šalį pravažiavo karvių rijikė.
Ir tada sūnus paima mane už rankos ir tylėdamas šypsosi man į akis. Nieko nesuprantu, kas atsitiko. Jis supranta, kad aš nesuprantu, ir paprašo manęs jam priminti, ką aš ką tik kavinėje valgiau? Ar tik ne antytę? Ir ją suvalgiusi (nesvarbu, kad tik nedidelę jos dalį, bet ir be jos ji negalėtų gyventi) ruošiuosi eiti maitinti kitų? Kodėl? Kad jos nusipenėtų ir aš rytoj jas galėčiau suvalgyti?
Aš kikenu išgirdusi šią jo tiesą ir nežinau, ką jam atsakyti. O jis toliau manęs klausinėja. Manęs – suaugusio žmogaus, kuris žino beveik visus atsakymus. Apie tai, kas per padaras yra žmogus, kuris padeda į šį pasaulį ateiti gyvuliukui. Tada jį maitina, girdo, slaugo ir duoda jam vardą, kurį išgirdęs tasai griūdamas atbėga. Nes juk jį pašaukia jo globėjas, motina ir tėvas viename asmenyje. Ir tada tas „motina“ ateina per Kalėdas į tvartelį su peiliu. Ir vėl pašaukia jį vardu. Ir tas atbėga.
Aš nebesišypsau. Aš viską mačiau lyg filme. Ir man nebuvo linksma.
