Ji atlaidžiai žiūri į mane kaip į vaiką ir aiškina, koks pavojus gali būti, jei eisi pro bendrabučius. Gali užpulti, apiplėšti, išprievartauti, ką nors ant galvos numesti ir, žinoma, nužudyti. Nes bendrabutyje ir gyvena tie, kurie gali tai padaryti, kurie tai jau padarė ir, žinoma, tie, kurie tikrų tikriausiai ateity padarys. Nes juk tai bendrabučio žmonės!
Prisiminiau, kaip viena pažįstama pasakojo apie baisų įvykį ir jo kaltininką apibūdino kaip visiškai beviltišką ir nebereikalingą visuomenei atmatą. O pabaigai metė kaip granatą: „O ko norėt? Jis gi iš bendrabučio.“ Sustingusi klausiausi jos verdikto. Žmonės iš bendrabučio, už kokybės ribos.
Net visose televizijos laidose, kur policija važiuoja į įvykio vietas, veiksmo vieta dažniausiai būna bendrabučio koridorius. Ilgas, apšniaukštas. O jame vyksta didžiulės mažų žmonių dramos. Su krauju, ašarom ir kartais parako dūmais. Kur vienišos bobutės bado pirštais į jaunus kaimynus narkomanus, nes prie policijos nieko nebijo. Ten dingsta daiktai, kurių niekas nematė, ir ten skauda už vaikus, kurie kasdien stovi šalia pavojingo ugnikalnio, galinčio bet kada išsiveržti.