Tai štai, tie du piliečiai pakeliui užsuko pas giminaičius, kuriuos seniai beregėjo. Gavo alučio šnekučio ir vos spėjo į „apylinkę“, kad būtų vaiko vardas raudonom raidėm į svarbių darbų knygą įrašytas.
Na, tas alus apvertė jų liežuvius ir mano draugė iki šiol nešioja tokį skersą vardą, kokio turbūt iki šiol nėra Lietuvoje.
Nesugebėjo girtas liežuvis pasakyti to, ką pasakė mama, juos išlydėdama iš namų.
Sūnus išklausė mano papasakotą istoriją ir paklausė manęs, kodėl moteriškė, žinodama, koks jos vyras išsiblaškęs (juokingai vyrai pateisina girtumą), neužrašė vardo ant lapelio? Tai juk taip paprasta!
Šiek tiek pagalvojau ir pasakiau, kad nebuvo ant ko rašyti. Nebuvo to lapelio. Tuo metu jokių lapelių savo namuose ir aš neatsimenu. Tiesiog būdavo vieninteliai mano mokykliniai sąsiuviniai, į kuriuos rašydavau namų užduotis, bet tėvai iš jų niekada neplėšdavo lapų, kad ką nors užsirašytų. Gal ir savo kokį vieną sąsiuvinį turėjo, bet aš jo neatsimenu.
