Kai likau viena, pro lentų tarpą pamačiau, kaip tėtis susimeta pusbrolius į motociklo „lopšį“ ir visi išvažiuoja maudytis. O aš viena, kaitrioje tamsoje. Bendrai ne viena. Aš ir arklys. Nors, kai esi uždaryta, tai ir arklys tau ne draugas. Nes žiūri iš padilbų baltom akim į tave, rupšnoja šieną ir kinkuoja galvą, lyg priekaištaudamas be žodžių.
O babytė atneša didelę rytinio kepimo duonos riekę su sviestu ir paslapčia prakiša pro durų apačią. Tylomis. Lygtai čia ne ji buvo ir ne mane uždarė. Nes tėtis griežtai įsakė tą dieną mane palikti be pietų. Jam turbūt atrodė, kad tuščiu skrandžiu doros mintys greičiau ateina. O aš jums pasakysiu, kad ėdriam vaikui tuščias skrandis tik pyktį užaugina.
Duoną atidaviau arkliui. Kažkaip buvo gėda valgyti. Arklys vienu ypu ją sušlamštė be jokios gėdos. Gera gyvuliams – jie neturi gėdos jausmo. Viską, ką daro, daro teisingai. Tai ne mes, žmonės. Net ir žinodami, kad darom ką nors ne taip, nenorim to pripažinti.
Juk dar nė vienas nurytas blogas žodis nesugadino skrandžio. Tačiau mes jų nenuryjam. O geri žodžiai nusėda į dugną lyg akmenys upėje.
Kai tėtis, išleisdamas iš klojimo, liepė atsiprašyti babos, kažką burbtelėjau panosėje. Esą – šekite tą žodį, jei jums jo reikia. Man tai jis visiškai nereikalingas. Ir tai, jeigu tėtis nebūtų kumštelėjęs į petį, ir tas burbtelėjimas nebūtų iškritęs. Labai jau sunkiai ėjo jis lauk, vis kliuvinėdamas už visų kalbos padargų.
